„Paklauskite Lietuvos“
Praėjusį trečiadienį JAV prezidentas Joe Bidenas, JK ministras pirmininkas Borisas Johnsonas ir Australijos vyriausybės vadovas Scottas Morrisonas paskelbė bendrą pareiškimą dėl naujos saugumo partnerystės, pavadintos AUKUS. Šalys pranešė sudariusios saugumo paktą, kuriuo siekiama keistis pažangiomis gynybos technologijomis siekiant atremti didėjančią Kinijos įtaką Ramiajame ir Indijos vandenynuose. AUKUS partnerystė taip pat apima dirbtinį intelektą, kvantines technologijos ir kibernetinę veiklą.
Minėtas paktas sukėlė didžiulį Prancūzijos pasipiktinimą, nes Australija naująjį paktą sudarė atsisakiusi didelio povandeninių laivų kontrakto su prancūzais. ES pranešė, kad JAV neinformavo Bendrijos apie kuriamą naują aljansą. Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles’is Michelis sakė, kad ES sieks atsakymų, ir pridūrė, jog sąjungininkės turi būti tikros dėl „skaidrumo ir pasitikėjimo“.
Prancūzijos pasipiktinimą ir kalbas apie europinę tarptautinę politiką, neva saugančią ir puoselėjančią vakarietiškas vertybes, sukritikavo „Bloomberg“ apžvalgininkas A. Kluthas.
„Prieš imdamiesi klausytis tuščių E. Macrono kalbų, paklauskite, ką apie jo europietiškąjį „suverenitetą“ mano Lietuva“, — klausia jis vakar išspausdinto komentaro „Jeigu AUKUS šalys, Kinija ir Rusija nevertina Europos rimtai, spėkit, kas dėl to kaltas“ paantraštėje.
Kad naujojo geopolitinio aljanso priešininkė yra Kinija – tai akivaizdu. Tačiau ne mažiau niršta ir Prancūzijos vadovas. Pasak komentatoriaus, per ateinančias savaites galime tikėtis išgirsti iš jo daug kalbų apie „europietiškąjį suverenitetą“ ir „autonomiją“.
„Šiuos miglotus lozungus jis kartojo sykiu su daugiau emocijų sukeliančiais pamąstymais apie tariamą NATO, kuri lieka konkrečiausia strateginių Vakarų apraiška, „smegenų žūtį“. Jeigu tai priklausytų nuo E. Macrono, ES, dabar nebepešiojama tų įkyrių britų, galiausiai turėtų tapti aiškia geopolitine ir karine galybe, kuri būtų viename lygmenyje su JAV ir kuriai, matyt, vadovautų Prancūzija“, — svarsto A. Kluthas.
Pasak jo, suprantama, kad europiečiai nepatenkinti, jog jų rimtai nevertina nei priešininkai, tokie kaip Rusija ir Kinija, nei draugai – JAV ir Australija. Tačiau užuot bejėgiškai pykus, jiems būtų naudingiau sąžiningai paieškoti priežasčių savyje.
„Pradėti jie galėtų paklausdami Lietuvos, tos buvusios sovietinio imperializmo aukos, kuri dabar yra išdidi ES ir NATO narė. Pastaruoju metu kaip tik Lietuva sulaukė iš Pekino ištiso bauginimo priemonių repertuaro, kadangi Vilnius leido steigti atstovybę Taivanui. Keršydamas Pekinas atšaukė ambasadorių, suvaržė Lietuvos prekybą ir stipriai suspaudė gniaužtus. JAV iškart palaikė Lietuvą. O ES? Sąjungos valstybės narės nėra tuo įsitikinusios. Galų gale jos intensyviai prekiauja su Kinija (šalis yra Vokietijos didžiausia prekybos partnerė) ir mano, kad Lietuva galėjo pasielgti diplomatiškiau. Slovėnijos, kuri šiuo metu pirmininkauja ES Tarybai, premjerui teks prašyti partnerių užstoti Lietuvą po dviejų savaičių vyksiančiame susitikime“, — rašo „Bloomberg“ apžvalgininkas.
Jis pažymi: europiečiai nevienodai žvelgia į pasaulį ir jo pavojus, jie nejaučia, kad Vakarų problemos yra ir jų problemos. Užtenka pažiūrėti į Berlyną, kuris griežtai atmetė JAV, Lenkijos ir kitų šalių prašymus bei perspėjimus ir vis tiek nutiesė dujų vamzdyną „Nord Stream“, kuris sujungė Vokietiją su Rusija — valstybe, keliančia tiesioginę grėsmę taikai žemyne.
Pasak A. Klutho, Vokietija yra bene vienintelė šalis, kuri dėl savo ekonominės įtakos galėtų duoti impulsą ES tapti stipresnei. Tačiau ji nesuinteresuota to daryti — vietoj to Vokietija šykšti pinigų savo kariuomenei ir apsimeta, kad pasaulio problemos yra kitų, daugiausia JAV, reikalas.
VŽ nuomone, bet kokie nesutarimai ar nesusipratimai silpnina sąjungininkų stiprybę bei vienybę. Tai tarnauja būtent tokio susiskaldymo trokštantiems ir to siekiantiems, švelniai tariant, neprieteliams. ES politikai išties turėtų suprasti, kad prasidėjęs Vakarų susiskaldymas – tai pavojus stabilumui ir taikai. Kaip rašo minėtas apžvalgininkas, JAV turėtų toliau bandyti išgelbėti šiuos Vakarus, nors kitos šalys, tokios kaip JK ir Australija, išmintingai rengia B planą. Galiausiai spręsti, ko jie nori, o vėliau – ir ko reikia, kad tai įvyktų, teks patiems europiečiams.
