Kare yra kaip kare
Ginče, kuris kovoje su pandemija lydimas šūkiu „Seimą lauk“, sunku atrasti pateisinimą. Jis tiesiog yra beprasmis. Faktai tokie: susirgimų vidurkis vėl siekia beveik tūkstantį per parą, mirštančiuosius tiesiogiai nuo COVID-19 skaičiuojama kas dieną (absoliuti dauguma – neskiepyti), sunkiau suskaičiuoti, kiek serga, kenčia ar miršta dėl to, kad kažkam norisi įrodyti, jog galimybių pasas galbūt pažeidžia dalies gyventojų teises.
Rūta Vainienė, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovė, nevyniodama žodžių į vatą aiškiai pasakė, kad prekybininkai su tokiu iššūkiu kaip bet kokio skiepų paso patikrinimas susidoros. Nepaisant jokių pučiančių išskirtinių situacijų dūdą (dėl ES nepripažintų skiepų, dėl besilaukiančių motinų ar dėl to, kad kažkas be paso prigėręs alaus negali nueiti į išvietę).
Visi šie antivakserių argumentai – nieko verti. Prekybininkams ir paslaugų teikėjams, o ir visam prie gyvybių išsaugojimo prisidedančiam verslui derėtų padėkoti: suprantama, kad tai papildomos išlaidos, tačiau suprantama, kad be jų dalis verslo stoja, o Lietuvos skolinimosi ir verslo dotavimo galimybės nėra neišsemiamos.
Dėl tų valstybės viešųjų paslaugų įgyvendinimo (kai kas mėgsta sakyti – dotacijų) laukia, tikriausiai, sunkiausia nuo 2009 m. valstybės biudžeto svarstymo procedūra Seime. VŽ nuomone, pagal svarbą, tai karas numeris du, kuris šiemet teks Ingridos Šimonytės Vyriausybei.
Infliacijai kopiant 5% link, didinant MMA, mokytojų algas, toliau įgyvendinant investicijų planus – tiek naujus, tiek tuos, kurie strigo nevykusiai organizuoti, apleisti ar užginčyti, – biudžeto balansavimas taps dideliu galvos skausmu. Pigus skolinimasis kada nors baigsis, be to, net ir pigias skolas tenka grąžinti, o pravalgytos skolos lieka našta.
Lietuva yra visų – nedalijant jos į skiepų šalininkus ir antivakserius. Lietuva netrukus taps ir tėvyne tiems, kurie šiandien vis dar glaudžiasi palapinėse ar laukia perkėlimo į „žiemojimo centrus“, įrengiamus paskubomis anksčiau buvusiose stovyklose ar suvaržytos laisvės vietose. Migracija yra trečias karas – jo Lietuva nelaimės kitaip, kaip priėmusi sprendimus tuos žmones apgyvendinti ir integruoti. Nes jie yra diktatorių Vladimiro Putino ir Aliaksandro Lukašenkos pradėto ir tęsiamo karo prieš Vakarų demokratiją aukos.
VŽ nuomone, Lietuvai derėtų skleisti daugiau žmogiškumo nei teisės, kuri yra akla įrodinėjant, kas peržengė ar neperžengė Lietuvos sienos. Linija, kuri skiria teisę nuo žmogiškumo, yra labai plona. Bet juk tuo ir skiriasi Lietuva bei Europos Sąjunga nuo A. Lukašenkos ir V. Putino režimų. Nes demokratijos geba tą liniją peržengti.
„Močit v sortire“ (tikriausiai derėtų išversti: „Skandinti išvietėje“) po greičiausiai savo paties arba KGB organizuotų sprogdinimų žadėjo Vladimiras Vladimirovičius Putinas. Pažadą kaip ir įvykdė: po šiomis dienomis prasidedančių Dūmos rinkimų (kurių būsimu rezultatu abejoti prasminga taip pat, kaip neigti, kad koronavirusu nesergama) jis jau turės visiškai atrištas rankas: opozicija arba užsieniuose, arba kalėjime. Tikėti juo yra tas pat kaip ir tikėti kaimyno diktatoriaus A. Lukašenkos gera valia, kurio trąšos, nepaisant jokių ES sankcijų, ir toliau rieda Lietuvos geležinkeliu į Klaipėdos uostą.
Karai (hibridiniai, diplomatiniai ir kiti) yra toks reikalas, kai tenka džiaugtis, jog šiuo metu tai ne Lietuvos, bet visos ES ir NATO bėda. Bet ar Vyriausybę subūrusioms partijoms pakaks resursų, kad galėtų toliau laikytis prieš metus deklaruotų įsipareigojimų dėl santykių su Kinija ar Taivano atstovybės? Arba dėl, VŽ požiūriu, seniai spręstinų klausimų kaip partnerystės įstatymas ar Stambulo konvencija?
Fiziškai visų karų neįmanoma laimėti. Tai patvirtino sudėtingas JAV ir sąjungininkų pasitraukimas iš Afganistano. VŽ patartų Vyriausybei apsibrėžti prioritetus. Tikriausiai būtų aiškiau ir visuomenei, ir verslui, ir pačiai Vyriausybei.
