Atpildas už kantrybę
Atlaikyti sunkumus įmonėms, smulkiesiems verslininkams šiuo laikotarpiu padėjo valstybės parama. Ekonomikos ir inovacijų ministerija (EIM) skaičiuoja: nuo praėjusių metų lapkričio 7 d., kai šalyje buvo paskelbtas karantinas, nukentėjusiam verslui iš viso yra patvirtinta 164,6 mln. Eur parama. Pinigai skirti subsidijoms, lengvatinėms paskoloms, savarankiška veikla besiverčiantiems asmenims ir kt.
Lietuva pandemijos suvaldymui planuoja gauti 2,8 mln. Eur paramą iš Europos Sąjungos solidarumo fondo (ESSF). Finansų ministerija nurodo, kad lėšos gali būti skirtos įsigyti vakcinų, asmens apsaugos priemonių ir panašioms reikmėms.
Ilgokai trukusio karantino metu, kai buvo įvesta daugybė apribojimų, netrūko nepasitenkinimo ir kritikos iš gyventojų bei verslo stovyklų. Nebuvo noro suvokti, kad stebuklingos burtų lazdelės nėra, kad situacija – neeilinė, kad reikia kantrybės, supratimo ir susitelkimo. Nežinia, kur dabar būtume ir kokia vasara būtų mums prieš akis, jei būtume pasidavę antivakserių agitacijoms bei „pranašams“, muilinantiems akis dėl „nepavojingo“ viruso, ar verkšlenantiems piliečiams dėl ribojamų kelionių ir mūsiškiams troliams, atkartojantiems rusiškų TV kanalų propagandą etc.
Tačiau visa tai ištvėrę ir galbūt tapę labiau disciplinuoti, nuo liepos 1-osios galėsime raškyti iškentėtos kovos vaisius. Kam atrodo, kad ribojimai buvo per ilgi ar per griežti, tegul pasižiūri į Rusiją, kurioje jų propaganda pavogė vasarą ir kuri sparčiai neria į kovidinę komą – nors prieš tai visais propagandiniais kanalais ir kanaliukais į visas puses Kremlius trolino apie „negebančią tvarkytis Europą“. Visam šiam chorui dirigavo pats caras Putinas, dar 2020 metais viešai pareiškęs, kad „mes geriau susitvarkėme su pandemija“.
Dabar geriausias atsakymas visiems troliams, antivakseriams ar šiaip pavargusiems žmonėms – mes (Vakarai) turime nedaug kuo nuo normalios besiskiriančią vasarą, tuo metu Rusija kasdien skaičiuoja naujus susirgusiųjų antirekordus (per 21.000 per dieną). O tie patys smegenis plovę kiseliovai, solovjovai ir kiti Kremliui ištikimi propagandistai dėl to kaltina pačius piliečius.
Dar tragiškiau atrodo, kai Rusija, po pasaulį taškiusi „Sputnik V“ vakciną, dabar virkauja, kad nustekenta rusų pramonė negeba pagaminti reikiamo vakcinų kiekio. Kita vertus, nepriklausoma tos šalies žiniasklaida (tiksliau – menki jos likučiai) skelbia, kad net patys rusai skeptiškai žvelgia į šią „tėvyninės gamybos“ vakciną ir menkai ja pasitiki.
VŽ nuomone, stebint gerėjančią epidemiologinę situaciją mūsų šalyje, reikėtų pasidžiaugti ir Lietuvos valstybės valdymo pertvarkoje pastebimais judesiais: Seimas vakar pritarė Būsto energijos taupymo ir Aplinkos projektų valdymo agentūrų sujungimui į „vieno langelio“ principu veikiančią įstaigą.
Brėžiant simbolinį brūkšnį ir fiksuojant virsmą į laisvesnės vasaros pusę, suprantame, kad didieji darbai, strateginės reformos keliasi į rudenį. Bet vis dar lieka atviras klausimas, ar visų ministerijų vadovų kompetencijos atitinka laikmečio poreikius, kaip ir nesprendžiamas (nejaučiamas) Konservatorių partijos vadovavimo klausimas, Gabrieliui Landsbergiui keliaujant po pasaulį.
Rudenį iš tiesų laukia daugybė darbų, tam reikalingi stiprūs, parengti politikai. Kol kas atrodo, kad kai kurie iš jų tik mokosi administravimo pradmenų – o laiko tam nėra, žmonės tikisi rezultatų, o ne naujokų, atėjusių ketveriems metams mokytis, įgyti politinės patirties ir t. t.
Yra darbų, kurie velkasi metų metus ir kurių pabaigos taškai taip ir nesudedami. Vienas jų – valstybės vadovo statuso suteikimas buvusiam Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkui Vytautui Landsbergiui. Projektą parengę iniciatoriai iš valdančiosios daugumos siūlo įtvirtinti, kad „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas nuo 1990 m. kovo 11 d. buvo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas“.
Pats V. Landsbergis sako, kad pripažinti šias pareigas ėjusį žmogų šalies vadovu yra valstybės prestižo reikalas.
„Kad nebūtų kalbų, kad valstybė 1990 metų kovo 11 dieną atsirado nežinia kokiu būdu ir net neturėjo vadovo“, – BNS sakė jis.
Ne paslaptis, kad esama visokių V. Landsbergio vertinimų, tačiau reikia suprasti ir pripažinti viena – kažin ar daug dabar oponuojančių „drąsuolių“ tomis neramiomis dienomis būtų išdrįsę rizikuoti prisiimti valstybės vadovo vaidmenį, kai šalyje vis dar buvo okupantų kariuomenė, o iš Maskvos nesiliovė grasinimai.
Atėjo metas atkurti istorinę tiesą.
