G. Jukna. Kas gyvens Lietuvoje 2100 metais?
Ar aš tikiu šiuo skaičiumi? Ne, aš juo netikiu. Manau, kad Lietuvoje ir dabar, ir vėliau gyvens apie 3 mln gyventojų. Skirtumas tik tas, kad po 80 metų lietuvių bus likę maždaug pusė 1,5 mln., kai tuo tarpu kita pusė 1,5 mln. bus atvykėliai. Kas jie tokie? Kaip keisis gyvenimas Lietuvoje? Šie klausimai šiandien atsakymų neturi, tačiau kas nutiko mums lietuviams, kodėl mes kaip tauta nykstame, o gal čia tik mitas?Abejones išsklaidyti padeda statistika, t.y. kaip gyventojų kiekis kito per laiką yra žinoma. Pagal tai UN skaičiuoja ateities perspektyvas. O pagrindas prognozei yra šie aspektai: gimstamumo rodikliai, mirštamumo rodikliai, žmonių gyvenimo trukmė ir vaikų skaičius tenkantis vienai brandžiai moteriai.
[infogram id="7517a8bd-d31f-4132-b4bb-540f318c0002" prefix="MTF" format="interactive" title="Gimimų ir mirčių skaičiaus prognozė Lietuvoje 1950-2100 m."]
Iki 1995 metų buvome auganti tauta, o tuomet įvyko esminis lūžis, kai natūralus gimimų skaičius per metus tapo mažesnis nei mirčių skaičius. Tikslumo dėlei verta paminėti, kad faktiniai skaičiai šiame paveiksle šiek tiek nesutampa su oficialiais Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, tačiau šiuos mažus netikslumus galima priskirti statistinei paklaidai. Svarbu tendencija, nes tai nėra vienkartinis efektas, o šiam santykiui keistis kol kas nėra nė menkiausio pragiedrulio. Problema nėra mirčių skaičius – jų mažėja ir tikėtina mažės toliau, tačiau esmė yra 2-3 kartus mažesnis gimstamumas, nei buvo piko metu, t.y. iki 2000-ųjų metų. Per pastaruosius 10 metų tokiu būdu netekome 116.000 gyventojų, t.y. kiekvienais metais vidutiniškai po 11.600, o šokiruoja tai, kad per 2020 m. šis skaičius beveik padvigubėjo ir pasiekė net 19.000. Praeities mes nepakeisime, tačiau kas laukia mūsų ateityje, kai prognozės yra tokios, kokias matome grafike?
Turime aiškią problemą – gimstamumas Lietuvoje yra mažėjantis nuo 1987 metų, truputį pakilo 2004-2010 metais, o po 2010 vėl gana staigiai mažėjo. Ką keičia tokia tendencija?
1. Valstybė turi infrastruktūrą: darželius, mokyklas, universitetus, ministerijas drauge su šioje infrastruktūroje dirbančiu personalu. Šiandien girdime, kad klesti privačios mokyklos, darželiai ir tai labai aiškiai parodo, jog privatus verslas prisitaiko prie pokyčių, siūlydamas kokybę, o valstybė su gremėzdiška bei brangia infrastruktūra nesugeba deramai įvertinti ir konkuruoti: švietimo sistema pasenusi, mokytojo profesija – sunki ir mažai apmokama, mokymo programos atsilieka nuo realaus gyvenimo poreikių. Į studentų trūkumą gana greitai sureagavo universitetai, kurių vienas iš pagrindinių uždavinių šiandien yra užsienio studentų pritraukimas, nes vietinių tiesiog nebeužtenka. Nereikia stebėtis, kad Lietuvoje studijuoja įvairiausių tautybių studentai iš viso pasaulio ir mano galva, tai yra labai gerai mūsų šaliai, o tuo pačiu — universitetams.
2. Vidaus vartojimas: kiekvienas žmogus šalyje yra ekonomikos dalis, nes norim to ar nenorim, esame vartotojai. Kiekvienas turime pirkti maisto, drabužių, būstą, automobilį ir t.t. Tai yra vidaus vartojimas. Ateities perspektyvos įmonėms, kurios veikia vietinėje rinkoje, yra niūrios. Mažėjantis žmonių kiekis mažins vartojimą, įmonės šio vartojimo sumažėjimo negalės kompensuoti didėjančia kaina, nes veikiame rinkos ekonomikoje. Valstybės mastu – mažiau bus surenkama PVM, akcizų, o gali būti ir taip, kad užsidarys įmonės, kurios nesugebės konkuruoti su iš užsienio plūstančiomis prekėmis. Tokiu atveju papildoma neigiama įtaka valstybės biudžetui ateitų iš prarastų darbo vietų arba mokamų pašalpų.
3. Kultūrinis identitetas: įsivaizduokite situaciją, kai Lietuvoje kas antras gyventojas yra ne lietuvis. Kokia kalba kalbėsime, kokie renginiai vyks, kas į juos rinksis, kokį maistą valgysime, kas bus mūsų kaimynai, kaip priimsime tuos 1,5 mln. kitų tautybių žmonių? Čia tik keletas klausimų, o iš tikro jų yra begalė.
O gal visur taip yra, nurašykime tai pandemijai ir viskas čia gerai?
Manau, kad pasaulinė COVID-19 pandemija šiuos procesus menkai įtakoja, tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Deja, pasaulio gyventojų skaičiaus prognozė yra atvirkštinė lietuviškajai. Pagal tą pačią UN prognozę, 2020 m. pasaulyje gyveno 7,79 mlrd. gyventojų, o 2100 metais planuojama, kad jų bus net 10,9 mlrd., t.y. daugiau nei 3 mlrd. gyventojų daugiau nei yra dabar!
Tuo laikotarpiu net 8 iš 10 žemės gyventojų gyvens Afrikos ir Azijos žemynuose. Šiame kontekste Lietuvos 3 milijonai atrodo visiškai nieko neįtakojantis skaičius, ir man asmeniškai kyla neaiškumo jausmas, tai ką daryti? Ar nieko nedaryti? O ką galime padaryti?
Teoriškai galvojant, norint „perlaužti“ gyventojų skaičiaus mažėjimo tendenciją Lietuvoje, neužtenka koncentruotis į atskiras temas, o būtina kompleksiškai ir kryptingai veikti. Svarbiausias klausimas- kaip padidinti gimstamumą, antras – kaip sumažinti mirtingumą ir trečias – kaip pailginti gyventojų gyvenimo trukmę.
Suprantama, kad norint atsakyti į kiekvieną klausimą reikia žinoti tikrąsias įtakojančias priežastis ir tik tada galima priimti sprendimą, kuris galimai gerintų situaciją. Dar svarbiau suprasti laiko poveikį, nes kalbame apie sprendimus ir veiksmus, kurie pradės veikti ne iš karto, o įtakos ilgalaikius procesus. Kalbu apie 10-30 metų perspektyvą.
Ko reikia šiuolaikinei šeimai, kad joje gimtų ne mažiau kaip 3 vaikai? Kas labiausiai įtakoja Lietuvos gyventojų gyvenimo trukmę? Kokios yra pagrindinės mirčių priežastys ir kaip galima būtų įtakoti mirtingumo mažėjimą, pagal kiekvieną iš jų? Koks gyvenimo būdas leidžia išlikti sveikiems sulaukus 70 metų ir daugiau?
Nesu ekspertas šiais klausimas, tačiau kaip pilietis, sąmoningai veikiu kiekviena iš išvardintų temų. Tačiau akivaizdu, kad to nepakanka. Vien tik atsisukimas ir pradėjimas nuo savęs nepakeis tendencijos krypties, tam reikalingas masiškumas.
Valstybės vaidmuo sprendžiant panašaus pobūdžio klausimus yra būtinas – tai turi rūpėti valstybės vadovams. Tačiau ar rūpi, kai jie keičiasi kas ketveri metai, kai partijos iškelia savo interesus į pirmas linijas, o dėl strateginių ilgalaikių valstybės tikslų nėra kam susitarti.
Netgi atvirkščiai, keičiantis valdžiai, naujoji valdžia stengiasi kuo greičiau ir kuo brutaliau nutraukti buvusios valdžios sprendimus, surandant argumentus, kodėl taip reikėjo padaryti. Deja, kartais argumentų net nebūna. Man pačiam visai neseniai teko būti liudytoju valdžios sprendimo, kuris buvo įvardintas maždaug taip: „Mes turėjome kažką daryti“. Ar gali valdančios partijos susitarti dėl strateginių ir ilgalaikių Lietuvos tikslų, dėl jų įgyvendinimo būdų ir finansavimo, o dar svarbiau, kad jie nebūtų keičiami išrinkus naują valdžią? Atvirai kalbant, skamba kaip iš fantastikos srities, nors labai norėčiau, kad Lietuvoje tai atsitiktų.
Man greičiausiai nebus lemta sulaukti 2100 Naujųjų metų nakties ir įsitikinti, kiek tikslūs yra samprotavimai ir prognozė, kuria dalinuosi šiame straipsnyje. Greičiausiai ir mano vaikai nesulauks šios datos, tačiau anūkai, kurių dar neturiu, greičiausiai sveikins vienas kitą perkopę į XXII amžių. Įdomu, kokioje kompanijoje jie pasitiks 2100- uosius metus, kokia kalba sveikins vienas kitą ir ko palinkės ateinantiems metams?
