Už mus, už jus ir jas. Už naftą ir dujas

Koks tai svarbus projektas Rusijai, iliustruoja užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo įspėjimai nutraukti santykius su ES, kai įvedamos sankcijos, galinčios turėti įtakos Rusijos pačioms jautriausioms sritims. Bei tokios detalės, kai Vokietijos Meklenburgo-Pomeranijos žemėje „Gazprom“ 20 mln. Eur investavo į fondą, turintį pagelbėti apeiti JAV sankcijas NS2 projekte dalyvaujančioms įmonėms.

JAV sankcijos yra kol kas vienintelis efektyvus ir realus spaudimas šiam projektui (padvigubinančiam dabartinį „Nord Stream“ tiekiamų „Gazprom“ dujų tiekimo pajėgumą – iki 110 mlrd. kub. m per metus). Jos buvo veiksmingos tiek, kad daugiau nei metams užvilkino projekto įgyvendinimą. JAV sankcijų oponentai pabrėžia, kad Amerika ne šiaip gina demokratiją ir Europą nuo Rusijos įtakos – gina ir savo ekonominį interesą, norėdama padidinti suskystintųjų gamtinių dujų (SkGD) eksportą į Europą.

Nepaisant gresiančių naujų JAV sankcijų, rusų laivas „Fortuna“ vėl darbuojasi Baltijos jūroje. Vamzdžiui kloti likę maždaug apie 150 km, ir fiziniai vamzdžio klojimo darbai turėtų būti baigti vėliausiai birželį.

Lietuvą ir kitas šio antrojo vamzdžio priešininkes Europoje glumina tai, kad po pasikėsinimo nunuodyti Aleksejų Navalną Vokietija, šiek tiek pasimuisčiusi, galiausiai padarė išvadą, kad politiką derėtų atsieti nuo ekonominio intereso. Net Rusijai išsiuntus iš Maskvos kelis ES diplomatus, o S. Lavrovui grasinant nutraukti ryšius su ES, Vokietijos politikai stoja mūru už NS2, kaip paskutinį tiltą, palaikantį santykius su Rusija.

Europos Komisija, Bendrijos diplomatijos vadovo Josepo Borrellio lūpomis, yra įvardijusi, kad NS2 yra privatus komercinis projektas, kuriam netaikytini politiniai sprendimai.

Tai nėra visiškai tiesa, nes pernai Vokietijai nepavyko užginčyti ES bendrojo teismo sprendimo, išaiškinusio, kad NS2 projektas vis dėlto yra reguliuojamas ES trečiojo energetikos paketo.

Toks reguliavimas numato infrastruktūros atskyrimą. Viena kompanija (šiuo atveju NS2 arba ją valdanti „Gazprom“) negali būti ir infrastruktūros valdytoja, žaliavos tiekėja ir skirstytoja. Tai reiškia, kad bent jau ta vamzdžio dalis, kuri paklota ES šalių teritoriniuose vandenyse, turi priklausyti su tiekėjais nesusijusiai kompanijai, kuri už naudojimąsi infrastruktūra imtų mokestį.

Tai nėra kaip nors kritiškai reikšminga projekto perspektyvos požiūriu – nesunku to pusšimčio kilometrų vamzdžio, klojamo Vokietijos vandenyse, valdymą perleisti kokiam nors „nesusijusiam“ partneriui. Tačiau tai svarbus precedentas, kad teisiškai NS2 nėra visiškai ES teisės nereguliuojamas, vien tik dvišalis komercinis projektas.

Rusų naftininkai ir dujininkai turi tokį tostą: „za vas i nas, za neft i gaz“ (Šiek tiek interpretuodami rimavimo tikslais, išverstume: „Už mus, už jus ir jas, už naftą ir dujas.“). Galima neabejoti, kad ne kartą taurę su šiuo tostu lūpose yra išlenkęs ir buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis, kuris dabar yra NS2 akcininkų komiteto pirmininkas, o anksčiau yra buvęs NS valdybos pirmininkas.

NS2 yra Rusijos geopolitinis projektas, užmaskuotas kaip Vokietijos verslo sandoris. Jis apkaišytas gražiais ketinimais, kad Vokietija siekia pakeisti anglies dvideginio emisijos požiūriu taršesnes anglis dujomis (nors kai kurie aplinkosaugininkai dėl to ginčijasi, bet tai atskira tema), taip pat atsisakyti atominės energetikos. Todėl, kaip teigiama, Vokietijai reikia daugiau dujų ir įvairesnių dujų tiekimo šaltinių – Norvegijos ir Šiaurės jūros (importuojamų per Nyderlandus), JAV suskystintųjų dujų (SkGD), taip pat rusiškų dujų.

Tai būtų prasminga, jeigu Rusija būtų normali šalis – prieš pusmetį šią Vokietijos poziciją buvo apibendrinęs „Bloomberg“. Ilgainiui NS2 tiesiog suteikia Rusijai pavojingų geopolitinių ir strateginių galimybių. Tai akcentuoja ir Lietuva, taip pat kitos NS2 projektui besipriešinančios Vidurio Europos šalys.

VŽ, analizuodama informaciją, susijusią su NS2, pastebi, kad Vokietijai tai ne vien reikšmingas apsirūpinimo energetiniais ištekliais projektas, bet svarbus dujų eksporto pajamų šaltinis.

VŽ rašė, kad prieš savaitę Vokietijos aplinkosaugininkai paviešino Vokietijos finansų ministro Olafo Scholzo buvusį siūlymą JAV suteikti 1 mlrd. Eur finansinę paramą mainais už tai, kad ankstesnė JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija atsisakytų sankcijų prieš NS2 projekte dalyvaujančias kompanijas.

Laišką O. Scholzas parašė buvusiam JAV iždo sekretoriui Steve’ui Mnuchinui, siūlydamas tuos 1 mlrd. Eur skirti SkGD terminalų statyboms Vokietijos pakrantėje, teigia Vokietijos aplinkosaugos organizacija („Deutsche Umwelthilfe“ – DUH), remdamasi gautu dokumentu.

Vienu šūviu – du zuikiai vokiečių naudai. Iš vienos pusės – JAV nebetaikytų sankcijų „Gazprom“ dujų tiekimui, iš kitos pusės – pasistačiusi SkGD infrastruktūrą Vokietija dar padidintų dujų importo pajėgumus. 2020 m. Vokietijoje, kaip konstatuoja „Clean Energy Wire“ (CEW), nebuvo SkGD importui reikalingos infrastruktūros.

Kam Vokietijai tiek dujų?

BGR („Bundesanstalt für Geowissenschaften und Rohstoffe“ – Federalinio žemės ir gamtos išteklių instituto) duomenimis, kuriuos publikuoja CEW, 2019 m. dujos sudarė apie ketvirtadalį Vokietijos energetinių poreikių ir buvo antras pagal svarbumą (po naftos) energijos šaltinis. Maždaug 94% suvartojamų dujų Vokietijoje sudaro importas (Vokietija yra viena iš didžiausių pasaulyje gamtinių dujų importuotojų). Pati Vokietija 2018 m. išgavo 7 mlrd. kub. m gamtinių dujų, tačiau jos turimi ištekliai yra beveik išsekę. Manoma, kad pačios Vokietijos gamtinių dujų gamyba turėjo baigtis 2020 m.

Vokietijos statistika skelbia, kad 2019 m. šalis per dujotiekius importavo apie 110 mlrd. kub. m dujų, o sunaudojo 88,7 mlrd. kub. m. Šiek tiek mažiau nei 40% importo dalyje sudarė rusiškos dujos, o apie 50% – dujos iš Norvegijos ir Šiaurės jūros (Vokietiją pasiekiančios per Nyderlandus).

Didžiausi per Vokietiją transportuojamų dujų importuotojai yra Austrija ir Italija. Dujų paskirstymas, taip pat dujų kaina yra „aukštoji matematika“ – kaip VŽ yra apibūdinęs vienas energetikos ekspertas.

Pradėjus veikti NS2 dar didesnė Vokietijos dujų dalis būtų nukreipiama eksportui. Kaina priklausytų nuo sutarčių ir mokesčių – ar iš „Gazprom“ gaunamos dujos būtų apmokestinamos patekimo į Vokietiją vietoje (šiauriniame taške) ar išleidimo – eksporto į Austriją ir Italiją vietoje (pietiniame taške). Vien dėl skirtingos dujų apmokestinimo vietos „Nord Stream“ Vokietijai gali gauti apie 70 mln. Eur pajamų per metus.

Verta šiek tiek pasistengti, įrodinėjant, kad NS2 – ne politinis, o tik komercinis projektas. Palankus NS2 užbaigimas reikštų, kad Vokietija ne tik užsitikrins konkurencingas dujas savo pramonei, bet dar ir uždirbs iš eksporto mokesčių likusiai Europai.

Politiniu požiūriu tai – savanaudiška pozicija. Įvertinus tokio dujų lošimo vertę tampa aiškiau, kodėl net ir kanclerė Angela Merkel nori išsaugoti NS2.

Rašyti komentarą 0