Vienintelė išeitis – veikti kartu
Kai kurių valstybių narių sveikatos priežiūros sistemų darbuotojai kasdien kaunasi, kad nebūtų tragiškai prarandamos gyvybės. Gyvybingoms įmonėms kyla bankroto pavojus ir grėsmė prarasti klientus bei rinkas. Žmonės baiminasi dėl savo darbo ir pragyvenimo šaltinių. Daugelis jų staiga neteko darbo. 2008 m. finansų krizės metu turėjome per audrą statyti gelbėjimo valtį, o 2020 m. pandemijos įkarštyje siuvame kaukes.
Nors plataus masto priemonės, kurių imamasi susiklosčius išskirtinėms aplinkybėms, vis dar yra norma, o visuomenės sveikata tebėra svarbiausias mūsų prioritetas, vis dėlto būtent dabar yra metas viso žemyno vyriausybėms ir politikos formuotojams pradėti rengti Europos ekonomikos gaivinimo planus. Rytojus ateis. Šiandien turime padaryti viską, kad sustabdytume virusą ir sušvelnintume jo ekonominį poveikį, o rytoj turėsime imtis atkurti ekonomiką, bet taip, kad nepakenktume savo pastangoms sustabdyti viruso plitimą.
Viešojo sektoriaus skolinimosi mastas labai sparčiai auga, nes valstybės narės ieško būdų padėti išgyventi tiek piliečiams, tiek įmonėms. Tai būtinas, bet nepakankamas fiskalinis atsakas į susiklosčiusias išskirtines aplinkybes. Siekiant ES lygmens priemonėmis kuo labiau paremti valstybių narių pastangas, kuriama tinkama sistema, švelninamos valstybės pagalbos taisyklės, aktyvuojama Stabilumo ir augimo pakto bendroji nukrypti leidžianti išlyga ir keičiant ES lėšų programas teikiama tiesioginė parama.
Atsako į koronaviruso grėsmę investicijų iniciatyva mums suteikė galimybę sutelkti visas pagal sanglaudos politiką turimas lėšas. Teikiame skubią pagalbą ir finansavimą priemonėms krizei įveikti. Ispanijoje jau perkamos kaukės ir plaučių ventiliavimo aparatai, Italijoje remiamas nuotolinis darbas ir nuotolinis mokymasis, Čekijoje ir Lietuvoje teikiama skubi parama MVĮ, Portugalijoje tiriami, bandomi ir kuriami kovai su COVID svarbūs produktai.
Priemonės, kurių imamasi reaguojant į ekstremalią situaciją, yra būtinos, tačiau, jei ES lygmeniu nebus diegiamos tinkamos ir patikimos socialinės apsaugos sistemos, dėl tų priemonių įgyvendinimo vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu gali kilti įvairi rizika. Nors galutinis šio didelio išorės sukrėtimo poveikis vis dar neaiškus, jau dabar akivaizdu, jog kyla pavojus, kad atsigavimas bus asimetriškas. Valstybių narių ir regionų ekonomikos struktūra labai skiriasi, kai kurie iš jų yra priklausomi nuo sektorių, kurių atsigavimas gali užtrukti ilgiau, pavyzdžiui, turizmo, transporto ar kultūros. Ligos intensyvumas ir mastas įvairiose 27 valstybėse narėse yra skirtingas. Be to, kai kurie regionai ir valstybės narės turi daug išteklių savo ekonomikai remti, kitų kišenės jau tuščios, o fiskalinės galimybės investuoti išnaudotos.
Ankstesnis pažeidžiamumas ir skirtumai krizės laikotarpiu paprastai tik didėja. Per XX a. aštuntojo dešimtmečio sukrėtimus naftos sektoriuje daug regionų, kurių ekonomika buvo grindžiama paslaugomis, prisitaikė greitai ir naujomis aplinkybėmis suklestėjo, o kai kuriuose regionuose, kurių ekonomikos pagrindas buvo gamyba, sunkmetis tęsėsi ištisus dešimtmečius. Panaši tendencija susiklostė po 2008 m. finansų krizės: kai kurie regionai atsigavo greitai, o kiti – tik visai neseniai, po daugiau kaip dešimtmečio. Per abi minėtas krizes ilgalaikio koregavimo priemonės ir darbo vietų praradimas lėmė politinį nestabilumą ir populizmo augimą.
Siekiant subalansuoti skirtingus valstybių narių pajėgumus, labai svarbios bus ES masto priemonės. Neturime kito pasirinkimo, nes privalome išsaugoti didžiausią mūsų ekonominį turtą – bendrąją rinką. Apskaičiuota, kad nuo jos sukūrimo Europos Sąjungos BVP išaugo maždaug 8–9 proc. Jei bendrosios rinkos nepavyktų išsaugoti, kai kurių valstybių narių realiosios pajamos vienam gyventojui smuktų iki 15–20 proc.[1] Bendrosios rinkos teikiama nauda smarkiai viršija valstybių narių įnašą į ES biudžetą.
Reaguojant į šią krizę, jau imtasi keleto svarbių ES lygmens priemonių. Europos Centrinio Banko pirkimo programa rodo tvirtą pinigų politikos institucijų įsipareigojimą apsaugoti euro zoną. Fiskalinėje srityje priemonė SURE padės apsaugoti darbo vietas ir darbuotojus. Prie susiklosčiusių aplinkybių tinkamai pritaikytos ESM prevencinės kredito linijos suteiks galimybę finansuoti tiesiogines ir netiesiogines sveikatos priežiūros išlaidas. Sustiprinus EIB skolinimo pajėgumus, bus teikiama parama sunkumų patiriančioms įmonėms. Tačiau skubiai reikalingos papildomos priemonės.
Būtinas ekonomikos atgaivinimo fondas, kuris padėtų užtikrinti didelio masto investicijas ir skatinti konvergenciją, kad ekonomika atsigautų ir kad vėl atsinaujintų augimas. Toks fondas turėtų būti įtvirtintas septynerių metų ES biudžete, kuris jau daug dešimtmečių yra bendrų Europos tikslų išraiška. Pakankamai didelis, kad padėtų patenkinti dabartinius poreikius, Ekonomikos atgaivinimo fondas ir didesnis ES biudžetas, pajėgus sudaryti sąlygas skatinti tvarų viešųjų investicijų lygį, – tai veiksniai, kurie bus labai svarbūs siekiant atgaivinti ES ekonomiką, paskatinti jos atsigavimą ir užtikrinti atsparumą.
Toks didesnis finansinis pajėgumas turėtų būti grindžiamas naujoviškomis biudžeto priemonėmis, kurios padėtų išvengti valstybių narių skolos didinimo. Nors skolinimas jau yra prieinamas taikant įvairias priemones, būtina sudaryti palankesnes sąlygas tikslingoms, greitoms ir racionalioms išlaidoms naudojant dotacijas. Būtent šioje srityje turime diegti inovacijas, kad būtų užtikrintas tvarus ekonomikos atsigavimas ir kad sugebėtume darniai įveikti krizę.
Šioje sistemoje labai svarbūs vietos lygmens regioniniai sprendimai, kuriais prisidedama prie sanglaudos ir konvergencijos visoje Europos Sąjungoje, o didžiausia finansinė parama teikiama pažeidžiamiausiems asmenims, siekiant išvengti labai realaus pavojaus, kad atsigavimas bus asimetriškas ir kad daugės ekonominio vystymosi skirtumų tiek tarp valstybių narių, tiek pačiose valstybėse narėse. Parengus atsako į koronaviruso grėsmę priemonių rinkinius dar kartą patvirtinta, kad sanglaudos politika yra lanksti ir aktuali kilus krizei, kaip jau ne kartą yra buvę anksčiau. Vis dėlto sanglaudos politika yra ilgalaikė pertvarkos politika, kuri padeda didinti socialinę, ekonominę ir teritorinę konvergenciją. Susiklosčius išskirtinėms aplinkybėms sanglaudos politikos vaidmuo buvo reikšmingas, o atkuriant ekonomiką jis bus gyvybiškai svarbus.
Siekiant užtikrinti ekonomikos atsigavimą Europai kyla vienas itin svarbus uždavinys – grįžti prie pagrindų, kad galėtų tinkamai pasirengti ateičiai. Turime grįžti prie pagrindinių ES principų, tokių kaip tarpusavio priklausomybė, konvergencija ir solidarumas, o kartu toliau plėtoti savo ekonominį bei socialinį modelį ir nustatyti kryptį ekologiškesnei ir teisingesnei skaitmeninei ateičiai. Vienintelė išeitis – veikti kartu.
Elisa Ferreira, Už sanglaudą ir reformas atsakinga Europos Komisijos narė [1] Remiamasi šiais tyrimais: Jan in ‘t Veld (2019), Quantifying the Economic Effects of the Single Market in a Structural Macromodel, European Commission, European Economy Discussion Paper N.94 Gabriel Felbermayr, Jasmin Gröschl, Inga Heiland (2018), Undoing Europe in a New Quantitative Trade Model, IFO Working Paper N. 250
