1,6 mlrd. Eur kainavusi santuoka Maskvai siunčia energetinės nepriklausomybės žinią

Baltijos valstybės ne kartą ginčijosi dėl galutinės atsijungimo datos, Rusijos propagandininkai nevengė gąsdinti, kad be Maskvos dispečerinės paslaugų Baltijos šalys neišsivers, tačiau vasario 8 d. rytą Baltijos valstybės pradės naują etapą.

Procesas prasidės Lietuvoje ir baigsis Estijoje. Galiausiai vasario 9 d. vakare Lietuvos linijos bus prijungtos prie Lenkijos sistemos ir kontinentinės Europos tinklo. Nuo to laiko trys šalys iš esmės savo elektros sistemas turės tvarkyti pačios.

TAIP PAT KLAUSYKITE:

R. Masiulis: ir pusė Mėnulio gali nugriūti, bet rizikų sinchronizuojantis nematome

„Nerimo nėra, esame susikaupę, nes suprantame, koks tai svarbus žingsnis Lietuvai. Viskas yra 1.000 kartų apmąstyta, todėl pasiseks“, – VŽ sako Rokas Masiulis, Lietuvos elektros perdavimo tinklo operatorės „Litgrid“ vadovas, kuris skaičiuoja, kad iš viso Baltijos šalių sinchronizacijai bus išleista 1,6 mlrd. Eur, iš kurių 1,2 mlrd. skyrė ES. 

Nauja santuoka

Daivis Virbickas, Lietuvos energetikos instituto (LEI) atstovas, energetikos ekspertas, teigia, kad, vasarį nutraukus elektros ryšius su Rusija, sinchronizacijos su europiniu tinklu procesas ne baigsis, o tik prasidės. Lietuvos energetikos sektoriui reikės daug išmokti ir įprasti dirbti su nauja sistema.

„Vakarų Europos energetikos sistemos valdymo principai skiriasi nuo rusiškų. Esminis skirtumas yra toks, kad BRELL sistema centralizuotai valdoma iš dispečerinės Maskvoje. O Europoje valdymas yra decentralizuotas. Kitaip sakant, kiekviena šalis dirba valdydama dažnį savo zonoje, laikydamasi bendrų sąlygų ir taisyklių. Tokiu būdu visos valstybės kartu palaiko sistemos stabilumą“, – aiškina jis.

Anot eksperto, naujai į kontinentinį Europos tinklą įsijungusioms Baltijos šalims reikės išmokti pačioms savarankiškai valdyti elektros dažnį, užtikrinti jos balansą ir kitus sistemos kokybės parametrus. 

„Mūsų specialistai kol kas to mokėsi naudodami specialų treniruoklį, tačiau nuo vasario tai reikės atlikti realiomis sąlygomis. Laukia išties nemažai iššūkių, nes, valdydama dažnį už mus, BRELL sistema tam tikra prasme „išlepino“ Baltijos šalių energetikos infrastruktūros valdytojus. Manau, kad tai buvo daroma sąmoningai, skatinant nesijungti prie Vakarų energetinės sistemos“, – komentuoja D. Virbickas. 

Jis atkreipia dėmesį, kad sinchronizacijos procesas vasario 9 d. ne baigsis, o tik prasidės. 

Sinchronizaciją palyginčiau su santuoka. Juk po vestuvių bendras gyvenimas nesibaigia, o tik prasideda – laukia bendros patirtys, džiaugsmai ir nesutarimai. Taip yra ir šiuo atveju – prasideda mūsų naujas gyvenimo etapas su Europa, kuris lems naujas sąlygas ir aplinkybes. Esu įsitikinęs, kad sprendimai energetikos srityje turėtų būti priimami pasitelkiant kuo daugiau mokslinių ir eksperimentinių tyrimų bei analizių, nes klaidos energetikoje labai brangiai kainuoja, – svarsto ekspertas.

Jo nuomone, svarbi ir naujosios energetikos sistemos suteikiama galimybė į Lietuvą pritraukti daugiau elektros energijai imlių investuotojų. Elektros tiekimo kokybei ir stabilumui jautrūs Vakarų verslai įtariai žiūri į priklausymą BRELL žiedui, nes rusiški energetikos standartai jiems nėra žinomi.

D. Virbicko teigimu, vėlyvą atsijungimą nuo BRELL žiedo lėmė ne viena priežastis. Pirmiausia šis procesas techniškai yra itin sudėtingas, be to, ilgą laiką pritrūkdavo ir politinės valios imantis konkrečių žingsnių įgyvendinant projektą, o ne tik deklaruojant ketinimus.

„Naujų elektros linijų statyba, teritorijų joms planavimas, įrangos užsakymas, gamyba ir testavimas reikalauja daug laiko. Vidutiniškai naujos elektros linijos statyba Europoje trunka apie 8–10 metų. Mums reikėjo pastatyti bendrą liniją su Lenkija, nutiesti kabelį į Švediją, o estams į Suomiją“, – tikina ekspertas.

Jis aiškina, kad prieš 50–70 metų Maskvos ir Sankt Peterburgo energetikos inžinieriai Lietuvos sistemą projektavo kaip integralią Sovietų Sąjungos šiaurės vakarų energetikos sistemos dalį.

„Buvome su rusiška energetikos sistema susaistyti infrastruktūriniais ryšiais, o visi mūsų inžinieriai ir energetikai buvo mokomi dirbti kaip neatsiejama šios sistemos dalis. Atraizgyti šią pynę nėra lengva, šalies energetikos srities specialistams teko mokytis dirbti visiškai kitaip, savarankiškai“, – priduria jis.

Gandai dėl elektros kainos

Nors R. Masiulis teigia, kad aktyvesnio Rusijos propagandos aparato veikimo Lietuvoje nepastebi, Latvijoje ir Estijoje situacija kitokia. 

Dažnu klaidingos informacijos skleidėjų naratyvu tampa neva po sinchronizacijos į aukštumas šausianti elektros kaina.

R. Masiulio teigimu, perdavimo dalis, pridėjus visas sistemines paslaugas, kurias operatorė perka iš elektros gamintojų visoje Baltijos šalių rinkoje, jau yra įskaičiuota į elektros perdavimo kainą: „Ji didėja 0,1 ct/kWh ir nuo sinchronizacijos momento nekis.“

Savo ruožtu Valdemaras Fiodorovičius, Estijos kapitalo nepriklausomos elektros tiekėjos ir gamintojos UAB „Enefit“ vadovas, akcentuoja, kad atsijungimo nuo BRELL žiedo įprasti vartotojai iš esmės nepajus.

„Turintieji fiksuotos kainos planus apskritai jokio pokyčio nepajus. O kintamos kainos planų savininkams elektros kainų pokytis gali būti itin minimalus, vos kelių procentų ribose. Ir tai, tikėtina, bus tik laikinai, nes mūsų energetikos sistema, laikui bėgant, turėtų prisitaikyti prie pokyčių. Šiuo atveju daug didesnę įtaką kainoms ir toliau turės elektros paklausa bei vietos gamybos pajėgumai. Paprasčiau tariant, kiek elektros sugeneruos vėjas, saulė ir vanduo“, – komentuoja jis.

Anot jo, svarbu tai, kad Baltijos valstybės išplėtė savo jungtis su Skandinavija, 2016 m. buvo pradėta naudoti 500 MW galios tarpvalstybinė elektros jungtis tarp Lietuvos ir Lenkijos „LitPol Link“. Tais pačiais metais pigesnė elektra iš Švedijos Baltijos jūros dugnu pradėjo tekėti į Lietuvą 700 MW galios jungtimi „NordBalt“.

„Ypač didelis proveržis matomas pastaruosius 5–7 metus. Štai 2023 m., palyginti su 2018-aisiais, vietinė elektros gamyba Lietuvoje išaugo 75% (nuo 3,22 iki 5,66 TWh) ir sudarė 45% bendro elektros energijos poreikio. 2024-aisiais iš viso pagaminta apie 7,6 TWh arba daugiau nei trečdaliu didesnis kiekis elektros nei 2023 m. Vietos gamybos pajėgumai pernai leido patenkinti apie 62% nacionalinės elektros paklausos“, – skaičius pateikia jis.

Dėl to vasario 8–9 d., kai faktiškai įvyks pats atsijungimas ir sinchronizacija su kontinentinės Europos sistema, eiliniai vartotojai jokių nepatogumų nepajus: elektra nedings, pasirašyti naujų sutarčių su tiekėjais nereikės.

Stabilumą ir būtinąjį rezervą Baltijos šalių elektros rinkose padės užtikrinti ir izoliuotam sistemos darbui itin reikšmingi baterijų parkai Lietuvoje ir Estijoje. 

Dažnio palaikymas 

Be tuo metu regione pagaminamos elektros energijos kiekio, lemiamą reikšmę turi ir kintamosios srovės dažnis. Jį lemia elektros mašinų sukimosi greitis. Europoje ir daugelyje kitų pasaulio šalių sutarta, kad kintamosios srovės dažnis elektros tinkluose yra 50 hercų (Hz). Tai reiškia, kad srovė teka 50 kartų per sekundę viena kryptimi ir 50 kartų per sekundę priešinga kryptimi.

„Dažnis atspindi gamybos ir vartojimo pusiausvyrą. Jei tinklo dažnis, dėl kurio šalys susitarė, yra 50 Hz, gamyba ir vartojimas yra subalansuoti. Jei gamybos nepakanka, dažnis pradeda mažėti. Jei gamyba viršija vartojimą, didėja“, – Estijos visuomeniniam transliuotojui ERR aiškina Jako Kilteris, Talino technologijos universiteto elektros sistemų tyrimų grupės vadovas, iliustruodamas atsijungimo nuo Rusijos dažnių zonos procesą.

Elektros prietaisų gamintojai juos projektuoja pagal sutartą dažnį. Jei jis per daug padidėja arba sumažėja, elektros prietaisai gali nustoti tinkamai veikti. Pavyzdžiui, jei dažnis sumažėja, elektros varikliai gali suktis per lėtai ir neveikti reikalingi mechanizmai. Ir atvirkščiai, jei dažnis padidėja, varikliai gali suktis per greitai ir perkaisti.

Elektros energijos gamintojai taip pat pasikliauna šiuo suderintu dažniu. Pavyzdžiui, elektros generatoriaus apvijos turi suktis 3.000 kartų per minutę, kad būtų gaminama 50 Hz srovė, remiantis šiuo proporcingu santykiu.

Anot eksperto, bendra taisyklė yra tokia: kuo didesnė elektros sistema, tuo stabilesnis jos dažnis. Tai viena priežasčių, kodėl Estija taip ilgai laukė, kol atsijungs nuo šiaurės vakarų Rusijos elektros tinklo. Didesnės elektros sistemos turi didesnę inerciją, t. y. jos gali geriau absorbuoti laikinus gamybos ir vartojimo disbalansus, atsirandančius netikėtai netekus didelio gamintojo ar vartotojo. Tai padeda išvengti didelių dažnio svyravimų.

Estija povandeniniais kabeliais taip pat galės keistis elektros energija su Suomija, o Lietuva turi panašią jungtį su Švedija. Tačiau Suomija ir Švedija ir toliau priklausys skirtingoms dažnių zonoms.

„Jų elektros mašinos sukasi skirtingu kampu. Sinchronizmas atsiranda tada, kai sistemos galuose esančios mašinos sukasi vienodai“, – aiškina J. Kilteris.

Nors abiejose dažnių zonose mašinos gali suktis 50 kartų per sekundę, jų sukimosi fazės nėra vienodos. Tai galima palyginti su dviem laikrodžiais, kurie abu tiksi vienos sekundės intervalu, bet kurių sekundinės rodyklės nesutampa tuo pačiu metu.

Net jei Rusija sugadintų povandeninį kabelį, J. Kilteris mano, kad dėl to elektros energijos tiekimas nenutrūktų. Tačiau jis negalėjo prognozuoti, kaip toks įvykis galėtų paveikti elektros energijos kainas. 

„Žvelgiant į visą sistemą, mūsų regione vis dar yra pakankamai elektrinių, kad būtų patenkinti vartojimo poreikiai. Valdymo centrai naudoja specializuotą programinę įrangą, kuri nuolat stebi sistemą. Galime gana tiksliai prognozuoti vartojimą, o tinklo operatoriai užtikrino pakankamus rezervus“, – apibendrina ekspertas.