Kaip didžiausia pasaulyje jūrinio vėjo jėgainių bendrovė nuklydo nuo kurso

Danijos atsinaujinančiosios energijos įmonei „Orsted“ kovojant dėl savo reputacijos po prastų metų, jos orbitoje atsidūrė konkurentas, veikiantis kitoje Šiaurės jūros pusėje. Norvegijos valstybinė naftos ir dujų milžinė „Equinor“, kelis mėnesius tyliai pirkusi „Orsted“ akcijas, spalį atskleidė, kad dabar turi 10% akcijų, ir pažadėjo būti „palaikančia“ akcininke.

Šis žingsnis nėra neįprastas aršiai konkurencingoje Europos energetikos rinkoje. Iš vienos pusės, tai buvo pasitikėjimo „Orsted“, kurios vertė nuo 2021 m. dėl klaidingų vadovybės žingsnių ir sudėtingų ekonominių sąlygų sumažėjo maždaug 70%, gestas. Be to, tai leido „Equinor“ palyginti pigiai tęsti savo kelionę anglies dioksido išmetimo mažinimo link ir kompensuoti lėtą pradžią.

Praėjusiais metais 20% „Equinor“ investicijų sudarė injekcijos į atsinaujinančius energijos šaltinius ir anglies dioksido surinkimą, o dabar ji įsigijo dalį „Orsted“, didžiausios pasaulyje pagal veiklos pajėgumus jūrinio vėjo jėgainių bendrovės, kuri tapo pasididžiavimo vertu Danijos perėjimo prie mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančios energetikos simboliu.

Per pastaruosius 15 metų „Orsted“ nueitas kelias nuo iškastinio kuro iki atsinaujinančiosios energijos pionierių atspindi nepaprastą energetikos sektoriaus raidą.

Tačiau bendrovės istorija taip pat parodo, kaip spartaus sektoriaus augimo siekis, kad būtų pasiekti klimato tikslai, susidūrė su ekonominėmis, politinėmis ir praktinėmis kliūtimis. Dėl didėjančių sąnaudų bendrovė turėjo atsisakyti arba sustabdyti svarbius projektus ne tik jūrinio vėjo jėgainių, bet ir vandenilio bei ekologiškų degalų srityse.

Daugelis Europos įmonių taip pat susidūrė su problemomis, nes baigėsi itin pigaus skolinimosi era, investicijų į vėjo parkus bumas baigėsi, o švarios elektros energijos siekis užstrigo eilėse, kad atsinaujinantys šaltiniai būtų prijungti prie elektros tinklo.

Investuotojai pabrėžia, kad atsinaujinančioji energija vis dar stipriai vystosi. Praėjusiais metais buvo pastatyta apie 565 GW naujų atsinaujinančiosios elektros energijos elektrinių, o tai yra sparčiausias tempas per pastaruosius du dešimtmečius – daugiausia dėl didžiulės saulės energijos plėtros Kinijoje.

Be to, šis sektorius tampa vis labiau konkurencingas sąnaudų atžvilgiu. Kalbant apie „Orsted“ specializaciją – jūrinio vėjo energiją, naujausiais „BloombergNEF“ duomenimis, vidutinė pasaulinė kaina sumažėjo iki 81 USD/MWh, palyginti su 137 USD/MWh 2018 m. 

Turint omenyje, kad 1 MWh anglimis kūrenamose elektrinėse vidutiniškai kainuoja 72 USD, o dujomis kūrenamose elektrinėse – 83 USD, tai skaičiai, kurie dar prieš kelerius metus buvo neįsivaizduojami.

„Anksčiau atsinaujinančiosios energijos augimas buvo grindžiamas klimato kaitos tikslais, dabar tai labai stipri ekonominė logika“, – sako Martinas Neubertas, buvęs „Orsted“ generalinio direktoriaus pavaduotojas, dabar – atsinaujinančiosios energijos investicijų milžinės „Copenhagen Infrastructure Partners“ grupės vyriausiasis investicijų vadovas.

Tačiau praėjusį mėnesį, kai Donaldas Trumpas buvo perrinktas, „Orsted“ akcijos vėl atpigo. Šis įvykis sukėlė dar vieną žemės drebėjimą energetikos pramonėje ir lėmė, kad perėjimas nuo iškastinio kuro staiga tapo ne toks užtikrintas, bent jau artimiausiu metu.

Išrinktasis prezidentas, kuris klimato kaitą pavadino „apgaule“, pažadėjo sustabdyti pagrindines Joe Bideno laikų ekologines subsidijas ir išstumti JAV iš Paryžiaus susitarimo. Jis taip pat pagrasino „pirmą dieną“ atsisakyti jūrinio vėjo jėgainių projektų ir įvesti didesnius tarifus, kurie padidintų žaliųjų technologijų kainas.

Analitikai laukia, ar jis tokių pažadų laikysis, tačiau jau dabar aišku, kad kelias į žaliąją energetiką yra labiau vingiuotas ir daug sunkesnis, nei daugelis tikėjosi. „Vis labiau baiminamės, kad mūsų planas, kaip pasiekti grynąjį nulį, nebus įgyvendintas“, – neseniai paskelbtame pranešime teigė tyrimų konsultacinė bendrovė „Thunder Said Energy“, nurodydama tokias problemas kaip ribotas noras mokėti už anglies dioksido išmetimo mažinimą, susiskaldžiusi pasaulinė politika ir lėta pažanga plėtojant anglies dioksido surinkimo technologijas.

„Orsted“ kelionė

Pačios „Orsted“ pertvarkos ištakos – pasirengimas 2009 m. Kopenhagoje vykusiai tarptautinei JT klimato kaitos konferencijai. Tuomet Danijos nacionalinė energetikos bendrovė vadinosi „Dong Energy“, o jos naftos ir dujų gręžiniai bei anglimis kūrenamos elektrinės buvo atsakingi už maždaug trečdalį viso šalies išmetamo anglies dvideginio.

Ši konferencija paliko neišdildomą įspūdį Andersui Eldrupui, buvusiam aukščiausio rango Danijos finansų ministerijos valstybės tarnautojui, tuo metu ėjusiam „Orsted“ generalinio direktoriaus pareigas. Dar jai neprasidėjus, jis paskelbė ambicingą planą, pagal kurį bendrovė iki 2040 m. 85% elektros ir šilumos energijos gamins iš atsinaujinančių šaltinių, palyginti su tuo metu buvusiais 15%. Nors kai kurie valdybos nariai abejojo, A. Eldrupas buvo pasiryžęs. 

„Tai buvo teisinga, be to, tai buvo geras verslas“, – komentuoja jis.

Valstybės parama, didelis vėjo greitis Šiaurės jūroje ir tai, kad netoliese buvo įsikūrę turbinų gamintojai „Siemens Energy“ bei „Vestas“, lėmė, kad besikuriantis jūrinio vėjo energijos sektorius atrodė geras pasirinkimas. Bendrovė „Orsted“ vedė pramonę į priekį, kurdama vis didesnius parkus, pavyzdžiui, „Hornsea 1“ projektą prie Jorkšyro pakrantės – pirmąjį pasaulyje, kurio galia viršija 1 GW ir kuris pradėjo veikti 2019 m. vasarį.

„Tuo metu nebuvo didelės konkurencijos, energijos supirkimo tarifai (subsidijos – FT) buvo gana dideli, o „Orsted“ buvo pirmoji“, – priduria A. Eldrupas.

„Orsted“ taip pat pertvarkė kai kurias savo elektrines, kad jos vietoj anglių naudotų biomasę – daugiausia medžio drožles ir granules. Nors daugelis aplinkosaugininkų prieštaringai vertina šį kurą, Danijoje ir kitose šalyse jis laikomas neutraliu anglies dioksido atžvilgiu, jei yra gaunamas naudojant tvarius metodus.

Jonathanas Cole'as, konkuruojančios bendrovės „Corio Generation“, priklausančios Australijos turto valdytojui „Macquarie“, vadovas, teigia, kad kompanija buvo novatoriška ir kitu požiūriu – finansiniu. „Jie buvo vieni iš pirmųjų didžiųjų komunalinių paslaugų pramonės žaidėjų, kurie rado būdą, kaip dirbti su instituciniu kapitalu ir anksti jį pritraukti“, – kalba jis. 

Per dešimtmetį iki 2018 m. ji ir jos partneriai į žaliąją energiją investavo 23,2 mlrd. USD.

Madsas Nipperis, „Orsted“ vykdomasis direktorius, sako, kad bendrovė „tam tikra prasme buvo tarsi jūrinio vėjo jėgainių „Tesla“, įrodžiusi, kad žaliosios energijos gamybos apimčių didinimas yra įmanomas tokiu mastu, kokiu niekas nemanė, kad tai įmanoma“.

2017 m., praėjus metams po to, kai bendrovė buvo įtraukta į Kopenhagos biržos prekybos sąrašus, ji pardavė savo naftos ir dujų gavybos verslą cheminių medžiagų imperijai „Ineos“ už šiek tiek daugiau nei 1 mlrd. USD. Ji taip pat buvo perkrikštyta XIX a. danų fiziko Hanso Christiano Orstedo, atradusio elektromagnetizmą, garbei.

Įdomu tai, kad H. Ch. Orstedo palikuonių ieškinys, kuriame buvo tam prieštaraujama, atsidūrė Danijos Aukščiausiajame Teisme.

Dar 2018 m. bendrovė pranešė, kad jos pagaminta elektros energija buvo 75% ekologiška, t. y. gerokai daugiau, nei planuota. Vienai kilovatvalandei tenkantis išmetamųjų teršalų kiekis per ketverius metus sumažėjo 64%.

Ši pažanga atitiko didžiulį atsinaujinančiosios elektros energijos pajėgumų augimą, kurį paskatino itin žemos palūkanų normos. Nuo 2010 iki 2020 m. pasaulyje buvo sukurta 644 GW naujų pajėgumų. O gamybos sąnaudos, Tarptautinės atsinaujinančiosios energijos agentūros duomenimis, priklausomai nuo technologijos, sumažėjo nuo 48 iki 85%.

Iki 2020 m. pabaigos „Orsted“ vertė siekė 51 mlrd. GBP. Tiesa, euforija truko neilgai. Po pandemijos kilus palūkanų normų šuoliui, išaugus įtampai tiekimo grandinėse ir investuotojams ieškant didesnės grąžos kitur, „Orsted“ ir kitos įmonės patyrė vis didesnį spaudimą.

Siekdamos užsitikrinti finansavimą (o tai yra iššūkis atsinaujinančios energijos bendrovėms, kurių sąnaudos yra labai didelės), daugelis jau buvo užfiksavusios didelių projektų elektros energijos pardavimo kainas. Tai buvo ypatinga problema JAV, kur „Orsted“ taip pat pervertino savo galimybes gauti mokesčių lengvatų iš federalinės vyriausybės. Kai 2023 m. rugpjūtį bendrovė įspėjo, kad diskusijos nevyksta sklandžiai, investuotojai pradėjo nerimauti.

Lapkričio pradžioje, kai „Orsted“ pranešė, kad atsisakys dviejų didžiulių vėjo jėgainių jūroje projektų Naujajame Džersyje ir dėl to sumažės vertė, jos akcijos nukrito beveik 30%.

Vėlesni 12 mėnesių buvo sunkūs: bendrovė paskelbė, kad jos finansų vadovas pasitrauks, sustabdė dividendų mokėjimą, sumažino atsinaujinančiosios energijos gamybos tikslą iki 35–38 GW 2030 m. (nuo 50 GW) ir panaikino iki 800 darbo vietų.

Ji taip pat pasitraukė iš Norvegijos, Ispanijos ir Portugalijos jūrinio vėjo jėgainių rinkų. „Tai buvo annus horribilis“ (lot. siaubingi metai)“, – sako Tancrede Fulop, investicijų tyrimų bendrovės „Morningstar“ vyresnioji akcijų analitikė.

Tiesa, „Orsted“ vadovai tvirtina, kad vieni prasti metai dar nereiškia ilgalaikės krizės – elektros energijos kainos pakilo, kad padengtų didesnes projektų sąnaudas, o tiekimo grandinės daugelyje rinkų prisitaikė.

Analitikai pažymi, kad „Orsted“ nėra vienintelė energetikos įmonė, patyrusi sunkumų, ir kad sektorius yra trapesnis, nei atrodė iš pradžių. 

„Priklausomai nuo to, kaip tai vertinate, švari energija yra 5–10 kartų jautresnė palūkanų normų pokyčiams nei iškastinis kuras“, – nurodo Nickas Stansbury, „Legal & General Investment Management“ klimato sprendimų vadovas.

Bendrovės „Statkraft“ ir EDP yra vienos iš Europos komunalinių paslaugų įmonių, kurios sumažino šių metų tikslus naujiems atsinaujinančiosios elektros energijos projektams, o „Statkraft“ vadovė Birgitte Vartdal pabrėžė „sudėtingas“ rinkos sąlygas. Kitos jūrinio vėjo jėgainių plėtotojos, tokios kaip „Equinor“ ir „Vattenfall“, taip pat atsisakė plėtros planų.

Išlaidos galbūt sumažėjo, tačiau N. Stansbury abejoja, ar tai gali tęstis ir toliau. „Padidėjimas gali būti daug kuklesnis, nei manyta anksčiau“, – sako jis.

Praėjusį mėnesį Vokietijos energetikos milžinė RWE pareiškė, kad kitais metais, palyginti su šiais, mažiau lėšų skirs ekologiniams projektams, o vietoj to nuspręs išpirkti 1,5 mlrd. Eur vertės akcijų. Įmonė kaip rizikas nurodė D. Trumpo grasinimus JAV vėjo jėgainėms jūroje, taip pat vėluojančią žaliojo vandenilio pramonės plėtrą Europoje. 

ES nustatė plataus užmojo vandenilio gamybos ir naudojimo tikslus. Tačiau ir šiuo atveju šią pramonės šaką stabdo didelės sąnaudos, nepakankama infrastruktūra ir ribota paklausa.

Investuotojai pabrėžia kliūtis, su kuriomis susiduria mažiau brandžios technologijos. „Dabar esame visai kitokioje ekonominėje aplinkoje“, – teigia Ralphas Ibendahlis, „RBC Capital Markets“ pasaulinis energetikos permainų vadovas.

„Tiesiog yra mažiau kapitalo“, – konstatuoja jis.

Lemiamas etapas

„Jefferies“ analitikai teigia, kad energetikos perėjimas yra naujame ir lemiamame etape: „Makroaplinkos sąlygos smarkiai pasikeitė, technologijos ir verslo modeliai pasiekia lūžio taškus, vieni iš jų jau pasiekia savo mastą, o kitiems bus netikrų aušrų.“

Dėl šių pokyčių atsirado galimybių tiems, kurie gali sau leisti žvelgti į ilgalaikę perspektyvą, pavyzdžiui, JAE švarios energijos gamintoja „Masdar“, kuri neseniai įsigijo Europos vėjo ir saulės jėgainių parkus ir siekia iki 2030 m. sukurti 100 GW portfelį, t. y. dvigubai didesnį nei pradinis „Orsted“ tikslas.

Nors 2023 m. sparčiai augo atsinaujinančiosios energijos gamybos pajėgumai, energijos paklausa taip pat didėjo, o išmetamų teršalų kiekis pasiekė rekordinį lygį – 37,4 mlrd. t. Per pastaruosius du dešimtmečius iškastinio kuro dalis pasauliniame energijos balanse labai nesumažėjo – jis vis dar sudaro daugiau nei 80% visos suvartojamos energijos.

Tarptautinė energetikos agentūra (TEA) tikisi, kad po 2023 m. pasiekto daugiau nei 60% augimo šiais metais atsinaujinančių išteklių energija išaugs 20%. TEA pagerino savo lūkesčius dėl atsinaujinančių išteklių energijos pajėgumų iki dešimtmečio pabaigos (9.765 GW), tačiau šis skaičius neatitinka 11.000 GW tikslo, nustatyto pernai vykusiame tarptautiniame aukščiausiojo lygio susitikime dėl klimato kaitos COP28. 

Spalį jos analitikai teigė, kad, norint pasiekti grynąjį nulinį išmetamųjų teršalų kiekį, švarios energijos gamyba turi augti „1,5 karto sparčiau Kinijoje, 1,9 karto sparčiau išsivysčiusios ekonomikos šalyse ir tris kartus sparčiau kitose besiformuojančios rinkos ekonomikos valstybėse ir besivystančiose šalyse“.

Nepaisant to, Kingsmillas Bondas iš RMI analitinio centro nusiteikęs optimistiškai. Jis atkreipia dėmesį į spartų saulės energijos, baterijų ir elektromobilių augimą bei sąnaudų konkurencingumą. „Švariųjų technologijų diegimas ir investicijos toliau kyla ir iki 2030 m. dominuos“, – teigia jis.

O vis didesnė dalis ekspertų mano, kad Kinijos išmetamųjų teršalų kiekis pasiekė arba pasieks aukščiausią tašką kitais metais, rodo lapkritį Energetikos ir švaraus oro tyrimų centro atlikta apklausa. Tai reikštų svarbų posūkį.

„Durys atviros. Dabar kyla klausimas, ar politika gali sulaikyti ekonomiką“, – retoriškai klausia K. Bondas.

Bando atkurti pasitikėjimą

Savo ruožtu „Orsted“ stengiasi atkurti savo patikimumą, daugiausia dėmesio skirdama sumažintam tikslui iki 2030 m. pasiekti 35–38 GW atsinaujinančiosios energijos pajėgumų. Apie 60% šios energijos bus pagaminta iš vėjo energijos jūroje, o likusi dalis – iš vėjo ir saulės energijos sausumoje. Be to, ji pasirašė sutartis dėl didelių investicijų į baterijas, skirtas vėjo jėgainių parkų elektrai kaupti.

Dar daugiau, iki dešimtmečio pabaigos ji bando surinkti apie 16,1 mlrd. USD parduodama vėjo jėgainių parkų ir kito turto dalis. Praėjusį mėnesį ji pardavė 12,45% keturių JK vėjo jėgainių parkų akcijų Kanados infrastruktūros milžinei „Brookfield“ už maždaug 1,75 mlrd. GBP. Kitas išbandymas bus milžiniško „Hornsea 3“ jūrinio parko, kurį ji plėtoja prie Jorkšyro pakrantės, akcijų dalies pardavimas naujaisiais metais.

„Jie turi planą, kaip išsikapstyti“, – kalba Deepa Venkateswaran, „Bernstein“ komunalinių paslaugų skyriaus vadovė. 

„Orsted“ generalinis direktorius nusiteikęs optimistiškai ir sako, kad pastarųjų kelerių metų ekstremalios aplinkybės normalizuojasi. 

„Ar tapo sunkiau nei prieš aštuonerius ar dešimt metų? Be abejo. Bet ar tai visiškai kitoks pasiūlymas? Ne“, – nurodo jis, kalbėdamas apie aplinką jūrinio vėjo jėgainėms.

„Orsted“, jau nutraukusi du didelius projektus JAV ir užsitikrinusi leidimus kitam projektui, galbūt ironiška, bet mažiau nei kai kurie konkurentai susiduria su antrosios D. Trumpo kadencijos politiniais trikdžiais.

Dar neaišku, kiek D. Trumpas ir jo siūlomas energetikos sekretorius, naftos pramonės vadovas Chrisas Wrightas pakeis situaciją. Jo pirmosios prezidentavimo kadencijos metu augo atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas, o respublikonų valstijoms buvo naudingas Infliacijos mažinimo įstatymas, kurį jis nori sustabdyti. Tačiau planai didinti importo tarifus gali padidinti išlaidas JAV.

Dėl aukštų iškastinio kuro kainų naftos ir dujų gamintojai permąstė savo pozicijas, o „Shell“ ir BP išsklaidė planus diversifikuoti veiklą, atsisakant iškastinio kuro. Šį žingsnį kritikavo kampanijos dalyviai, tačiau daugelis akcininkų į tai žiūri atlaidžiau.

„Prieš kurį laiką vyravo nuomonė, kad „Orsted“ kelias yra visų naftos bendrovių kelias. Tačiau vis dažniau prieiname prie išvados, kad tai naivus lūkestis, nes tai iš esmės skirtingi verslai“, – teigia Nazmeera Moola, „Ninety One“ tvarumo direktorė.

Pats A. Eldrupas tvirtina, kad, nepaisant iššūkių, „Orsted“ kelias buvo teisingas. „Pasaulis keičiasi, ir jūs turite keisti savo verslo modelį. Dažnai matome, kad įmonės tai daro per vėlai. Mums pavyko būti priekyje“, – komentuoja jis.

Buvęs bendrovės generalinio direktoriaus pavaduotojas M. Neubertas sutinka, kad atsinaujinantys energijos šaltiniai vis dar yra kelias į priekį: „Gelbėti pasaulį daug pigiau nei jį griauti.“

Straipsnio autorius Malcolmas Moore'as.