Europos kamanės skrydis

Iš tiesų mokslininkams niekada nebuvo paslaptis, kodėl kamanės skraido: per sekundę jos suplaka sparneliais apie 200 kartų. Žinoma, jos tai daro ne įtempdamos raumenis, bet vibruodamos. Įsivaizduokite, kokias jėgas sukuria mojuojama lazdelė, ir palyginkite jas su vibruojančio kamertono generuotomis jėgomis. Subtili jėga yra daug stipresnė.

Tad ar euro zona pasiruošusi vibruoti, užuot mankštinusi raumenis? Per pastaruosius trejus metus Europoje nusistovėjo trys pokyčiai. Lanksčios fiskalinės taisyklės ir griežta monetarinė politika užleido vietą savo priešingybėms. Tas pats nutiko ir su griežtais darbo įstatymais bei laisvesniu finansiniu reguliavimu. Europos priežiūros ir pasaulinių krizių valdymo mechanizmai irgi patyrė panašius pokyčius.

Šie pokyčiai logiški ir turėtų būti palaikomi. Pirmajam seniai buvo laikas, o priežastys visai ne subtilios. Viena didžiausių euro problemų nuo jo įvedimo 1999-aisiais buvo ta, kad beveik visų šalių iždai pažeidinėjo monetarinės sąjungos fiskalines taisykles. ECB, priešingai, buvo tikras sąžiningumo pavyzdys, ir jo drausmingumas padėjo visiems. Infliacija smarkiai krito, ypač neturtingiausiose šalyse. 1995-aisiais infliacijos lygis Portugalijoje ir Graikijoje maždaug triskart viršijo Šiaurės Europos valstybių rodiklius; iki 2008-ųjų šalių rodikliai susilygino.

Išsilaisvinus nuo destabilizuojančio valiutų keitimo kursų koregavimo keliamo nerimo, kuris persekiojo pokario Europą, prekyba gerokai išaugo, ypač stambesnėse ekonomikose. 1990 m. sudaręs 25 proc. BVP, Vokietijos eksportas 2008-aisiais beveik padvigubėjo (48 proc.). Monetarinis stabilumas sumažino skolinimosi sąnaudas. 20-ojo amžiaus paskutiniame dešimtmetyje palūkanų normos Portugalijoje ir Graikijoje siekė beveik 20 proc.; iki 2008-ųjų jos krito iki 2,5 proc. rodydamos, kad Vokietijos ir Graikijos normos pasiekė paritetą.

Viskas, kas lemia mažesnę infliaciją, intensyvesnę prekybą ir žemesnes negu augimo lygis palūkanų normas, yra gerai. Tad ir bendroji rinka, ir bendroji valiuta Europai buvo naudinga. Tačiau vienodai vertindamas visų valstybių skolas, ECB pasiuntė rinkoms klaidinantį signalą. Kadangi valiutų keitimo normos euro zonoje buvo fiksuotos ir vienodos, būtent palūkanos už valstybių skolas turėjo atspindėti ekonominės galios skirtumus.

Vos juntamos vibracijos, kurias galėjo sukelti nuolat kintantys, tarkime, Vokietijai ir Graikijai, taikomų palūkanų normų skirtumai, būtų privertę eurą skristi. Tačiau jį ore išlaikė tik stiprus brizas, kurį sukėlė pasaulinis ekonomikos pakilimas. Kamanė iš naujo mokosi skraidyti savo jėgomis.

Institucijos patobulėjo. ECB jau sugeba vykdyti paskutinio skolinimosi šaltinio operacijas kaip ir lygiareikšmės JAV ir JK institucijos. Europos Sąjungos fiskalinė sistema, nors dar toli gražu nėra suvienyta, koordinuojama geriau. Pastaruoju metu Graikijos vyriausybė išvis nebegali pasiskolinti, o Airijai tenka mokėti didesnes palūkanas. Prancūzijai irgi gali greitai tekti smarkiau pakratyti iždą, o Vokietija galbūt galės skolintis ir pigiau. Rinkos signalai vėl veikia – taip ir turėtų būti.

Be to, euro zonos vyriausybės pradėjo struktūrines reformas, kurias daugelis 21 a. pirmojo dešimtmečio pradžioje buvo sustabdžiusios. Einamųjų sąskaitų deficitas euro zonos periferijoje sumažintas perpus, per pastarąjį dešimtmetį prarasto konkurencingumo dalis atstatyta, o svarbios struktūrinės reformos – darbo rinkų lankstumo didinimas ir nuo konkurencijos apsaugotų ūkio sektorių atvėrimas – įgyvendintos.

Tačiau lieka dar daug nepadarytų darbų. Europai reikalingas geresnis finansinės veiklos reguliavimas. Pastaroji krypsta teisinga linkme, tačiau vis dar padrika ir užtvindo Europos menkiau išsivysčiusias ekonomikas tuo metu, kai pinigų apstu, tačiau nutraukia kreditavimą sunkesniais laikais. Finansų srautus galima stabilizuoti suderinus konservatyvias šalių fiskalines politikas ir reguliavimą regiono mastu, kad augimui sulėtėjus jie staiga neišsektų. Čia irgi reikalingos vos juntamos vibracijos, o ne galingų politinių raumenų demonstravimas. Reformoms prireiks laiko, bet tai neturėtų trukdyti mums pripažint krizės meto pasiekimus.

Trečiasis pokytis susijęs su priežiūros aprėpiama geografine teritorija. Krizei prasidėjus, Europos strategai buvo linkę traktuoti globalines finansų institucijas kaip avarinius lėšų šaltinius, o ne ES narių ūkio stebėtojus. Per pastaruosius trejus metus Europa pradėjo vis labiau kliautis globaliuoju, o ne regioniniu, valdymu. Be abejo, Europos lyderiams labiau patiktų, kad ir valdymo mechanizmai, ir stabilumo fondai liktų regioniniai. Tačiau gali būti praktiškiau, jei vibracijas, kurios palaikys Europą dinamišką, generuos pasaulinės finansų ir priežiūros sistemos, o kilus krizei bus galima kreiptis lėšų į ES šaltinius.

Toks požiūris taip pat labiau atitiktų Europos kitiems dalytą patarimą. Seminare apie eurą, kurį organizavome Tokijuje, ekspertas iš Azijos pastebėjo, kad krizės pradžioje europiečiai patys nedarė to, ką siūlė per Azijos krizę. Europiečiai (ir amerikiečiai) tvirtino azijiečiams, kad pastariesiems niekada nepavyks savęs sudrausminti, todėl monetarinio, fiskalinio ir finansinio valdymo mechanizmai turėtų būti globalūs, ne regioniniai. „Tikiuosi, kad europiečiai klydo tada, – pasakė jis, – nes priešingu atveju jie klysta dabar.“

Grįžęs į Londoną, M. Draghis pažadėjo, kad ECB padarys „viską, ko prireiks“, kad išsaugotų eurą. Rinkos nuo to laiko atkuto, bet žemynas išlieka krizės gniaužtuose. Europa negali stebuklingai virsti „tikra bite“. O ir nereikia. Vietoje to ji turėtų žengti mažais žingsneliais, kurie reikalingi, kad rinkos jėgos sudrausmintų darbuotojus, įmones, bankus ir vyriausybes.

Autoriai. Indermitas Gillas – Pasaulio banko vyriausiasis ekonomistas Europos ir Centrinės Azijos regionui. L?cio Vinhas de Souza – „Moody’s“ investuotojų tarnybos vykdomasis direktorius ir vyriausiasis ekonomistas. Straipsnyje autoriai išsako asmenines nuomones.

© „Project Syndicate“