Žinių žemėlapių prasmės

Norėčiau, kad mano siela gyventų VU bibliotekos saugyklose.

„Dirbdama su Ginučios Procutos knygom ieškojau ženklų. Įdomu buvo, ar juos sujungus atsiras prasmė“, – sako Viktorija Rybakova. Dalios Kavaliauskaitės nuotr.



VU bibliotekos (G. Procutos asmeninio archyvo) nuotr.


Ginutis Procuta
Ginutis Martynas Procuta gimė 1933 m. lapkričio 11 d., Aleksandros ir Antano Procutų šeimoje Vilkaviškyje. Prieškario Lietuvos kariuomenės vyr. puskarininkis Antanas Procuta (1901–1945) su šeima gyveno įvairiose Lietuvos vietose – Vilkaviškyje, Plungėje, Tauragėje, Vilniuje, Utenoje. 1944 m. vasarą Procutų šeima pasitraukė iš Lietuvos. Laikinai apsistojo Vokietijoje. 1945 m. nuo tuberkuliozės mirė tėvas. 1945–1949 m. Ginutis mokėsi lietuvių gimnazijoje Miunchene. 1949 m. Aleksandra Procutienė su sūnumis išvyko į Naująją Zelandiją. Oklando universitete G. Procuta 1958–1963 m. studijavo humanitarinius mokslus, įgijo bakalauro laipsnį. 1963 m. vasario 16 d. vedė lietuvaitę Dalią Piečiulaitytę. Netrukus jauna šeima išvyko į Čikagą. G. Procuta Čikagos universitete studijavo filosofiją, politiką, sociologiją. 1965 m. įgijo magistro laipsnį. Studijas tęsė doktorantūroje. 1971 m. paskirtas profesoriumi į Otavos universitetą dėstyti ir tyrinėti sovietinės švietimo sistemos. Nuo 1961 m. Naujosios Zelandijos, Australijos, Kanados ir Lietuvos periodinėje spaudoje lietuvių ir anglų kalbomis skelbti ir skelbiami G. Procutos straipsniai apie sovietinį švietimą, Holokaustą, Lietuvos aktualijas. Ginučio ir Dalios dukra Eglė (baigusi žurnalistą Ryerson universitete), žentas prancūzas kanadietis Dominykas, anūkai Antanas ir Julius kalba lietuviškai, daug žino apie Lietuvą ir Vilniaus universitetą. G. Procutos brolis Viktoras Vaclovas Procuta (Viktoras Kassiotis-Procuta) baigė architektūros studijas; su šeima gyvena Hamiltone (Naujoji Zelandija). Jo sūnus Antanas – žinomas architektas. G. Procuta po daugelio metų Lietuvą aplankė 1973 m. Vėliau kelionės dažnėjo ir ilgėjo. Dabar Lietuvą lanko ne tik Ginutis ir Dalia, Vaclovas V. Procutos, bet ir jų vaikai su anūkais. Pirmą kartą aplankęs Lietuvą Julius Procuta rašė: „Vilniaus universiteto bibliotekoje aš pagaliau atradau savo lietuvišką tapatybę. Visada ją turėjau, ji buvo čia, bibliotekos lentynose laukė, kol ją atrasiu Ginučio Procutos kolekcijos puslapių jūroje.“
Iš G. Procutos siųstų knygų sudaryta kolekcija „VVU MB 400 metų jubiliejus“, joje – 700 įvairių leidinių. Bibliotekos Knygų saugykloje nuolat pildomoje vardinėje Ginučio Procutos kolekcijoje yra per 5.000 leidinių, Rankraščių skyriuje asmens archyve – per 230 dokumentų. G. ir D. Procutos remia ne tik Lietuvos bibliotekas. Toronto universiteto pagrindinei bibliotekai „Robarts“ ir retų knygų „Thomas Fisher“ bibliotekai per 20 m. jie padovanojo apie 2.000 tomų lituanistikos, apie 300 mažosios grafikos ir pustuzinį kartografijos. Toronto universiteto bibliotekos svetainės skiltyje „Great friends for a great Future“ (Dideli draugai didžiai ateičiai) yra ir Ginučio Procutos pavardė. Lapkritį Vilniaus universiteto (VU) bibliotekoje buvo surengta paroda, jos pavadinimas – „Ginutis Martynas Procuta ir Lietuva“. Kažin ar skubėdama būčiau stabtelėjusi prie jos stendų (kaip daugybei žmonių, baigusių universitetą ar besimokančių jame, tas vardas man nieko nesakė), jei ne išgirsta istorija apie tai, kaip Viktorija Rybakova, Vilniaus dailės akademijos architektūros bakalaurė, „Rupert“ edukacinės programos dalyvė, architektūros praktiką derinanti su šiuolaikiniu menu, VU bibliotekoje užsisakė J. Kerouaco „Kelyje“ ir susidomėjo knygoje aptiktu įrašu. „Galvojau, kas toks jį palikęs žmogus, kaip ta knyga atsidūrė universiteto bibliotekoje“, – pasakoja Viktorija. Čiurlionio menų mokyklos tinklaraštyje ji aptiko, kad tai – Ginutis Procuta, kad siunčia jis knygas ne tik VU bibliotekai, bet dar maždaug 20-iai institucijų, kad palieka jose savo ranka rašytas dedikacijas. Viktorijai pasidarė įdomu, kokios tai knygos, kokios dedikacijos, kaip jos tarpusavyje susijusios. Paaiškėjo, kad VU bibliotekos saugykloje jų sukaupta visa kolekcija.
„Man žandikaulis atvipo – tai buvo rinktinės knygos. Pirmiausia, įdomu buvo jas pačias paskaityti, antra, – perskaityti, ką jis įrašė. Įrašai buvo nuo pačių paprasčiausių, pvz., „Vilniaus universiteto bibliotekai“, iki dienoraščiui prilygstančių ar nurodančių į konkretų knygos puslapį, taip provokuojant žaidimą, užmenant mįslę, siunčiant žinutę“, – pasakoja Viktorija. Iš pradžių į saugyklą ji ateidavo tų knygų tik skaityti, vėliau nusprendė „rimtai prie jų prisėsti ir priimti tai kaip darbą“ – beveik kasdien po kelias valandas jas katalogavo: pavadinimas, leidėjas, metai ir kas joje įrašyta. „Sudokumentavau jų nedaug, apie 600, gal mažiau. Svarsčiau, kaip visa tai surišti į pasakojimą“, – sako Viktorija. Kai į rankas jai pakliuvo Cz. Miloszo „Alfabetas“ („Abecadlo Milosza“), kuriame autorius, abėcėlės tvarka parinkęs raktažodžius, pasakoja savo gyvenimo epizodus, Viktorija sugalvojo tuo pačiu abėcėlės principu sudaryti G. Procutos atsiųstų knygų katalogą – jo raktažodis galėjo būti knygos autorius, pavadinimas, tema. Taip ji norėjo sukurti paveikslą – paties Ginučio Procutos, per jo siųstas knygas ir dedikacijas atskleisti nepaprastą jo asmenybę, parodyti interesų lauką; ir siekė, kad knygos siųstų žinutę apie pasaulį XX amžiuje.