Juodieji ikrai tampa įkandami masėms: pasiūla auga kartais
Prieš penkmetį juodųjų ikrų pasaulyje per metus buvo pagaminama kiek daugiau kaip 100 t, pernai – 250 t, o jau 2020-aisiais, prognozuoja rinkos ekspertai, gamyba bus išaugusi iki 500 t.
Taigi juodųjų ikrų vartotojų daugėja, tačiau ne taip sparčiai, kaip auga jų gamyba, tad kaina krinta, šis delikatesas tampa vis labiau prieinamas, rašo „Reuters“.
Prieinami masėms
Prieš metus didmeninė vieno kilogramo eršketų ikrų kaina siekė apie 1.300–1.400 Eur, dabar vyrauja 900–1.000 Eur sandoriai.
Į rinką pernai grįžo Iranas, didžiausias pasaulyje juodųjų ikrų eksportuotojas. Šalis skelbėsi smarkiai didinanti gamybos mastą, o tai, manoma, ir toliau lems kainų kritimą. Gamybą didino ir daugelis ES fabrikų. Į šį verslą pastaruoju metu daug investuoja Japonija ir kelios kitos šalys, kuriose eršketai natūraliai negyvena.
Vis įperkamesnius žmonėms juoduosius ikrus pirmiausia daro didieji prekybos tinklai. Pavyzdžiui, kaip skelbia naujienų agentūra, vokiečių mažmenininkas „Lidl“ gruodį tūkstančius 15 g svorio ikrų skardinių pirkėjams siūlė įsigyti už 9,99 Eur.
Prieš metus už tokią pačią kainą kitas mažmenininkas „Aldi“ pardavinėjo 20 g skardines.
Nors rinka keičiasi, pačių brangiausių juodųjų ikrų pardavėjai šiuo metu išgyvena aukso amžių. Pasiturinčių žmonių ypač smarkiai gausėja Kinijoje ir kitose Azijos šalyse, tad didžiausi ir seniausi gamintojai kainų nemažina.
Patys prabangiausi gaminiai kainuoja nepalyginti daugiau. Štai išskirtinių produktų parduotuvėje „Fortnum & Mason“ 100 g didžiųjų eršketų ikrų, brandinamų 35 m., kainuoja apie 260 Eur. Viena didžiausių ir seniausių prekybos ikrais įmonių „Petrossian“ 30 g kiniškų ikrų parduoda už 54 Eur, bulgariškų – už 384 Eur.
Kaip ir kur kas populiaresni raudonieji, taip ir juodieji ikrai gali smarkiai skirtis kokybe, skoniu. Ikrai taip pat gaunami iš skirtingų rūšių, tačiau tos pačios šeimos žuvų, nors visos jos nespecialistams gali atrodyti vienodai.
Poreikis auga
Lietuvoje ikrų gamybai eršketai taip pat auginami, tačiau sulaukę brandaus amžiaus iškeliauja į Latviją, ten veikia juodųjų ikrų perdirbimo gamykla.
Praėjusį rudenį kelias tonas subrendusių eršketų patelių latviams pardavė UAB „Kintai“. Rimgaudas Višinskas, bendrovės direktorius, sako, kad susidomėjimas tokio dydžio žuvimis auga, vis daugiau užsienio gamintojų domisi galimybe iš Lietuvos parsivežti eršketų.
„Latvijos įmonei rudenį pardavėme apie 6 t eršketų patelių. Tai buvo 4–8 kg svorio žuvys. Įprastai tokio dydžio eršketų neauginame, nes jie jau nebėra tradicinio prekinio dydžio, tačiau dabar, kai paklausa auga, turbūt visada vien dėl eksporto pasiliksime šiek tiek tokio dydžio žuvų“, – sako p. Višinskas.
Latvijos ikrų perdirbėja „Mottra“, perkanti kintiškių žuvis, prabangią produkciją eksportuoja į visą pasaulį, jos gaminiai vertinami kaip itin kokybiški.
„Mes ikrais neužsiimame, bet parduodame šviežias žuvis, eršketus perdirbame, rūkome. Nors ši žuvis gana brangi, jos vartojimas auga, vis daugiau žmonių nusiperka paragauti. Gal įtakos turi ir tai, kad mes stengiamės parduoti gaminius mažesnėmis porcijomis, norime, kad žmonės paragautų“, – kalba p. Višinskas.
Šviežių eršketų kilogramas mažmeninėje prekyboje kainuoja apie 10 Eur.
Trunka ilgiau
Visi rinkoje esantys juodieji ikrai yra išgaunami iš komerciniuose tvenkiniuose auginamų žuvų, jiems negresia tapti deficitine preke, tad vidutinę rinkos kainą, siekiančią apie 900 Eur už kilogramą, pagrįsti sudėtinga.
Vis dėlto yra tam tikrų priežasčių, kodėl tiek šie ikrai, tiek eršketų mėsa yra brangi.
„Pašarai šioms žuvims auginti mažai kuo skiriasi nuo skirtųjų upėtakiams, tačiau yra tam tikrų niuansų. Pavyzdžiui, upėtakis prekybinį 200–300 g dydį pasiekia jau pirmaisiais savo metais, o eršketą reikia auginti bent trejus metus. Ikrus ši žuvis apskritai subrandina tik po kokių 5–7 metų“, – pasakoja p. Višinskas.
Kita eršketų auginimą sunkinanti aplinkybė yra tokia, kad jie nesimaitina šaltuoju metų laiku, kai itin smarkiai nukrinta vandens temperatūra.
„Upėtakius gali šerti visus metus, o eršketus – iš esmės gal tik pusmetį, visą kitą laiką jie gyvena iš to, ką organizme yra sukaupę. Tai lėtina ir sunkina procesą. Be to, kai artėja paėmimo metas, jie turi būti specifiškai, atsargiai šeriami. Nuo to priklauso ikrų kokybė, skonio savybės“, – aiškina pašnekovas.
