Socialinis dialogas vyksta, tačiau partneriai ragina siekti didesnio pagreičio

Inga Ruginienė, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkė, pastebi, kad paties socialinio dialogo sąvoką žmonės suvokia nevienodai, daugeliui sunku suprasti, kuo socialinė partnerystė gali būti naudinga kiekvienam visuomenės nariui.

„Kalbėdami iš savo, kaip profesinių sąjungų, pozicijų, stengiamės akcentuoti darbuotojų teisių gynybą, aiškinti, kaip vyksta šis procesas. Didelė problema – tai, kad patys darbuotojai ne visada linkę būti aktyvūs ir ginti savo teises. Neretai jie į savo padėtį žvelgia tarsi iš šalies, tikisi, kad kažkas kitas spręs jiems kylančias problemas. Yra ir kitas nedžiuginantis aspektas – aktyvūs žmonės vis dar gali būti persekiojami savo darbo vietose dėl savo aktyvių veiksmų, tai irgi darbuotojus atbaido nuo įsitraukimo į dialogą su socialiniais partneriais. Atsižvelgdami į tokią padėtį, mes dedame didžiules pastangas, siekdami įtraukti darbuotojus, aiškiname, kad profesinių sąjungų veikla ar socialinio dialogo plačiąja prasme svarbi dalis – tai darbuotojų aktyvus veikimas užtikrinant orias darbo sąlygas“, – pažymi I. Ruginienė.

nuotrauka::1 right

Koją kiša praeities palikimas

Pasak jos, tai, kad darbuotojai Lietuvoje tebėra linkę nutylėti, susitaikyti su negerovėmis darbo vietoje – ir istorinės patirties nulemti dalykai.

„Tebėra išlikusi sovietinių laikų atmintis, per Lietuvos Nepriklausomybės metus vis dar neįgudome taip aktyviai ginti savo teisių, kaip tai daroma Europoje. Ten visiškai normalu darbdaviui įvardyti, kas darbo vietoje netinka ar nurodyti neteisėtus jo veiksmus. Lietuvoje, deja, dar daug nutylėjimų, ypač tai ryšku regionuose, kur tėra vienas ar du dideli darbdaviai. Darbuotojai tuomet nuogąstauja, kad, jei išdrįs pasipriešinti – gali ir netekti darbo tame regione. Tai stabdo socialinį dialogą Lietuvoje, nors Europos pavyzdžiai rodo, kad gilesnė demokratija yra ten, kur egzistuoja aktyvi pilietiška visuomenė“, – sako LPSK vadovė.

Viena iš svarbiausių konfederacijos misijų – skleisti žinią, kad profesinės sąjungos nebėra mistinis darinys,  o demokratiškoje visuomenėje profesinė sąjunga – tai patys darbuotojai, nuo kurių siekio keisti situaciją ir aktyvumo priklauso pokyčiai. Pasak I. Ruginienės, taip pat nereikėtų vaizduotis, kad profesinė sąjunga – tai kažkas gremėzdiško, būdingo tik didelėms organizacijoms.

„Didžiausius pokyčius lemia nedideli kolektyvai, ypač regionuose. Tai jie yra mūsų pagrindas – žmonės, realiai dirbantys savo darbo vietose. Nuo jų noro kažką pakeisti priklauso organizacijos veikla.  Svarbu ir pabrėžti, kad sėkminga profesinė sąjunga – ta, kurios visi nariai aktyvūs, o ne tik vienas ar du lyderiai“, – sako I. Ruginienė.

Komanda su darbdaviu

Idealiu atveju, profesinė sąjunga turi dirbti vienoje komandoje su darbdaviu. Aktyvūs darbuotojai ne tik gali stebėti, ar darbo vietose nedaroma neteisėtų veiksmų, bet ir tiesiog padėti darbdaviui išvengti klaidų.  Toks komandinis darbas ir atveda prie dialogo, kuris padeda sukurti gerą darbo atmosferą darbuotojui, o patenkintas darbuotojas sukuria didesnę pridėtinę vertę įmonei – taigi dialogas patrauklus ir darbdaviui.

„Atlikta nemažai tyrimų, kurie parodo, kad tose įmonėse, kuriose susiklostęs glaudus ir geras kontaktas tarp darbdavio ir darbuotojo, patiriama mažiau streso, kyla mažiau krizinių situacijų, užtikrinamos stabilesnės, geresnės darbo sąlygos, pakankamai konkurencingas atlyginimas. Tuo ypač ryškiai galime įsitikinti šiemet – dėl pandemijos išgyvename itin sunkius metus, bet jau pavasario patirtis parodė, kad bendrovės, kuriose darbdavio ir darbuotojų kontaktai yra geri, krizę išgyvena lengviau. Dialogas tarp darbuotojo ir darbdavio visada atneša didelę pridėtinę vertę, tik tą turi suvokti abi pusės“, – pabrėžia profesines sąjungas vienijančios konfederacijos vadovė.

Ji džiaugiasi, kad, nors darbuotojus vis dar nelengva įtraukti į savo teisių gynimo procesą, vis dėlto pažanga per Lietuvos Nepriklausomybės metus – akivaizdi. Kadaise profesinės sąjungos buvo įsivaizduojamos kaip „gėrių dalybos“ – kelialapių į sanatorijas ar poilsiavietes.

„Šis supratimas nyksta, mentalitetas keičiasi. Atsiranda platesnis suvokimas, kad profesinė sąjunga – tai kelias į apgintas darbuotojų teises, į orias darbo sąlygas. Visa įmonė gali pakilti į naują lygmenį, jei joje susiformuoja stipri profsąjunga“, – sako I. Ruginienė.

VDI vaidmuo

Nemenką pagalbą tiek darbdaviams, tiek darbuotojams, ieškant bendrų sąlyčio taškų, kuomet siekiama suderinti skirtingus socialinių partnerių interesus, teikia Valstybinė darbo inspekcija (VDI).

„Socialinę partnerystę veikiausiai reikėtų suprasti kaip procesą, kuomet socialiniai partneriai – darbdaviai, darbuotojai ir valstybinės institucijos – siekia suderinti tam tikras teises ir pareigas, o viso to išraiška gali būti ir neretai tampa susitarimai, pavyzdžiui, kolektyvinės sutartys. Apibendrintai, socialinis dialogas reiškia visų šalių kalbėjimąsi ir bandymą rasti konsensusą“, – apibrėžia Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) Darbo teisės skyriaus vedėjas Šarūnas Orlavičius.

Jis sutinka, kad Lietuvoje kolektyvinių sutarčių skaičius (Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, Kolektyvinių sutarčių registre nuo 2017 m. spalio mėn. Lietuvoje užregistruota 321 kolektyvinė sutartis) kol kas nėra didelis.

„Dar turėtų keistis mąstysena, o tam labai svarbus švietimas – taigi, VDI šiuo atveju atlieka pagalbą teikiančios institucijos vaidmenį. Teikiame konsultacijas profsąjungoms, darbdaviams, įvardijame, kokios yra susitarimų naudos darbdaviams ir darbuotojams. Ketiname konsultuoti ir darbo tarybas, kaip tinkamai įgyvendinti jų teises ir pareigas“, – pasakoja Š. Orlavičius.

Ragina siekti platesnio įsitraukimo

Tuo tarpu Lietuvos darbdavių konfederacijos (LDK) prezidentas Danas Arlauskas, kalbėdamas apie socialinę partnerystę Lietuvoje, nevengia gan pesimistiškų apibendrinimų. Pasak jo, susidaro įspūdis, kad pati valstybė – trečioji socialinės partnerystės šalis – ne itin suinteresuota dialogo skatinimu.

„Pastaraisiais metais buvo išsakyta neblogų minčių apie savivaldos, bendruomeniškumo stiprinimą, tačiau pasistūmėta ne itin toli. Trišalėje taryboje socialinis dialogas vyksta pakankamai siauru kampu, daugiausia dėmesio skiriant darbo rinkos aspektams. Tačiau valstybė turi vis daugiau funkcijų, gyvenimas tampa vis sudėtingesnis, teisinė aplinka – vis labiau komplikuota, ir mums visiems yra svarbu spręsti ne vien darbo rinkos problemas. Yra ir visuomeninės kultūros klausimai, pensininkai, neįgalieji, kitos grupės – kad visi šie visuomeninio gyvenimo aspektai būtų aprėpti, būtinas platesnis visuomenės įsitraukimas. Jei visi nedalyvausime sprendžiant šiuos klausimus, gali užvaldyti chaosas. Socialinė partnerystė ir reikalinga tam, kad to neįvyktų“, – sako D. Arlauskas.

Jo vertinimu, šiuo metu socialinė partnerystė Lietuvoje išgyvena ne pačius geriausius laikus.  Pasak D. Arlausko, visuomenei itin svarbi aiški aplinka – teisinė, verslo, mokestinė ir pan. Jei tokios aplinkos šalyje nėra, gali kilti pagunda emigruoti ten, kur aiškiau.

„Būtent todėl, kalbėdamas apie socialinę partnerystę, noriu atkreipti dėmesį ne vien į verslą ar profesines sąjungas, bet į visus žmogaus gyvenimo aspektus. Tai ir socialinė aplinka, kultūra, aplinkosauga, daugybė kitų sričių. Deja, kai kurios analizės rodo, kad mūsų bendruomeniškumo lygis mažėja, ir tai nėra geras ženklas“, – pastebi D. Arlauskas.

Jis sutinka, kad tam tikrų aktyvių visuomenės grupių daugėja, ypač tarp jaunų žmonių, įsitraukusių į problemų sprendimą tokiose srityse kaip aplinkosauga ar, pavyzdžiui, gyvūnų teisės.

„Savaime suprantama, kad dalis žmonių tampa nebepakantūs visuomenės piktžaizdėms, ir tai džiugina. Gerų pavyzdžių yra, bet jų – per mažai. Kad jų būtų daugiau, tikrai reikėtų didesnės valstybės paramos“, – mano D. Arlauskas.

nuotrauka::2 nocrop