Šuns metai, kai jų labiausiai reikia

Dar vienų metų pabaiga ir naujų pradžia. Simbolinė nulinio laiko akimirka, kurią jau netrukus primena tik išgerto šampano taurė ir besisklaidantis fejerverkų kvapas. Seniai gyvename nenutrūkstančių įvykių ir informacijos perkrovų sraute, todėl vis rečiau naujieji tampa ko nors naujo atskaitos tašku, veikiau anksčiau pradėtų ir nenudirbtų darbų tęsiniu. Jų yra daug, labai daug, ko gero, per daug, kad visiems jiems skirtume pakankamai dėmesio. Tokiai situacijai efektyviai valdyti vadybos praktika rekomenduoja pasitelkti prioritetų metodą, nes darydami viską vienu metu dažniausiai nepadarome nieko esminio.

Pasižvalgę atgal į 2017 m., negalime nepastebėti keistai pašlijusių verslo ir valdžios santykių, kurie pradeda priminti 9-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kai iš abipusių priekaištų lavinos pamažu iškilusios menamos priešpriešos barikados ėmė negatyviai veikti šalies plėtrą ir laidojo puoselėtas viltis, kad sulauksime greitų gyvenimo kokybės pokyčių. Ir štai vėl deja vu!

Stebina šio ekonomiką nuodijančio proceso iracionalumas, nes tiek viena, tiek kita pusė savarankiškai negali pasiekti išsikeltų pagrindinių tikslų: sumažinti socialinę atskirtį ir tvariai auginti verslą. Nesusitvarkę su šia politikų ir verslininkų priešpriešos problema galime užmiršti visus kitus tikslus, nes bet kokie sprendimai tokioje aplinkoje veiks kaip stabdys, o ne akceleratorius.

Atrodytų, pats laikas mums visiems suvokti, kad tokius skaudulius, kaip skurdas, emigracija, žemi atlyginimai ir pensijos, verslumo stoka, nusivylimas ir pan., galima įveikti tik bendromis jėgomis turtinant savo valstybę, o ne kurios nors visuomenės grupės sąskaita. Šalies sprendimų priėmėjai, kurių branduoliui neabejotinai priskirtinos visos politinės jėgos ir verslas, pagaliau turi sutarti, kad ilgalaikis bendras tikslas yra kasmet auginti Lietuvos BVP sparčiau už ES vidurkį, – tik tada galime tikėtis didesnės socialinės apsaugos ir gerovės visiems piliečiams.

Atsikratyti kvailos priešpriešos, panašu, yra visos prielaidos, trūksta tik valios. „Valdžia puikiai supranta, kad verslas augina šalies ekonomiką, moka mokesčius ir nori, kad jis turėtų galimybę augti, klestėti ir kurti pridėtinę vertę. Valstybė yra suinteresuota, kad šalis būtų versli, žmonės norėtų kurti darbo vietas sau, būti darbdaviais“, – pernai kalbėjo dabar jau buvęs ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius.

Praėjusiais metais ir verslininkai surengė ne vieną renginį, kuriame ragino nesuabsoliutinti atskirų verslininkų prasižengimų ir ieškojo būdų keisti nenormalų požiūrį į verslą, siūlė vienyti jėgas, kad verslumas taptų natūraliu Lietuvos piliečio bruožu. Lietuvoje matome daug brandžių verslininkų, kurie nori ir gali aktyviai prisidėti prie pokyčių švietimo, mokslo, viešojo valdymo efektyvumo, kultūros ir kitose srityse, bet tam reikia ryžtingai atsikratyti Kurlianskio-Masiulio sindromo.

Metas aptarti priimtinus formatus, kad politikai ir verslininkai galėtų išsiveržti iš aklavietės, į kurią atvedė pernai kelios plačiai nuskambėjusios korupcijos istorijos, ir skaidriai diskutuoti valstybei aktualiais klausimais. Sutikime, yra nenormalu ir žalinga šalies plėtrai, kai dvi svarbios visuomenės grupės šalinasi viena kitos, nenorėdamos būti apkaltintos įtartinais ryšiais.

VŽ linkėtų, kad Šuns metais geriausias žmogaus draugas taptų simboliniu mediatoriumi šioje painioje situacijoje. Juk Šuo – ištikimas, teisingas ir simpatiją keliantis gyvūnas, kuriam būdingos visuotinai pripažintos teigiamos savybės. Kai reikia konkrečios pagalbos, beveik visuomet pirmasis prisistato Šuo. Panašu, kad šiandien mums labai reikia pagalbos.

Komentarai