VŽ paaiškina: kokius įgaliojimus turi Lietuvos prezidentas

Kitaip nei parlamentinėse ar prezidentinėse
Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, Italijoje, Vengrijoje bei dalyje kitų Europos Sąjungos valstybių, kurios nėra monarchijos, prezidentai yra renkami parlamentuose arba specialiose rinkikų asamblėjose. Todėl šiose valstybėse prezidento vaidmuo yra faktiškai simbolinis, reprezentacinis, labiau panašus į konstitucinio monarcho statusą tokiose šalyse kaip Didžioji Britanija, Ispanija ar Švedija.
Bet net ir tos šalys, kurios turi tiesiogiai renkamus prezidentus, pvz., Lenkija, Suomija, Čekija, Austrija, yra labiau parlamentinės valstybės. Čia išimtimi galima laikyti tik Prancūziją, kuri yra aiškiai išreikšta prezidentinė valstybė.
Tuo metu Lietuva turi tiesiogiai renkamą prezidentą, bet ne prezidentinį valdymo modelį.
Anot Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto profesoriaus Sauliaus Arlausko mokslinio darbo „Lietuvos Respublikos Prezidento statuso ir įgaliojimų tobulinimo galimybės parlamentinėje valdymo formoje“, Lietuvoje nusistovėjo „parlamentinis valdymas su pusiau prezidentinio modelio ypatumais“.
Ekspertai pabrėžia, kad aukščiausią politinį postą Lietuvoje užimančių asmenų sprendimai didesne dalimi priklauso nuo parlamentinės daugumos bei jos suformuotos Vyriausybės valios, nors valstybės vadovas ir gali kiek daugiau nei grynai parlamentinėje respublikoje.
Gimė karštoje diskusijoje
Tokį sudėtingą konstitucinį modelį nulėmė atkurtos nepriklausomybės aušroje vykę aštrūs politiniai debatai, kokie turėtų būti prezidento įgaliojimai ir jo santykiai su Seimu bei Vyriausybe.
1992 m. gegužės 23 d. netgi įvyko referendumas dėl prezidentinės valdymo sistemos įvedimo su labai dideliais valstybės vadovo įgaliojimais, pvz., galimybe bet kada ir bet kuriomis sąlygomis paleisti Seimą, formuoti sau pavaldžią Vyriausybę, netgi neatsižvelgiant į parlamentinės daugumos valią ir t. t. Referendumas žlugo, į jį nesusirinkus pakankamai balsuotojų.
Todėl, kaip prisimena vienas iš Konstitucijos kūrėjų Vytautas Sinkevičius, 1992-ųjų vasarą politikai pradėjo ieškoti kompromisinio varianto tarp prezidentinės ir parlamentinės valstybės valdymo formos. Taip ir gimė Konstitucija, kuri Seimui ir jame susiformavusiai daugumai suteikė gana plačius įgaliojimus, bet nenuskriaudė ir tiesiogiai renkamo prezidento, kuriam numatytos toli gražu ne visada simbolinės galios.
Turi paisyti parlamentinės daugumos
Visa tai nulėmė, kad skirtingai nei valstybėse, kur prezidentai yra renkami parlamentuose ir jų įgaliojimai yra labiau simboliniai, Lietuvoje prezidentas gali daugiau. Pvz., prezidentas Lietuvoje tvirtina ministrus, taigi, ir turi tam tikrą įtaką formuojant Vyriausybę. Prezidentas taip pat turi įstatymų projektų iniciatyvos teisę, gali vetuoti bet kuriuos Seimo priimtus įstatymus, išskyrus Konstitucijos pataisas, tam tikromis, tiesa, gana sudėtingomis konstitucinėmis sąlygomis gali paleisti Seimą.
[infogram id="56263b67-18dd-4ca9-ad86-f84e8ccc4432" prefix="Men" format="interactive" title="Verslo aplinka: Lietuvos prezidento funkcijos"]
Kita vertus, kaip nurodo konstitucinės teisės specialistai, faktiškai visos Lietuvos prezidento galios yra ribotos, savarankiškai valstybės vadovas beveik nieko negali padaryti – visais atvejais būtinas Seimo arba Vyriausybės dalyvavimas, atitinkamų konsultacinių organų patarimas.
Net ir veto įstatymams teisės panaudojimas toli gražu nereiškia, kad prezidentas automatiškai sustabdo Seimo priimtą teisės aktą. Parlamentinė dauguma gana nesudėtingai gali atmesti veto ir tuomet valstybės vadovui privalu pasirašyti ir paskelbti pakartotinai Seimo priimtą įstatymą.
Nors Konstitucijoje nurodoma, kad prezidentas teikia Seimui ministro pirmininko kandidatūrą ir parlamentarų sutikimu skiria premjerą, paveda jam sudaryti Vyriausybę, tai nereiškia, kad valstybės vadovas turi kandidato savarankiško pasirinkimo teisę. Kaip dar 1998 m. išaiškino Konstitucinis Teismas, „prezidentui parenkant kandidatą į ministrus pirmininkus privalu paisyti parlamente susidariusios politinės daugumos ir būtina teikti tokį kandidatą, kuris priimtinas parlamentinei daugumai“.
Reikalingas patarimas
Bene didžiausius įgaliojimus Lietuvos prezidentas turi užsienio politikos ir nacionalinio saugumo srityse. Pvz., prezidentas, anot Konstitucijos, „sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus“. Bet čia pat priduriama, kad užsienio politiką jis vykdo kartu su Vyriausybe, taigi, su ja derindamas klausimus, įskaitant ir Lietuvos diplomatinių atstovų užsienyje paskyrimą ar atšaukimą.
Prezidentas nėra visiškai savarankiškas net ir tose srityse, kurios, atrodytų, yra jo prerogatyva – skiriant teisėjus, suteikiant karinius laipsnius, Lietuvos pilietybę, malonę nuteistiesiems ar apdovanojant nusipelniusius. Visais šiais atvejais būtinas atitinkamų institucijų – Teisėjų tarybos, vidaus reikalų ministro, Malonės komisijos ar Apdovanojimų tarybos – patarimas.
Prezidentas negali kada panorėjęs paskelbti pirmalaikių Seimo rinkimų. Tam reikalingos atitinkamos konstitucinės sąlygos – jeigu Seimas negeba patvirtinti naujai suformuotos Vyriausybės programos arba jeigu balsų dauguma pareiškia nepasitikėjimą ministrų kabinetu.
Tačiau ir tokiais atvejais valstybės vadovas dar turi pasirinkimo teisę – skelbti pirmalaikius rinkimus ar bandyti to išvengti. Mat po pirmalaikių rinkimų susirinkęs naujasis Seimas gali nesunkiai paskelbti pirmalaikius prezidento rinkimus.
„Mandagumo atsistatydinimas“
Ypatinga situacija prezidento santykiuose su Vyriausybe susidaro po valstybės vadovo rinkimų ir jo priesaikos.
Konstitucija nurodo, kad Vyriausybė privalo grąžinti įgaliojimus naujam prezidentui. Tačiau šis veiksmas, kaip išaiškino Konstitucinis Teismas, nėra tapatus Vyriausybės atsistatydinimui, kuris yra privalomas po naujojo Seimo rinkimų. Įgaliojimų grąžinimas naujam prezidentui yra pavadintas „mandagumo atsistatydinimu“, kuris leidžia valstybės vadovui patikrinti, ar Seimo dauguma vis dar pasitiki savo suformuotu kabinetu.
Būtent todėl įstatymai nurodo, kad po priesaikos gavęs Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus naujasis prezidentas teikia Seimui tos pačios Vyriausybės vadovo kandidatūrą. Jeigu parlamentarai balsų dauguma tam pačiam premjerui pritaria, yra laikoma, kad naujai kartu su prezidentu suformuotas ministrų kabinetas yra gavęs įgaliojimus dirbti toliau, jeigu jame nėra pasikeitę daugiau kaip pusė ministrų. Jeigu pasikeitimų yra daugiau, tuomet Seimas dar turi papildomai balsuoti dėl pakartotinio Vyriausybės programos patvirtinimo.
Tokia teisinė situacija klostosi ir dabar. Šį penktadienį, kai išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda prisieks, Saulius Skvernelis grąžins jam savo vadovaujamos septynioliktosios Vyriausybės įgaliojimus.
VERSLO TRIBŪNA
Numatoma, kad kitą savaitę G. Nausėda pateiks Seimui S. Skvernelio kandidatūrą į premjerus, parlamentarai balsuos, tada prezidentas su „senuoju-naujuoju“ Vyriausybės vadovu suformuos ministrų kabineto sudėtį. Jeigu jame pasikeis daugiau kaip pusė ministrų, paskutinę liepos savaitę Seimas dar balsuos dėl Vyriausybės programos.
Atnaujintos Vyriausybės, kad ir kiek ministrų joje bus pasikeitę, numeracija nepakis – ji išliks septynioliktąja.