J. Stiglitzas. Pasaulinių mokesčių velnias slypi detalėse
Pagal dabar galiojančias taisykles įmonės gali išvengti pareigos mokėti teisingą mokesčių dalį perkeldamos savo pajamas į jurisdikcijas su nedideliais mokesčiais. Kai kuriais atvejais, jeigu įstatymai joms neleisdavo apsimesti, kad pakankama jų pajamų dalis buvo gauta kokiame nors mokesčių rojuje, jos perkėlė į tokias jurisdikcijas dalį savo verslo.
„Apple“ tapo geriausiu mokesčių vengimo pavyzdžiu, nes perkėlė savo už Europoje vykdomą veiklą gautą pelną į Airiją, o paskui pasinaudojo dar viena spraga, kad išvengtų didžiosios dalies garsiojo Airijos 12,5% dydžio mokesčio. Tačiau „Apple“ tikrai ne vienintelė išmaniai pasinaudojusi mūsų mėgstamais produktais, kad išvengtų pelno, kurį gauna parduodama juos mums, apmokestinimo. Jie teisingai tvirtino, kad sumokėjo viską iki paskutinio mokėtino cento – tiesiog sumaniai pasinaudojo tuo, ką jiems siūlo sistema.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, susitarimas nustatyti pasaulinį ne mažesnį nei 15% dydžio mokestį yra svarbus žingsnis į priekį. Tačiau velnias slypi detalėse. Šiuo metu galiojantys oficialūs mokesčiai yra gerokai didesni. Todėl gali būti, ir netgi tikėtina, kad pasaulinis minimumas taps maksimaliu mokesčio dydžiu. Iniciatyva, prasidėjusi kaip mėginimas priversti tarptautines įmones sumokėti teisingą mokesčių dalį, gali duoti labai ribotas papildomas pajamas, gerokai mažesnes, nei kasmet trūkstama sumokėti 240 mlrd. USD dydžio mokesčių suma. Ir kai kurie skaičiavimai rodo, kad besivystančioms šalims ir naujai besiformuojančioms rinkoms taip pat atiteks tik nedidelė tokių pajamų dalis.
Norint užkirsti kelią tokiam rezultatui reikia ne tik vengti mažėjančios visuotinės konvergencijos, bet taip pat užtikrinti platų ir visapusį įmonių pelno apibrėžimą, kaip antai tokį, kuris apribotų išskaitas išlaidoms, susijusioms su kapitalo išlaidomis, palūkanoms, ir išlaidoms, patiriamoms prieš įžengiant į rinką, ir... tikriausiai būtų geriausia susitarti dėl standartinės apskaitos, kad vietoje senų mokesčių vengimo technikų neatsirastų naujų.
Ypač daug problemų kelia EBPO Pirmajame ramstyje pateikti pasiūlymai, kuriais siekiama išspręsti apmokestinimo teisių klausimą ir taikyti naująją sistemą tik pačioms didžiausioms pasaulinėms įmonėms. Senoji su sandorių kainodara susijusių mokesčių sistema tikrai netiko XXI a. globalizacijos iššūkiams; tarptautinės įmonės išmoko manipuliuoti ta sistema ir registruoti pelnus jurisdikcijose, kur mokesčiai yra maži. Todėl JAV taiko požiūrį, pagal kurį pelnas yra paskirstomas tarp valstijų pagal tam tikrą formulę, kurioje atsižvelgiama į pardavimą, darbuotojus ir kapitalą.
Poveikis besivystančioms ir išsivysčiusioms šalims gali būti skirtingas, priklausomai nuo to, kokia formulė bus naudojama – per didelis dėmesys pardavimui bus nenaudingas besivystančioms šalims, gaminančioms daug prekių, bet gali padėti sumažinti tam tikrą nelygybę, susijusią su skaitmeninėmis milžinėmis. Aukštųjų technologijų įmonėms pardavimo vertė turi atspindėti duomenų, kuriuos jos kaupia ir kurie yra gyvybiškai svarbūs jų verslo modeliui, vertę. Gali būti, kad visoms pramonės šakoms viena formulė netiks.
Vis dėlto reikia pripažinti tam tikrą su šiais pasiūlymais susijusią pažangą, įskaitant tai, kad buvo atsisakyta „fizinės buvimo vietos“ patikros nustatant mokesčius – skaitmeniniame amžiuje tai neturi prasmės.
Kai kurie Pirmąjį ramstį vertina kaip paramą minimaliam mokesčio dydžiui, todėl nesijaudina dėl to, kad nėra nustatytų jo aiškinimą reguliuojančių ekonominių principų. Paskirstyta turi būti tik nedidelė pelno dalis, viršijanti tam tikrą nustatytą ribą – ir tai reiškia, kad bendra paskirstomo pelno dalis išties bus nedidelė. Tačiau įmonėms leidus atskaityti visas gamybos sąnaudas, įskaitant kapitalą, įmonių pajamų mokestis iš tiesų yra nuomos arba grynojo pelno mokestis ir turi būti paskirstytas visas grynasis pelnas. Todėl kai kurių besivystančių šalių reikalavimas, kad turėtų būti perskirstyta didesnė įmonių pelno dalis, yra daugiau nei pagrįstas.
Yra ir kitų nerimą keliančių šių pasiūlymų aspektų, kiek dabar galima spręsti (skaidrumo ir viešų diskusijų apie detales buvo mažiau nei buvo galima tikėtis). Vienas iš tokių nerimą keliančių aspektų yra susijęs su ginčų sprendimu, kurio tikrai negalima įgyvendinti naudojant tokį arbitražą, kuris šiuo metu dominuoja investicijų sutartyse; taip pat šio klausimo negalima palikti spręsti ir įmonės „gimtajai“ šaliai (ypač toms laisvoms įmonėms, kurios ieško palankiausios „gimtosios šalies“). Teisingas sprendimas yra pasaulinis mokesčių teismas, užtikrinantis tokį skaidrumą, standartus ir procedūras, kokių galima tikėtis dvidešimt pirmojo amžiaus teisminiame procese.
Dar viena siūlomų reformų problemų kelianti ypatybė yra susijusi su „vienašalių priemonių“ draudimu, tariamai siekiant suvaldyti skaitmeninių mokesčių plitimą. Tačiau dėl siūlomos 20 mlrd. USD dydžio ribos daug stambių tarptautinių įmonių nepatenka į Pirmojo ramsčio aprėptį ir kas žino, kokių dar spragų ras gudrūs mokesčių teisininkai? Atsižvelgiant į rizikas šalies mokesčių bazei (ir į tai, kaip sunku sudaryti tarptautinius susitarimus ir kokios galingos yra tarptautinės įmonės), politikos formuotojams gali reikėti pasitelkti vienašales priemones.
Šalims nėra jokios prasmės perduoti bet kokias savo apmokestinimo teises ribotam ir ginčytinam Pirmajam ramsčiui. Įsipareigojimai, kurių prašoma, yra neproporcingi gaunamai naudai.
Bus gerai, jeigu G20 lyderiams pavyks susitarti dėl ne mažesnio kaip 15% dydžio pasaulinio minimalaus mokesčio. Nepriklausomai nuo galutinio mokesčio dydžio, kuris bus mažiausia riba 139 šalyse, šiuo metu besiderančiose dėl šios reformos, bus geriau, jeigu bent kelios šalys, vienašališkai arba kaip grupė, nustatys didesnį mokestį. Pavyzdžiui, JAV planuoja įsivesti 21% dydžio mokestį.
Būtina išspręsti visus smulkius klausimus dėl pasaulinio mokestinio susitarimo ir itin svarbu įsiklausyti į besivystančias šalis bei besiformuojančias rinkas, kurių balsas ne visada girdimas taip aiškiai kaip turėtų būti.
Pirmiausia būtina iš naujo apsvarstyti šį klausimą po penkerių metų, o ne po septynerių, kaip siūloma dabar. Jeigu pajamos iš mokesčių nepadidės, kaip buvo žadėta, ir jeigu besivystančios ir naujai besiformuojančios rinkos negaus didesnės tų pajamų dalies, minimalų mokestį reikės padidinti ir pataisyti „teisių į mokesčius“ paskirstymo formulę.
Komentaro autorius — Josephas Stiglitzas, Nobelio premijos laureatas ekonomikos srityje, Kolumbijos universiteto profesorius Autoriaus teisės – „Project Syndicate“, 2021 m.
