Senų daugiabučių defektai – ne nuosprendis: renovacija gali prailginti pastato gyvavimo ciklą iki 40 metų

Nukritęs balkonas, įlūžusi perdanga, pasenusios elektros instaliacijos sukeltas gaisras, butų užpylimas trūkus vamzdžiams, varvantys stogai, suskilinėjusios sienos – tokia daugelio senų daugiabučių kasdienybė. Jei šie defektai neremontuojami, o susidėvėję nepakeičiami, kuo toliau, tuo brangiau ir sudėtingiau juos pašalinti, kyla pavojus gyventojams. Ekspertai pabrėžia: laiku atlikta renovacija užtikrina saugumą ir pratęsia pastato tarnavimo laiką.

Didžioji dalis šalies daugiabučių statyti iki 1993 m., o stambiaplokščiai – prieš 30–60 metų. Juose dažniausiai nustatomi tarpplokštinių sandūrų, išorinių bei rūsio sienų, stogų, balkonų pažeidimai, kurie leidžia patekti vandeniui ir teršalams į konstrukcijų vidų, skatina armatūros koroziją. Taip pat nusidėvėjusios jų šildymo, vandentiekio, nuotekų bei ventiliacijos sistemos, pasenusi elektros instaliacija.

Pasak Aplinkos projektų valdymo agentūros (APVA) Klimato neutralumo kompetencijų skyriaus eksperto Rolando Marcinkevičiaus, šie defektai daugeliu atvejų susiję su pastato amžiumi, įtakos turi ir naudotos senos technologijos, medžiagos, neatitinkančios šiuolaikinių standartų, konstrukcinių sprendinių ypatumai. Papildomą riziką kelia klimato kaita – dideli temperatūrų svyravimai, užšalimo–atitirpimo ciklų pasikartojimas, dažni krituliai ir drėgmė.

Vilnius TECH universiteto Gelžbetoninių konstrukcijų ir geotechnikos katedros doc. dr. Arnoldas Šneideris papildo, kad pažeidimus dar labiau gilina netinkama techninė priežiūra: „Gyventojai turi suprasti, kad yra atsakingi ne tik už savo sienas ir kriauklę, bet ir už stogą, pamatus, kaimyno balkoną viršuje. Kol išliks požiūris, kad bendrosios dalys – ne mano reikalas, tol strigs sprendimai, o defektai per kelis metus išaugs iki tokios būklės, kai reikės ne renovacijos, o rekonstrukcijos“.

Ilgai delsiant namas gali tapti nebetinkamas gyventi

APVA Klimato neutralumo kompetencijų skyriaus eksperto teigimu, laiku netvarkomi plyšiai tarp plokščių silpnina konstrukciją ir didina avarinės būklės riziką. Jei konstrukciniuose elementuose yra atidengta ir koroduojanti armatūra, ilgainiui ji gali prarasti laikomąją galią, o kraštutiniu atveju tai gali lemti visos konstrukcijos ar jos dalies griūtį. Be to, trupantis fasadas kelia grėsmę gyventojams – nuo pastato gali nukristi tinko ar betono fragmentai. Panaši rizika kyla ir dėl avarinės būklės balkonų ar perdangų, kurie taip pat gali atplyšti ir nukristi.

embedgallery::https://foto.vz.lt/embed/3050?placement=

Nesandarūs sienos ir stogai lemia 20–40 proc. didesnius šilumos nuostolius, o šilumos suvartojimas gali viršyti projektines vertes net iki 30 proc. Tai didina šildymo išlaidas ir blogina mikroklimatą, ypač rūsio ar kampinėse patalpose, kur drėgmė ir pelėsis tampa tiesiogine grėsme sveikatai.

„Techninės eksploatacijos problemos laikui bėgant kaupiasi – nusidėvėję vamzdynai ar elektros instaliacija gali sukelti avarijas, užpylimus, gaisrus. Kuo ilgiau delsiama, tuo labiau didėja žalos mastas ir išlaidos – vietoje smulkaus remonto gali prireikti viso inžinerinio tinklo ar net konstrukcinių elementų keitimo. Jei defektai nesuremontuojami, o susidėvėję elementai nepakeičiami, kyla rizika, kad pastatas taps netinkamas gyventi, o renovacija – ekonomiškai nepagrįsta. Tokiu atveju gali tekti svarstyti pastato griovimą. Be techninių padarinių, prasta būklė mažina turto vertę ir didina gyventojų nepasitenkinimą dėl blogėjančio mikroklimato“, – aiškina ekspertas R. Marcinkevičius.

Eksploatacijos trukmę galima pradėti skaičiuoti iš naujo

Daugumą defektų galima pašalinti, jeigu jie nėra konstrukciškai pavojingi ar pažeidimai nepasiekė negrįžtamos būklės, arba stabilizuoti taip, kad jie neturėtų įtakos pastato eksploatacijai. Renovuotas pastatas gali būti net patvaresnis, energiškai efektyvesnis, saugesnis ir patogesnis nei buvo iš pradžių, jei defektai šalinami naudojant šiuolaikines medžiagas ir technologijas, kurios dar ir pagerina konstrukcijų bei inžinerinių sistemų savybes.

Anot APVA Klimato neutralumo kompetencijų skyriaus eksperto, pastato tarnavimo laikas po modernizacijos priklauso nuo darbų apimties, kokybės ir pasirinktų sprendimų ilgaamžiškumo. Atkūrus sandarumą, atnaujinus šilumos izoliaciją, modernizavus inžinerines sistemas bei sustiprinus konstrukcinius elementus, galima tikėtis, kad daugiabutis tarnaus dar 25–40 metų, o kai kuriais atvejais – ir ilgiau.

Jam pritaria ir doc. dr. A. Šneideris: „Jeigu renovacija atlikta kokybiškai ir pastato priežiūra tęsiama nuosekliai, jo eksploatacijos trukmę galima pradėti skaičiuoti iš naujo. Žinoma, reikės kosmetinio remonto, tam tikrų atnaujinimų – medžiagos nėra amžinos. Tačiau jei visi elementai prižiūrimi tinkamai, rimtų problemų neturėtų kilti“, – akcentuoja ekspertas.

Projektas „Daugiabučių namų renovacijos skatinimas“ finansuojamas Sanglaudos fondo lėšomis.

Teksto autorė: Ieva Vidūnaitė.