Kodėl darbo vieta sau būna geriau už verslo plėtrą

Pastariesiems priskiria tuos, kurie yra susikūrę sau darbo vietą, užsidirba duonai – gal dar ir sviestui – ir tuo, ką daro, yra patenkinti.

Nors kartais apie pačius smulkiausius kalbama kiek su atlaidžia šypsena, tačiau patys verslininkai–amatininkai turi savų argumentų. Pirmiausia, jie neprašo jokios pagalbos iš valstybės, patys užsidirba atlyginimą ir dar sumoka nemažai mokesčių valstybei. Kartais sukuria kelias darbo vietas savo šeimos nariams arba draugams. Ir svarbiausia – dirba širdžiai mielą darbą. „Gazelė“ ne yra ne sykį yra kalbinusi tokių verslininkų. Dažniausia tai nedidelių krautuvėlių įkūrėjai.  „Kai kūriau verslą, Mažei­kiuose jau veikė 2 panašios krautuvėlės. Tačiau dabar jų neliko, o man pavyko išsilaikyti. Manau, mano verslo sėkmės priežastis – naujovės. Aš nuolat ieškau kuo įdomesnių produktų: pati važinėju po Lietuvos ūkius, taip pat ieškau didmenininkų, kurie importuoja įdomius produktus. Kuo platesnis asortimentas, tuo daugiau sulauki pirkėjų. Jei išsidėliotum tik tuos produktus, kuriuos lengviausia gauti, gali iš karto parduotuvės duris užkalti lentomis. Bent jau regione“, – yra pasakojusi Vaidilutė Juodeikienė, IĮ „Mažoji gryčia“ savininkė.

Įmonė veikia jau 9 metus. Anot verslininkės, didelių turtų iš prekybos ekologiškais produktais nesusikrausi, tačiau tiems, kam užtenka susikurti įdomią darbo vietą, – šis verslas yra pats tas.

Mėgaujasi tuo, ką daro

Dėl to, kad sukūrė verslą, kuris iš esmės yra darbo vieta, džiaugiasi ir Loreta Švogžlytė, Vilniaus UAB „Gėlių burtai“ direktorė ir savininkė. Sprendimo dėl savo verslo mesti gerai apmokamą darbą ji nesigaili. „Dabar dirbu tai, apie ką svajojau nuo pat vaikystės, – su gėlėmis. Svarbiausia, kad pavyko išgyventi pirmuosius metus, kurie, sakoma, yra sunkiausi. Tikiuosi, kad toliau bus lengviau“, – sako „Gėlių burtų“ įkūrėja. Sau dirba ir Mantas Urbonas, UAB „Šimtas obuolių“ įkūrėjas. Vyriškis 4 metus valdė sidro barą Vilniuje, bet dabar užsiima tik didmenine prekyba.

„Jaučiuosi gerai, nes nesijaučiu niekuo įpareigotas. Turiu apie 40 nuolatinių klientų, jų skaičius pamažu auga. Pradėjau organizuoti ir sidro festivalius, tiesa, jie dar nėra dideli. Bet to, ką turiu dabar, visiškai užtenka, juolab kad šeima vėl mane atgavo, nes anksčiau matė tikrai daug rečiau. Taigi, jei greitai neišsuki verslo, belieka jį susitvarkyti taip, kad jis leistų užsidirbti, bet netrukdytų gyventi“, – patirtimi dalijasi verslininkas.

Visą pirmojo sidro baro Lietuvoje įkūrėjo istoriją skaitykite čia.