Maitinimo verslas: sėkmė ir rizika šalia
Nors didmiesčiai verslą vilioja didesniais pirkėjų srautais ir storesne jų pinigine, tačiau mažesniuose miestuose galima išlošti jau vien dėl to, kad jų gyventojai mažiau išlepinti ir ypač pasiilgę naujovių.
Būtent tokia logika vadovaujasi verslininkai, atidarantys kiek neįprastas maitinimo įstaigas miesteliuose.
Neseniai Birštone atidaryta nauja maitinimo vieta – mėsainių baras „Bir. Bur. Bar.“, į kurį investuota 50.000 Eur. Baro savininkai sako, jog iki šiol kurorte beveik nebuvo jaunimui skirtų maitinimo įstaigų.
„Esame šiauliečiai. Atvažiavome vasarą pasivaikščioti į Birštoną ir pamatėme problemą – jaunimui čia nelabai yra kur pavalgyti. Tad nusprendėme atidaryti vietą, kurioje būtų sukurta jaunatviška atmosfera“, – pasakoja Artiomas Tretiakas, naująją maitinimo įstaigą valdančios UAB „Mėsainių baras“ direktorius ir vienintelis akcininkas.
Klientams įtiko
Beatričė ir Donatas Gimbutai, Tauragės bendrovės „Laukinis slėnis“, valdančios to paties pavadinimo sulčių bei salotų barą ir parduotuvę, bendraturčiai, jau gali patvirtinti, kad mažų miestelių gyventojai pripažįsta naujoves.
„Gyvendama Vilniuje buvau pradėjusi domėtis sveikesne gyvensena ir mityba. Persikėlusi į Tauragę, pasigedau vietos, kur galėčiau įsigyti sveikų produktų, išgerti vaisių kokteilių“, – yra sakiusi verslininkė.
Įmonė jau veikia 1,5 metų. Anot p. Gimbutės, verslas, nors ir pamažu, jau įgauna pagreitį – bendrovė neseniai tapo PVM mokėtoja.
„Turime jau nuolatinių klientų, kurie anksčiau važiuodavo tokių produktų, kuriais prekiaujame ir mes, įsigyti į Kauną ar Klaipėdą. Kadangi pradėdami verslą nesvajojome susikrauti milijonų, dabartiniu rezultatu esame patenkinti, nes mūsų veikla turi savo ideologiją, pagal kurią gyvename ir patys. Žinoma, buvo akimirkų, kai buvo ir sunku, ir abejonės apnikdavo, tačiau klientų atsiliepimai, palaikymas neleido nuleisti rankų, tad dirbame toliau“, – sako „Laukinio slėnio“ direktorė.
Ne viskas pasiteisina
Vis dėlto ne kiekviena verslo idėja prigyja. Tomas Ušinskas prieš keletą metų Kaišiadoryse išsinuomojo patalpas, ten įrengė automobilių plovyklą. Viršuje esančiose patalpose buvo atidaryta kavinė „Tomo kava“ – kad klientai, atvežę nuplauti automobilio, turėtų kur jaukiai palaukti. Kaip tąkart p. Ušinskas sakė VŽ, atidaryti kavinę, kuri prekiautų įvairių rūšių kava, be to, būtų pilstoma išsinešti, paskatino tai, kad Kaišiadoryse panašios įstaigos nebuvo.
Vis dėlto tų, kurie vykdami į darbą arba laukdami, kol automobilis bus nuplautas, užsukdavo išgerti kavos, neužteko, kad verslas galėtų išsilaikyti, – po metų vyras paskelbė bankrotą.
„Jei būčiau atidaręs tik plovyklą, gal ir dabar ją tebeturėčiau. Tačiau būtent kavinė ir nusmukdė. Teko pripažinti, kad kaišiadoriečiams nereikia naujienų, – jei būčiau pasiūlęs riebių cepelinų, tradicinių karbonadų ir pigaus alaus nuo ankstaus ryto, gal būčiau paklausus. Bet štai elegantiška kavinukė nepasirodė jiems nereikalinga“, – rankomis skėsteli pašnekovas.
