Didysis politinis trepsėjimas aplink lietuvišką karvę

Jei teisės aktas įsigalios, jis pakeis pramoninkų bei ūkininkų gyvenimą. Formaliai įstatymas vadinamas "Ūkio subjektų, perkančių – parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo projektas Nr. XIIP-2764".

Tai vienas iš teisės aktų, dėl kurio ginklus ir teisininkus surėmė pieno perdirbėjų, ūkininkų Vyriausybės ir Prezidentūros bei partijų vadovai.

Politikų interesas čia kur kas skaidresnis nei balkšvos pieno upės. Piendavėlių savininkai, kurių tėviškės laukuose suskaičiuojama iki 100.000, didžiausia organizuota rinkėjų grupė valstybėje. Rinkimai nenumaldomai artėja. Iš kitos pusės, pieno perdirbėjai viena pelningiausių ir stabiliausių maisto pramonės šakų, kurių gamyklose pluša virš 10.000 darbuotojų. Laikas pasimušti dėl teisės akto tinkamas – birželį nuo metų pradžios menkusios supirkimo kainos dar smuktelėjo ir žemdirbius įvarė į neviltį.

Šis teisės aktas dvejopas. Iš vienos pusės projektas primena kai kuriose kaimyninėse valstybėse ir Pietų Amerikoje galiojančius įstatymus, kuriais griežtai nustatomi rinkos dalyvių santykiai – reguliuojami antkainiai, nurodoma kokią žaliavą ir iš ko galima pirkti, kokie produktai turi gulėti parduotuvių lentynose.

Žemės ūkio ministerijos parengtame projekte, kurį kaip Seimo narė pateikė ministrė Virginija Baltraitienė siūloma, kad prekybininkai negalėtų taikyti didesnį kaip 10% antkainį būtiniausiems pieno produktams. Įvedama taisyklė, kad už žaliavą visiems reikia mokėti vienodai. Dabar supirkimo kainos mažiesiems ir didiesiems svyruoja nuo 13 iki 22 ct/kg ir ūkininkai vienbalsiai sako, kad dirba nuostolingai.

Numatoma reguliuoti ir tarptautinius santykius – kol Lietuvoje yra pakankamai žaliavos, draudžiama ją įvežti iš užsienio. Kalbant liaudiškai, kadangi šiandien pieno pas mus pakankamai, perdirbėjams gali tekti uždaryti Latvijoje ir Estijoje įkurtas pieno supirkimo ir koncentrato gamybos įmones. Mes iki šiol įvežame apie trečdalį šalyje perdirbamo pieno. Įdomu tai, kad neišgeriame ir savo pačių primelžto. Skirtingai nei vokiečiai ar lenkai, pieno turime kur kas daugiau nei reikia vidaus rinkos ir gyvename tik iš eksporto.

Iš kitos pusės, mėginama atsakyti į amžiną klausimą – kodėl mes, turėdami perdirbimo pramonę, į kurią investuota dešimtys, o gal ir šimtai milijonų ES ir Lietuvos biudžeto lėšų už pieną visa dar mokame mažiau nei lenkai, vokiečiai ar olandai. Nors tiek pas mus, tiek Suomijoje ar Prancūzijoje jis bėga toks pat baltas ir jį taip pat reikia primelžti iš tos pačios veislės žalmargės. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, šiuo metu Suomijoje už 1 litrą pieno mokama 37 euro ct, Estijoje – 25, Lietuvoje ir Latvijoje – 20–22 euro ct.

Vienas iš atsakymo variantų – Lietuva labiausiai ES nukentėjo dėl Rusijos embargo, nes praradome didžiausią ir pelningiausią rinką, kurioje turėjome išskirtines sąlygas. Tai nuo sovietmečio likę žinomi prekės ženklai ir "Rosselchoznadzor" reikalavimas produktus gaminti tik iš Lietuvoje primelžto pieno. Tačiau šis atsakymas tik dalis tiesos.

Kartu su Rusijos embargu smuko pasaulinė pieno rinka, kurios lietuviškai teisės aktais nesureguliuosi ir ES panaikintos pieno kvotos. Šiam panaikinimui valstybės rengėsi ir didino gamybą. Dabar ES žaliavos perteklius. Tą sureguliuoti mūsų teisės aktais taip pat būtų sudėtinga. Dar blogiau, teisininkai sako, kad jei įstatymo projektas bus priimtas toks kaip dabar, galime sulaukti nemalonių klausimų iš Europos Komisijos ir sankcijų, kurios patuštins mūsų ir taip seklų biudžetą. Tuo labiau, kad europiečiai paramą dėl nuostolių, patirtų dėl Rusijos embargo, skyrė. 2015 m. vasario mėnesį pieno gamintojams buvo skirta beveik 23 mln. eurų paramos, dar 5,38 mln. Eur skirta 2015 m. balandį. Lėšos skirtos kompensuoti pieno gamintojų praradimus dėl draudimo įvežti žemės ūkio produkciją į Rusiją.

Kaip besuksi, vienintelė pieno rinkos išeitis sutvarkyti savo pieno rinką, nes nei Žemės ūkio ministerija, nei Lietuvos Vyriausybė ir net Prezidentė negali duoti nurodymo pasauliniuose aukcionuose pakelti pieno miltų ir sviesto kainas ir taikyti ne didesnį kaip 10% antkainį.

Receptas jau seniai žinomas ir jo sudedamojoje dalyje nėra reguliuojančių teisės aktų. Tai kooperatyvai, kurie pajėgūs sureguliuoti rinką ir kaip lygūs derėtis su perdirbėjais bei turintys savo gamybą. Perdirbėjai neoficialiai pripažįsta, kad "Pienas LT", kuris, nors ir paremtas dešimtims milijonų eurų pažadėtosios gamyklos taip ir nepastato, tačiau sukaupė didelį pieno kiekį ir dėl to kainos šiek tiek pakilo.

Tačiau bloga žinia ūkininkams ta, kad realūs kooperatyvai neatsiranda politikams ir valdininkams paliepus ir panorėjus. Juos tenka kurti patiems. Dar blogiau, kurti ne tik iš ES paramos, bet ir iš savo lėšų. Keletas iš maždaug 70 kooperatyvų ir įmonių perkančių bei perparduodančių pieną, priklauso ūkininkams ir jiems realiai neša naudą. Tačiau šis kiekis per mažas, kad galėtų pakeisti nusistovėjusius santykius. Net ir geriausias įstatymas negali priversti kitaip suktis rinkos dėsnių.

Jei norite sekti autorių „Facebook“, apsilankykite čia.