K. Kirtiklis: Th. Hobbesas ilgisi tvirtos rankos

Publikuota: 2018-12-09
Mirties baimė skatina žmones ieškoti taikos, aiškina anglų filosofas Thomas Hobbesas. „Vikipedijos“ nuotr.
Mirties baimė skatina žmones ieškoti taikos, aiškina anglų filosofas Thomas Hobbesas. „Vikipedijos“ nuotr.
 

Kaip blogai mes gyvename! Aplink tvyro plika akimi matoma sumaištis – korumpuoti politikai savivaliauja, didžiosios verslo korporacijos godžiai vaikosi įtakos ir pelno, valstybės tarnautojai žiūri savo naudos, bet ne bendrojo gėrio, o žmonės... Apie juos apskritai geriau patylėti.

Niekas niekuo nepasitiki, nieko negerbia, nieko neklauso. Visi daro, kas ką nori, tik ir taiko vieni kitus apgauti ir lipa per galvas. Štai kaimynas – juk jis niekuo neypatingas, niekuo už mane ne geresnis, bet, va, kažkaip prasisuko ir manosi galįs elgtis bet kaip, kai aš vargstu. Kaip gerai būtų, jei kieno nors tvirta ranka imtų ir visą šitą sumaištį suvaldytų!

Nelabai kas naujo po Saule

Net jei taip nemanote, tikiu, kad pažįstate bent vieną žmogų, kuris nuoširdžiai yra tuo įsitikinęs ir ilgesingai laukia, kad kas nors ateis ir ryžtingai viską pakeis į gera. Jei taip, tuomet, regis, šis jūsų pažįstamas gyvena anglų filosofo Thomo Hobbeso (1588–1679 m.) traktate „Leviatanas“ aprašytoje prigimtinėje būklėje.

Ką nors apie ją girdėję žino, kad tai baisi padėtis, kurioje žmogus žmogui – vilkas. Kartais net manoma, kad Th. Hobbesas šį posakį ir sukūrė. Nors tai netiesa (posakis buvo žinomas dar Antikoje), visgi Th. Hobbesas manė, kad prigimtinėje būklėje „žmogaus gyvenimas vienišas, skurdus, bjaurus, gyvuliškas ir trumpas“.

Prigimtinė būklė, ne vien Th. Hobbeso, bet ir kai kurių kitų ankstyvosios modernybės filosofų manymu, yra žmonių būklė iki valstybių ir (ar) visuomenių atsiradimo, kai kiekvienas gyvena kas sau. Pagrindinė jos savybė, o kartu ir problema yra ta, kad visi žmonės iš prigimties yra lygūs ar bent jau daugmaž lygūs tiek fizinėmis, tiek protinėmis savybėmis. Žinoma, „kartais ir pasitaiko žmogus, aiškiai stipresnio kūno ar guvesnio proto už kitus, tačiau, viską sudėjus, vieno ir kito žmogaus skirtumai nėra tokie dideli, kad tuo remdamasis vienas žmogus galėtų sau reikalauti kokios nors naudos, į kurią lygiai taip pat negalėtų pretenduoti ir kitas“.

Fiziniu požiūriu viskas daugmaž aišku: silpnesnis gali stipresnįjį nudaigoti miegantį ar pasikvietęs kelis bendrininkus. Bet kaipgi protas? Proto nuovokumas, pasak Th. Hobbeso, ateina iš juslių santykio su pasauliu, kitaip tariant, nieko nėra prote, kas negauta per pojūčius. Vadinasi, sako jis, proto lygybė kyla iš santykio su tuo pačiu pasauliu. Ir čia pat ironiškai priduria: „Tai, kas galbūt daro tokią lygybę neįtikėtiną, tėra vien tuščias įsivaizdavimas apie savo pačių išmintį, kurios, beveik visų žmonių nuomone, jie turį daugiau už paprastus žmones, t. y. daugiau negu visi žmonės, išskyrus juos pačius ir nedaugelį kitų, kuriuos jie pažįsta, nes šie yra garsūs arba tos pačios nuomonės kaip ir jie.“

Trumpai tariant, savo protu visi žmonės yra patenkinti, jei kas nors, jų manymu, ir neturi proto, tai kiti. Todėl Th. Hobbesui „tai veikiau įrodo, kad žmonės šiuo požiūriu yra labiau lygūs negu nelygūs, nes nėra geresnio ženklo, kad koks nors dalykas lygiai paskirstytas žmonėms, už tai, kad kiekvienas žmogus yra patenkintas savo dalimi“.

Bet labiausiai visus sulyginanti savybė yra ta, kad visi yra gyvi. Tad kiekvienas iš prigimties turi teisę „naudoti savo paties jėgas, kaip jis pats nori, savo prigimčiai, t. y. savo paties gyvenimui, išsaugoti, taigi ir laisvę daryti viską, kas jos paties sprendimu ir supratimu yra tam tinkamiausia“. Protingas žmogiškas elgesys yra būtent toks, kai žmogus nedaro nieko, kas kenkia jo gyvybei ar naikina dalykus, būtinus jai išsaugoti.

Bet kas, sakysite, blogai su prigimtine lygybe? Argi mes nemanome, kad jos pripažinimas yra pamatinis žingsnis į socialinių problemų sprendimą? Ir tai ne šiuolaikinių vadinamųjų leftistinių liberalų išradimas. 1776 m. JAV nepriklausomybės deklaracijos antrasis sakinys skelbia: „Mes laikome akivaizdžiomis tiesomis, kad visi žmonės yra sukurti lygūs, kad Kūrėjas jiems suteikė neatimamas Teises, tokias kaip teisė į Gyvybę, Laisvę ir siekti Laimės.“

Tačiau būtent tai ir prišaukia bėdų! Nes tuomet visi visko nori, nepasitenkina ką nors įgiję, o nori vis daugiau. Tai ir yra laimės siekis – siekti vis daugiau. Kita vertus, reikia neprarasti to, kas jau pasiekta. O, norint išlaikyti pasiektąją gerovę, reikia vis didesnės galios ir priemonių jai išlaikyti. Nes prigimtinė lygybė, nevaržoma jokių įstatymų, tik savisaugos poreikio, taip pat leidžia, kad kiti, jei tik pajėgia, iš turinčiojo atimtų tai, ką jis turi.

Didžiausios lygybės problemos pasirodo tuomet, kai, pavyzdžiui, du žmonės nori to paties dalyko, kurio jie negali abu gauti ir nė vienas nelaiko kito vertesniu jį turėti. Kyla įtampa, galiausiai virstanti karu, „kuriame kiekvienas žmogus kariauja su kiekvienu kitu žmogumi“ (na, žinote, kas belieka, kai visi vagys). Viename žinomiausių „Leviatano“ pasažų Th. Hobbesas dėsto tokio karo keliamas negandas: „Esant tokiai padėčiai, nėra vietos darbštumui, nes darbo vaisiai nėra garantuoti; todėl nėra vietos žemdirbystei, jūrininkystei, jūrų prekybai, patogiems pastatams, nėra žemės paviršiaus pažinimo, laiko skaičiavimo, menų, amatų, literatūros, visuomenės, o visų baisiausia – yra nuolatinė baimė ir prievartinės mirties pavojus.“ Žodžiu, tai, kas prieštarauja savisaugai.

Laikas ieškoti sutarimo

Todėl mirties baimė, patogumų siekimas ir noras juos susikurti ir turėti verčia žmones siekti taikos. Pati savanaudiška žmogiškoji prigimtis tvirtina, kad „kiekvienas žmogus turėtų siekti taikos tol, kol jis turi viltį ją pasiekti; jeigu jis jos negali pasiekti, jam turi būti leista pasinaudoti visomis suteikiančiomis jam pranašumą karo priemonėmis“. Dėl taikos galima paaukoti ne tokias svarbias teises į visus likusius dalykus, žinoma, jei ir kiti padarys tą patį. Tai suprasdami žmonės sudaro tam tikrą tarpusavio sutartį, kuria atsisako didžiosios dalies savo teisių (išskyrus teisę į savisaugą) ir perleidžia jas naujai sukuriamam savotiškam kolektyviniam „žmogui“.

Sutarties tekstas, pasak Th. Hobbeso, yra ganėtinai paprastas, jis skelbia: „Aš įgalioju šį žmogų ir perduodu jam savo teisę valdyti mane su sąlyga, kad tu irgi perduosi jam savo teisę ir taip pat pritarsi visiems jo veiksmams.“ Šitaip iš susitarimo atsiranda valstybė, tas kolektyvinis žmogus, kurį visi jos piliečiai įgalioja panaudoti jų jėgas ir kitus išteklius tiek vidinei, tiek išorinei taikai išsaugoti.

Tačiau klaidinga būtų manyti, kad valstybė tėra didžiulis apsaugos tarnybos darbuotojas. Perleisdami jai didžiumą savo prigimtinių teisių, piliečiai sutinka, kad nuo šiol jų teisės ir pareigos būtų jos apibrėžiamos. Pirmiausia nuosavybės teisė – ankstesnes visų teises į viską valstybė pakeičia nuosavybe. Suteikdama nuosavybę, t. y. skelbdama, kad tam tikri dalykai priklauso ne visiems, bet tam tikriems žmonėms, valstybė įsteigia ir dar vieną svarbų socialinio gyvenimo elementą – teisingumą ir įsipareigoja jį diegti. Tas pats nutinka ir su daugybe kitų visuomeninio gyvenimo aspektų: jie yra nustatomi ir palaikomi valdžios potvarkiais. Kita vertus, ko valdžios potvarkiai neriboja ar nereglamentuoja, tas leidžiama. Be to, įstatymai ir potvarkiai turi būti suformuluoti ir pateikti aiškiai, nesuprantamų įstatymų niekas nėra įpareigotas laikytis, maža to, jie netgi nėra įstatymai. Būtų gerai, kad ir mūsų valdžia taip manytų!

nuotrauka::1 right

Nors, tiesą sakant, valdžia šią instituciją vadinti nėra visai teisinga. Mat Th. Hobbesui valdantis suverenas yra įsikūnijusi pati valstybė. Paprastai manome, kad valstybė – tai piliečių visuma, o jis mano, kad valstybė yra bendrosios valios įsikūnijimas (geriausiai) viename konkrečiame asmenyje.

Žinoma, nuo Antikos laikų filosofai žinojo, kad yra keletas valdymo formų. Th. Hobbesas taip pat skyrė tris – monarchiją, aristokratiją ir demokratiją, visgi geriausia iš jų jis laikė monarchiją. Aristokratija (kai valdo keli individai), juo labiau demokratija gresia valdančiųjų tarpusavio nesutarimais, konfliktu, taigi ir nuopuoliu atgal į prigimtinę karo būklę. O monarchija leidžia išvengti tokių trinčių, ir nors ji taip pat turi savų nepatogumų, tokių kaip favoritų protekcijos ar pan., visa tai niekai, palyginti su kitose valdymo formose galimomis vidinėmis rietenomis, ypač su galimybe vėl įsivelti į prigimtinį karą. Taika pateisina bet kokias priemones. Be to, esant absoliučiai vienvaldystei lengviau ir efektyviau priimami sprendimai bei sklandžiau užtikrinamas jų įgyvendinimas. Būdamas vienas, šalies valdovas gebės lengviau atsiriboti nuo asmeninės gerovės ir susitapatinti su visos šalies gerove, taigi ir jos siekti.

Kol kas, atrodytų, viskas puiku ir nepatenkintam esama netvarka jūsų pažįstamam viskas turėtų patikti: vienvaldis valdovas, siekiantis šalies (t. y. visų) gerovės, valdo tvirta ranka, garantuojančia taiką ir teisę turėti patogų gyvenimą. Tačiau kažin kiek svajotojų apie tvirtą ranką sutiktų, kad ji būtų diegiama su negailestinga Th. Hobbeso logika?

Nes kartą sudarius valstybės įkūrimo sutartį, jos dera laikytis bet kokiomis aplinkybėmis. Viskas, kas joje suderėta, – amžina, vadinasi, nevalia keisti valdymo formos ar juo labiau maištauti prieš valstybę-suvereną. Juk vienintelė alternatyva jai yra prigimtinė karo būklė (taip, beje, mano ne tik Th. Hobbesas, bet ir daugelis visų laikų ir vietų tvirtos rankos šalininkų – kad tik nebūtų suirutės ir karo...). Todėl kiekvienas, besipriešinantis valstybei-valdžiai, laužo visuomeninę sutartį ir gali būti savo paties bendrapiliečių sunaikintas kaip keliantis grėsmę visų saugumui (šitai, beje, galima padaryti ir be jokio valstybės įsikišimo).

Savo ruožtu suverenas, kad ir ką darytų, šios sutarties sulaužyti negali, nes jis jos nesudarė, jis pats buvo sukurtas tąja sutartimi. Be to, jis būdamas racionalus nieko blogo ir nedarys – maištininkų naikinimas yra iš sutarties kylanti jo pareiga, o nepagrįstas piliečių naikinimas – savižudybė (savisaugos siekis yra ir prigimtinė valstybės savybė).

Taigi, kad ir kokia būtų suvereno valdžia, piliečiai ją patvirtina sutikdami būti valdomi. Beje, jie tai daro iš baimės. Ne tiek suvereno, turinčio kone visas įmanomas priemones nubausti prasižengėliams ir nepaklusniesiems, o labiau alternatyvos, valdžios nebuvimo ir karo, baimės. Tokia baimė, Th. Hobbeso manymu, visai nesumenkina individų pasirinkimų vertės. Žmonės, Th. Hobbeso manymu, yra racionalūs, pavyzdžiui, vadinamąją auksinę taisyklę jis performuluoja taip: „Nedaryk kitam to, ką tu manytum esant neprotinga, jei tau pačiam padarytų kitas.“ Racionalumą jis supranta visai taip pat kaip daugybė neoliberalių ekonomistų – kaip naudos maksimizavimą. Jei pagrindinė nauda esu aš pats, mano gyvybės išlaikymas, vadinasi, ir mano mintys, ir veiksmai turi būti kreipiami ta linkme.

Toks racionalumas neišnyksta ir baimės situacijoje, ir joje galima pasirinkti labai racionaliai, pavyzdžiui, audringoje jūroje pirklys sutiks, kad išmesti dalį pelno duodančio  krovinio per bortą yra racionalus veiksmas, padedantis išsaugoti gyvybę. Taip ir čia, baimė siūlo racionalų sprendimą – perduoti viską tvirtai rankai! Su tuo, tikėtina, sutiktų ir daugelis kitų tvirtos rankos šalininkų.

Filosofijos istorikai kalba apie Th. Hobbesą kaip apie vieną moderniosios politikos filosofijos kūrėjų, pateikusį įtakingą visuomeninės sutarties koncepcijos formuluotę, pagrindžiančią moderniosios valstybės teisėtumą. Visgi turbūt svarbesnis Th. Hobbeso indėlis į vakarietišką mąstymą – bekompromisis žmogiškojo egoizmo akcentavimas. Kitaip, nei manė kiti to laikotarpio britų mąstytojai, tokie kaip Bernardas Mandeville’is ar Adamas Smithas, Th. Hobbesui egoizmo nesuminkština jokia nematoma ranka, paverčianti asmenines ydas viešąja nauda.

Žmonės jam niekuomet netampa geresni, net ir susijungę į socialinius darinius, jie lieka vis tokie pat egoistai, menkinantys kitus ir kaustomi baimės dėl savęs. Tos baimės vedami, pasiryžę pritarti bet kam, kas tik ją bent kiek apramins. Galima ginčytis (nemažai Th. Hobbeso kritikų tai ir darė), kiek plačiai toks apibūdinimas taikytinas, ar visi žmonės tikrai tokie. Tačiau ar tik nebus tai geriausias tvirtos rankos šalininkų apibūdinimas?

Th. Hobbesas cituojamas iš knygos Thomas Hobbes „Leviatanas“, Vilnius: „Pradai“, 1999 m.

[infogram id="05b13d21-ddb5-4441-aaa1-e868328c8848" prefix="eIt" format="interactive" title="VK201811_VISUOMENE_KIRTIKLIS_hobbes"]

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Jūsų namai toli nuo namų: „Radisson“ ir „Ramada“ viešbučių istorijos Premium

Keliauninkams skirtos užeigos egzistavo jau ankstyvosiose civilizacijose ir yra minimos net Biblijoje.

Verslo klasė
2019.01.19
Saugumas tinkluose: pasitikėk manimi Premium

„Ir primenu visiems, kad raštu pasižadėjote laikytis „Chatham House“ taisyklės. Nefotografuoti. Neviešinti...

Verslo klasė
2019.01.19
Muay Thai – apie smūgius, kurie gimsta galvoje 5

Pirmą kartą į treniruotę su kovos menų elementais patekau ne itin suvokdama, kur einu. Tiesiog pasitikėjau...

Verslo klasė
2019.01.13
Kur kava brangiausia ir dar 12 faktų apie šį gėrimą 7

Kava yra vienas populiariausių karštųjų gėrimų Europoje ir viena svarbiausių žaliavų pasaulyje.

Verslo klasė
2019.01.12
Dantys – Lietuvoje, implantai – Ukrainoje 26

Tiltai tarp šalių kartais yra panašūs į tiltus tarp dantų karūnėlių. Pasaulis, nepaisydamas Donaldo Trumpo...

Verslo klasė
2019.01.06
Pramonė: optimizmas smarkiai susipynęs su rizikos baime Premium 1

2018 m.prasidėjo ir baigėsi įspėjimais apie grėsmes vienoje ar kitoje šalyje, nerimą keliančius ženklus...

Verslo klasė
2019.01.06
Mokesčiai: kelionė 2019 m. pajamų kopėčiomis – iki ir po reformos Premium 1

Šioje kelionėje išvysime labai skirtingų peizažų, tačiau pernelyg užsisvajoti nepatartina, nes ant žemės bus...

Verslo klasė
2019.01.05
5G ryšio eros taškas Premium 14

Naujos kartos 5G ryšys panašus į „Vilniaus – Europos G taško“ reklamą. Lengvai pakeistas šūkis skambėtų taip:...

Verslo klasė
2019.01.05
Finansai: kaip pensijai papildomai kaupsime be „Sodros“ Premium 8

Natūralu, kad besikeičiantis gyvenimas reikalauja koreguoti įvairias valstybėje nustatytas sistemas, bet...

Verslo klasė
2019.01.04
Patys, viską patys, arba Jūsų pensija Premium

Valstybė beveik atviru tekstu sako (norintiems girdėti), kad jau tikrai atėjo laikas būsimos pensijos...

Verslo klasė
2019.01.01
Kada Lietuvoje bus populiarūs kalendoriai Premium

Manau, kad daugelis „Verslo klasės“ skaitytojų vaikystėje žaisdavo gaudynes, slėpynes ar karą kieme, patys...

Verslo klasė
2019.01.01
Ką darytų Wendy Kopp, tapusi Lietuvos švietimo ministre? Premium

Wendy Kopp niekada nevedė pamokų vaikams. Tačiau apie švietimo pokyčius ją kviečia kalbėti į Pasaulio...

Verslo klasė
2019.01.01

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau