Sigita Šimkutė: Verslumo kaina ir kilniausias jausmas

Publikuota: 2018-11-25
Pirmosios verslo pamokos – ūkininkų turguje.. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
Pirmosios verslo pamokos – ūkininkų turguje.. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
 

Svarbiausia – daryti pinigą. Bet kaip, bet kokia kaina, svarbu į pliusą. Audriui labiausiai patikdavo kartoti istoriją, daugybę kartų girdėtą per giminių susiėjimus, kad buvo tiek ja įtikėjęs, jog, rodėsi, išties savo kailiu patyrė, nors iš tikrųjų neprisiminė nė trupinėlio iš šio nutikimo.

Neva dar lankydamas darželį kartą auklėtojai atnešė puokštę bijūnų ir pasiūlė ją nupirkti už tris litus. Auklėtoja iš nuostabos klestelėjo ant kėdės, bet išsitraukė piniginę.

„Tie trys litai buvo mano kelio į olimpą pradžia, – pasakodamas dar vienai išsižiojusių mokyklinukų klasei ar kiek solidesnei studentų auditorijai būtinai padarydavo reikšmingą pauzę ir ištraukęs iš kišenės saujelę monetų, specialiai pasiruoštą šiai kalbai, sužvangindavo jomis delne. – Į olimpą šlovės, turtų ir išminties.“

Tada kiek per garsiai trenkdamas delnu, padėdavo tas monetas ant pirmo stalo, skiriančio jį nuo auditorijos, ir užbaigdavo savo kalbą: „Jūsų trys litai dar laukia. Keliaukite jų užsidirbti.“ Po šių žodžių būtinai pasipildavo plojimai – jei ne vaikų, tai jų įkvėptų auklėtojų ir mokytojų.

Tiesa, euro įvedimas prisidėjo prie infliacijos Audriaus istorijoje: dabar jis visiems pasakodavo, kaip pardavė bijūnų puokštę už du eurus. Jei kas nors iš auditorijos bandydavo pašmaikštauti, kad didysis verslininkas turbūt gimęs tais laikais, kai bijūnai kainuodavo po penkias kapeikas, Audrius tiesiog nusišypsodavo ir nukreipdavo kalbą apie ekonomikos cikliškumą.

Ir išties jo finansų augimas buvo itin cikliškas: fortūna nebuvo jam labai dosni, porą verslų teko palaidoti, bet kiekviena pamoka, kirtusi per kišenę ir pasitikėjimą, būdavo išmokstama su kaupu, ir pagaliau Audriui jau kurį laiką sekėsi. Sekėsi taip, jog kartais jau pamanydavo, kad tuoj ateis lemtingas krachas.

 Pirmoji Audriaus verslo mokykla, kurią tikrai prisiminė, buvo Šiaulių ūkininkų turgus. Kiekvieną penktadienį su tėvais iki išnaktų siaubdavo daržą, šiltnamį ir purtydavo obelis. Ankstų rytą su prikrauta priekaba ir neretai kokia pintine, laikoma ant kelių, sena tėvo „Volga“ linguodavo į bundantį miestą.

Prekyba Audriui sekėsi ir teikė savotišką malonumą. Jis visada entuziastingai sveikindavosi su nuolatinėmis turgaus klientėmis, atsimindavo, kuriai reikia pasiūlyti agurkų rauginimui, o kuriai – minkštesnių obuolių, ir jautėsi maždaug trečios kategorijos dievu, galinčiu patenkinti net slapčiausius poreikius.

Tėvas neretai pastypsodavo pirmą valandą šalia, ir jei tai nebūdavo tas atvejis, kai atveždavo parduoti paršelių, nieko nesakęs dingdavo su pirmu pasilabinusiu pažįstamu už kampo esančiame bare. Paskui jis kvepėdavo pigiais rūkalais bei troškintais kopūstais ir visada dievagodavosi negėręs nė lašo, tik kartais grįžtant namo liepdavo Audriui ištempti kaklą ir dairytis, ar nesiveja policija.

Tie šeštadieniai turguje Audriui būdavo patys geriausi – gerai suprekiavęs sumesdavo tuščias dėžes į brezentu apdengtą priekabą ir lėkdavo į turgaus paviljoną, kur pagal mamos sudarytą sąrašą pirkdavo kruopų, duonos, kavos ir kokių saldumynų. „Ir būtinai bandelę sau“, – kas kartą išleisdama į kelią suokalbiškai pamerkdavo akį mama ir skambiai pakštelėdavo lūpomis į skruostą.

Tačiau netrukus bandelės nebeliko – tėvas sukūlė „Volgą“, ir baigėsi kelionės į turgų. Iš pradžių Audrius dar bandė vežti daržoves vietinio susisiekimo autobusu, bet greitai atsikando, nes didelius krepšius pernelyg sunku buvo tempti į turgų. Galiausiai pasidarė nesmagu prieš mergaites, kurios autobuse vis mėtydavo smalsius žvilgsnius per petį ir tarpusavyje smagiai kikendavo.

Vėliau buvo rimtesnių bandymų verslauti: pagal užsakymus įrašinėjo muzikos kasetes, kartais iki išnaktų laukdamas reikiamos dainos per kurią nors radijo stotį, taip pat gvelbė tėvo cigaretes ir pardavinėdavo vienetais už mokyklos kampo ir dėl to buvo patekęs į direktoriaus pavaduotojos nemalonę.

Didžiausia ir pelningiausia afera, kuri vos per plauką nebuvo išrišta, buvo mokyklą baigusių aštuntos–dešimtos klasių mokinių namų darbų pirkimas ir jų pardavimas už trigubai didesnę kainą dar tik besimokantiems, ypač turtingų tėvų vaikeliams, kurie buvo pasiruošę už viską sumokėti.

Audrius norėjo pinigų ir visada turėjo planą, kaip jų gauti. Tie bijūnai už neva tris litus, tiek kartų apdainuoti prie stalo, buvo menkniekis, palyginti su ta verslo imperija, kurią jis nuosekliai kūrė pastarąjį dešimtmetį – įmonę, prekiaujančią anglių briketais.

Viskas prasidėjo dar kolegijoje, kur studijuodamas tuo metu dar paklausią verslo vadybą gavo rengti rinkodaros planą fiktyviai gamybos įmonei – anglių briketų arba silikatinių plytų. Kone visi kurso draugai pasirinko rašyti planą plytoms, ir tik Audrius su dar dviem kolegomis sėdo nagrinėti anglių briketų.

Kaip tyčia, tema ėjo taip lengvai, kad su tais anglių briketais jaunasis verslininkas ne tik pabaigė kolegiją po metų parašęs rimtą baigiamąjį darbą, bet ir įsteigė jais prekiaujančią įmonę.

Kietasis kuras buvo paklausi prekė: priemiesčiuose intensyviai dygo naujų individualių namų kvartalai, kūrėsi nauji versliukai ir gamyklėlės – kartu augo ir Audriaus verslo apimtis. Žiūrėk, čia jau naujesnis automobilis, žiūrėk, jau ir butas netoli centro.

Sakytum, viskas ėjosi kaip iš pypkės, tik moterų tema vis dar buvo neįveikiama teritorija, kuriai nepadėjo joks taktinis vadybos planas. Žinoma, visokių tų meilių buvo ir dovanomis žarstytasi, ak, patinka joms brangūs blizgučiai, bet nė viena neužsilikdavo ilgiau nei metus. Tėvai džiaugėsi Audriaus verslo sėkme ir kartu priekaištaudavo, kad vienintelis sūnus, šitaip stropiai kalantis pinigą, niekaip vestuvinio žiedo nenusikala.

O Audrius ką – gūžtelėdavo pečiais, ištrindavo nutrūkusios simpatijos kontaktus ir gyvendavo toliau tai trokštamas, tai vėl atstumiamas. Bet kaip anglis, esant tinkamoms sąlygoms, gali sužibėti deimantu, taip ir likimas mėgsta iškrėsti stebuklų.

Olia buvo mažutis, gal koks metro šešiasdešimties stebuklas šviesiais garbanotais plaukais. Po sunkios dienos reguliuojant briketų prekybą, iškrovimą, pakrovimą, sąskaitų išrašymą laiku ir visus kitus procesus, kuriuos akylai stebėjo, nes kuo daugiau įmonėje dirbo žmonių, tuo daugiau reikėjo kontrolės, Audrius tesvajodavo sukišti savo suodinus pirštus į šitą pienės pūką.

Magnetu traukė ir napalmu degino – tokios aistros jau seniai nebuvo patyręs, tad netrukus prie retsykiais apimančios nuojautos apie greitai besibaigsiantį sėkmės periodą prisidėjo įkyrios mintys, kad Olios meilė tuoj išblės kaip ir prieš tai buvusių moterų.

Bet metai praėjo, Olia liko. Audrius suprato – laikas raudonai dėžutei. Olia iškart sucypė „Taip!“, o po jo pasipylė neartikuliuoti svaiginančios laimės garsai, kažkas tarp kačių ir alpakų poravimosi, – dėžutėje spindėjo žiedas su masyviu briliantu.

Pagaliau Audrius pajuto pilnatvę: didelę, riebią, turinčią aiškią struktūrą ir kryptį, kaip geriausiame verslininkų koučingo vadovėlyje – metinėje įmonės balanso ir pelno ataskaitoje.

Iki šio ryto.

Audrius stovi kiek svirduliuodamas savo įmonės kieme. Iš dangaus krinta pirmos nedrąsios snaigės, baltais taškučiais marginančios juodų anglių krūvas. Stovi be batų, vienais marškiniais. Rankos sunkiai naršo kišenes, ieškodamos biuro raktų, bet tarp pirštų slysta tik smulkios monetos. Kažkas aštraus baksteli į smilių, ištraukia ranką – žiedas. Olia?

Aiškumas vožteli su tokia jėga, kad iki tol su didžiausiu nirtuliu į kosmoso sūkurį nešę arkliai, kurių niekaip nesugebėjo pristabdyti per šias tris dienas, stoja piestu ir kanopomis žiebia akinančias žiežirbas.

Dabar jis prisimena. Vakaras. Olia. Jos ašaros ir kukčiojimas. „Tu tuuu… su-susitvarkyk… Te-en laiškas at-atėjo… ka-kad kažkokie a-a-asmens duo-duomenys… tau-tau baudą iš-iš-rašė…. kas bl-blet per Ada… čia-čia tavo nauja-ja kurva?“

Audrius užvertė galvą į dangų – šitaip žiūrint atrodė, kad snaigės išnyra iš tuštumos tiesiog likus metrui iki jo veido. Kaip kad išniro pirmoji lietuvišką verslą sužlugdžiusi bauda dėl Europos Sąjungos bendrojo duomenų apsaugos reglamento nesilaikymo.

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą 0
Kinas: Vasarą jau beveik išgyvenome, kaip išgyventi toliau?

Marijos Kavtaradzės filmas „Išgyventi vasarą“ skambiai pristatomas kaip įvairių tarptautinių kino festivalių...

Verslo klasė
2019.11.10
Dr. G. Buračas: dirbtinio intelekto nereikia bijoti  Premium

Daktaras Giedrius Buračas gyvena ir dirba Jungtinėse Valstijose. Jis vadovauja JAV gynybos departamento...

Verslo klasė
2019.11.10
Moterys Lietuvos kino industrijoje. Kokia problema? Premium 1

Jei skaitote šio straipsnio pavadinimą ir jus ima šioks toks irzuliukas, kad šis tekstas apskritai...

Verslo klasė
2019.11.09
LIONS prezidentas: mes – stiprūs, nes skirtingi Premium

1917 m. Melvinas Jonesas, garsus Čikagos verslininkas, draudikas, kartą per mėnesį lankydavosi verslininkų...

Verslo klasė
2019.11.09
Lenkija ir Jungtinės Valstijos: naujas medaus mėnuo Premium 1

Partnerystė ar klientūra? – klausia didžiausias Lenkijos opozicinis dienraštis „Gazeta Wyborcza“ apie...

Verslo klasė
2019.11.05
Kaip sukurti verslo santykius: dykumoje išmoktos pamokos

Kodėl ir kur asmeniniai ryšiai gali būti gyvybiškai svarbūs sėkmingam verslui? Ar įmanoma integruotis...

Verslo klasė
2019.11.02
„Defender“: prabanga vietoj principų Premium 1

Rudeninėje Frankfurto automobilių parodoje pristatytas naujasis „Land Rover Defender“ neatpažįstamai...

Verslo klasė
2019.10.27
Vaikai, kurie neįstengia mokytis nuobodžiai Premium

Kai Joris Francois Potet buvo pradinukas, jam buvo nustatytas dėmesio sutrikimas, disleksija ir...

Verslo klasė
2019.10.27
Ernestas Parulskis: Podcalbėjimai Premium

Aš sau save (išėjo nebloga hermetiškai egocentrinė dėlionė, ne?) pozicionuoju kaip progresyvų retrogradą.

Verslo klasė
2019.10.27
Saldžių braškių dilema reklamos rinkoje Premium

Kaip veikia reklama? „Aš tau papasakosiu“, – tarė geras draugas ir pradėjo žodžiais piešti Vilniaus Kalvarijų...

Verslo klasė
2019.10.27
Naujasis Kinijos Šilko kelias – prasta viešųjų ryšių kampanija?  Premium 1

Pastarąjį dešimtmetį kinai leidosi į tikrą apsipirkimo vajų Europoje. Šiuo metu mūsų žemyne Kinijai visiškai...

Verslo klasė
2019.10.26
N. Jasinavičius: ar reikia griauti tai, kas veikia? Premium 1

– Ar jūs suprantate, ką siūlote? Tai prieštarauja viskam, kuo mes užsiėmėme pastaruosius 10 metų, – pasakė...

Verslo klasė
2019.10.26
Nesimokančios smegenys priartina senatvę Premium

„Priecīgus Līgo svētkus!“ – per Jonines susirašinėdama su drauge Liva bandau įterpti bent porą žodžių jos...

Verslo klasė
2019.10.26

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau