N. Jasinavičius: algoritmai ar intuicija

Kiekvienam algoritmui bent jau kol kas reikalingas žmogus. AP nuotr.

Šiais visuotinio „leaninimosi“, efektyvinimosi ir optimizavimosi laikais nė vienas verslo procesas nelieka nepaliestas. Kartais optimizuotojų entuziazmas man primena eilutes iš žymiojo „Internacionalo“: „Pasaulį seną išardysim, / Iš pačių pamatų ir tuo / Naujai pasaulį atstatysim.“

Tačiau susidūrus su tikrove kartais vien entuziazmo neužtenka. Svarbiau yra suprasti, kad įmonės tikslas nėra „būti optimaliai“. Jos steigėjai ir investuotojai nori augančios investuoto kapitalo grąžos. Daugelis verslo vadovų ir konsultantų deda lygybės ženklą tarp efektyvumo ir optimizacijos. Tačiau didelei daliai darbuotojų „optimizacija“ dažniau asocijuojasi su darbuotojų skaičiaus mažinimu. Spaudoje ir internete ne vieno straipsnio pavadinime galime rasti žodžius „optimizacija“ ir „atleis darbuotojus“ greta. Vienoje bendrovėje net išgirdau juokaujant, kad tikras šiuolaikinis vadovas žiūrėdamas į puspilnę stiklinę turi matyti per didelę stiklinę ir optimizavimo galimybes.

Nepasiekiamas optimalumas

Mano manymu, didžiausios optimizavimo bėdos – tai neaiškūs optimizavimo rodikliai ir stabilumo prielaida. Norėdami ką nors pagerinti, turime matuoti pagerėjimą, o ką matuosime optimizuodami? Pati žodžio „optimalus“ reikšmė apibrėžia tinkamiausią formą ar būvį, todėl nelabai gali būti optimalesnių ar optimaliausių. Net Valstybinė lietuvių kalbos komisija rekomenduoja vartoti nelaipsniuojamą formą. Todėl, jei optimizuojame, pavyzdžiui, mažindami kaštus, tai ir įvardykime savo veiksmus kaip kaštų mažinimą.