Jurga Vilpišauskaitė: švarūs Tokijo pirštai
– Kaukes dėvime, nes daug žmonių Japonijoje alergiški žydintiems medžiams. O jei ne, jie turbūt peršalę. O jei dar ne, matyt, saugosi, kad neperšaltų, – man vėliau paaiškina Tokijo gyventojas Takeshi, nes traukiniuose žmonės tyli.
Onsen
Viešojoje pirtyje „onsen“ pasitinka užrašas „Be tatuiruočių – klientai su tatuiruotėmis neįleidžiami“. Paveikslėlyje vyrui ant nugaros nupieštas žalias didžiulis drakonas užbrauktas raudonu dryžiu.
– Tai dėl Japonijos mafijos „Jakudzos“. Šiai taisyklei jau seniai laikas keistis, bet, deja. Į pirtį su tavimi aš eiti negalėsiu, – sako tatuiruotę turinti japonė Nana.
Palikusios drabužius, moterys užeina į prausyklą, nešinos kukliu rankšluostėliu. Jos prisėda ant miniatiūrinių plastikinių kėdučių, paleidžia vandens srovę ir žiūrėdamos į save veidrodyje ima muiluotis. Procesą pabaigia šliūkšteldamos ant galvos dubenį vandens ir prisidengusios taupia skiaute mažais žingsneliais tipena į pirtį. Pirties kambariuose plokščiaekraniai televizoriai rodo reklamą, o kubile šalia durų baltuoja druska. Įsitrynusios ja odą, jos tyliai pasėdi keletą minučių ir ištipena į lauką, kur skirtingų temperatūrų vanduo baseinuose kyla garais į viršų. Atsigulusios ant akmenimis grįstų grindų ir padėjusios galvą ant akmeninės pagalvės, žiūri į didelį laikrodį, kol užmiega.
Salės darbuotoja iš chalato kišenės išsitraukia termometrą ir merkia į geoterminį vandenį. Viename baseinų ji užfiksuoja temperatūrą ir dingsta. Rankšluosčiai dengia japonių galvas, bet vandens neliečia, kad neišpurvintų.
– Einu į „onsen“ kiekvieną savaitę. Pirtis man padėjo ištverti sunkius momentus gyvenime, – linksi Junko, rūkui nesisklaidant rezidenciniame Tokijo rajone.
Išmirkę karštųjų versmių vandenyse, japonai išsitiesia patogiuose foteliuose salėje ir žiūri komiksus. Kai kurios pirtys veikia visą parą.
Vonia
Japonų namų vonios visada pripildytos vandens. Jei kiltų žemės drebėjimas, namie būtų geriamojo vandens atsargų. Prieš eidami praustis, jie nuspaudžia keturis mygtukus. Kai vanduo sušyla iki 40 laipsnių, iš kažkur pasigirsta moters balsas ir sugroja muzika. Prieš lipdami, japonai išsimuiluoja ir nusiprausia ant grindų. Nes gultis į vonią reikia švariems. Ir į patalpą eiti su kitomis, tik voniai skirtomis šlepetėmis.
Rankšluoščiai
Kavinėse ir restoranuose prieš valgį ant stalo padedami medžiaginiai rankšluostėliai. Valgydami iš miniatiūrinių indų, užsigerdami ryžių vynu sake iš mažyčių stikliukų, japonai retkarčiais patrina pirštus į baltą šluostę. Eidami į tualetą, jie iš rankinių išsitraukia savo rankšluostį ir nešasi kartu. Popierinių servetėlių čia nėra. Kaip ir šiukšlių dėžių. Ne tik tualetuose, bet ir Tokijo gatvėse bei stotyse.
Kompaktiškas valgymas
Po darbo atėję pavalgyti japonai sulanksto megztinius ir paltus į dėžę, esančią po kėde. Pakabinę rankines tarp kojų ir susirangę ant baro kėdžių, kalbasi apie darbą, o, įsidėję pirmą naujo patiekalo kąsnį, išleidžia pasitenkinimo garsą. Imdami pagaliukais plonyčius patiekalus, jie ilgai kramtydami linksi. Vyrai valandų valandas kabina vos įžiūrimus patiekalus ir mirko į įvairius padažus. Vėliau padeda pagaliukus ant miniatiūrinių medinių padėkliukų ir perrikiuoja indelius kita tvarka priešais save. Įpylę sakės kaimynui, palaukia, kol kaimynas įpila jam.
Paduodamas grąžą ir čekį, darbuotojas žemai nusilenkia. Kiekvieną banknotą jis garbiai ištiesia klientui. Nusilenkęs klientas pagarbiai priima pinigus. Ant stalo atsiranda rankomis išdrožtų dantų krapštukų.
– Jūs iš Lietuvos? – atitipenęs mediniais sandalais manęs klausia užeigos savininkas ilga žila barzda. – Neseniai pas mus buvo užėjęs Jonas Mekas. Mes užrakinome barą ir šventėme iki ryto. Štai mūsų vizitinė kortelė, – paduoda atšviestą lapą su išpieštu gatvių planu, išbraukytą hieroglifais.
Batai
– Kodėl japonai avi maždaug trimis dydžiais didesnius batus? – klausiu per vakarienę vyriškio, imdama žalią tuną pagaliukais. Netrukus rankose laikome savo batus ir juos lyginame. Vyriškio bato priekis ilgas, siaurėjančiai užsirietęs.
– Mes batus perkame kreipdami dėmesį į pėdos plotį, o ne ilgį.
– Bet čia dar tilptų dešimt pirštų, – susimąstau.
– Tiesa. Batų priekis mums ne taip svarbu, – santūriai juokiasi japonas.
VERSLO TRIBŪNA
Per septynerius metus Vilniaus miesto inovacijų pramonės parkas (VCIIP) išaugo į vieną svarbiausių aukštųjų technologijų traukos taškų Lietuvoje. Čia sutelkta gyvybės mokslų bendruomenė, pritrauktos dešimtys įmonių ir šimtai milijonų eurų investicijų, o pats projektas juda į antrąjį plėtros etapą. Dr. Gediminas Pauliukevičius, VCIIP operatoriaus VšĮ „Northtown Vilnius“ vadovas, sako, kad pasiekti rezultatai ir ambicingi planai rodo, jog Lietuva gali konkuruoti aukštųjų technologijų srityje, o Vilnius turi realią galimybę tapti lietuviškuoju Silicio slėniu.
Nuo stambių energetikos įrenginių iki NATO sąjungininkų karinės technikos – LTG grupės krovinių gabenimo geležinkeliais bendrovė „LTG Cargo“ pasiūlė ir jau įgyvendino ne vieną tokį ypatingų krovinių vežimą. Tai – projektiniai pervežimai, kuriems priskiriamas ir karinės technikos gabenimas geležinkeliu.
„PwC“ Lietuvoje plečia vadovų gretas, paskirdama du naujus paslaugų sričių lyderius: Gediminą Černiauską, kuris tampa kibernetinio saugumo paslaugų vadovu ir vadovaus jų plėtrai Baltijos šalyse, bei Petrą Misiūną, perimantį sandorių paslaugų vadovo pareigas iš Roko Žemaičio.
Vilniaus Žirmūnų baseine perkirpta simbolinė juostelė atverianti duris į rekonstruotą priestatą su baseinu ir sporto sale. Šis projektas, kurio įgyvendinimu Vilniaus m. savivaldybės užsakymu rūpinosi Vilniaus vystymo kompanija, taps dar viena patogia vieta vilniečiams sportuoti arčiau namų.
Batai paliekami ir prie persirengimo kabinų, ir įėjus į namus. Tik atsiradus traukiniams Japonijoje, gyventojai juos palikdavo stoties perone.
Garsai
„Shinkansen“ traukinys smailiu snapu atvyksta į centrinę Tokijo stotį. Rankose, kaip ir visi aplinkui, laikau obento pusryčių dėžutę, kurią nusipirkau perono kioske. Iš dvidešimties skirtingų rūšių gėrimų automato iškrenta butelis karštos kavos. Susėdame mums skirtose vietose ir atidarome simpatiškas pakuotes. Valgome ryškių spalvų maistą tylėdami. Traukinyje keleiviai nekalba ir telefonų garsai išjungti. O žmonės instrumentais mokosi groti paplūdimyje.
Eidamos gatve, su Junko nusijuokiame. Į mus atsisukusi garbaus amžiaus japonė sako:
– Matau, kad gerai leidžiate laiką.
– Atleiskite, – nutylame.
Tyla
– Japonijoje turime posakį „skaityti orą“. Iš neilgų frazių ir didelių tarpų tarp jų bandome atspėti, ko žmogus nori, – man aiškina Junko.
Nešiodamasi šiukšles kuprinėje, imu skaityti orą ir aš.
