Liudvikas Andriulis. Olandiškas paveikslas

Briuselis, 2009 sausis

Karas su olandų operatoriumi prasidėjo dar prieš metus. Mes perlenkėme lazdą derybose – ūkiškai išnaudoję sudėtingą teisinę jų klaidą, išsiderėjome neįtikėtinai žemas kainas ir striksėdami džiaugėmės savo neįtikėtinais derybų įgūdžiais. Derybų lazda turi du galus, ir dabar į mus atsisuko degutu išteptas juodasis lazdos galas.

Po mūsų sėkmingų derybų olandai sukando dantis, tyliai nusikeikė ir nustojo draugauti. Mes gūžtelėjome pečiais ir labai nesijaudinome – penkerių metų sutartis, suderėtų kainų liesti jie negali, dirbam toliau. Su mumis dirbusį olandą netrukus pakeitė graikas – gerai, dirbsim su tuo graiku, koks mums skirtumas.

Skirtumą pajutom greitai – ėmė strigti mums svarbūs techniniai projektai, bendraujame tik raštais, o ūkis sudėtingas ir bendrų reikalų daug. Kuo toliau, tuo labiau tas graikas ėmė mums peršėti. Vis ruošėmės tą graiką pasikviesti pietų ir išsiaiškinti vieną kartą, bet graikas išsisukinėjo ir niekaip nerasdavo mums laiko.

Raivėsi raivėsi graikas, o vieną dieną čiupo degute pamirkytą pagalį ir žiebė juo mums į galvą. Kaip banginis iš dangaus ant mūsų kelių nukrito kelių šimtų tūkstančių eurų bauda už itin formalų ir išties abejotiną sutarties pažeidimą. Baudą drąsiai galima skųsti teisme ir beveik garantuotai laimėti, bet teistis su olandų milžinu nenori niekas. Oda jų stora, kišenės gilios, teisininkai alkani ir dantys jų aštrūs – jie gali teistis metų metus, be jokios įtampos čiulpdami iš mūsų paskutinius kaulų smegenis.

Bėda yra graikas, nusprendėm mes, jis mūsų nemyli ir mus skriaudžia. Ėmėmės kryžiaus žygio krapštyti graiką lauk – parašėme ilgą ir graudų raštą graiko boso bosui, sėdinčiam pačioje Hagoje. Haga atsakė, kad Briuselyje vyks valdybos posėdis, jie kviečia apsilankyti ir aptarti iškilusius klausimus. Trynėm rankas patenkinti, kikenom – va bus tam graikui dabar, sužinos bjaurybė, kad klientų skriausti negalima.

Posėdin susirinko išties rimti vyrai su dar rimtesnėmis pareigomis vizitinėse, net nesitikėjome tokio lygio vadovų dėmesio, įdėmiai mus išklausė.

Pirmas įtarimas, jog kažkas ne taip man, kilo tuomet, kai pamačiau, kad posėdžiui vadovauja olandų vyriausiasis finansininkas. Kai finansininkai imasi komercinių reikalų – lauk bėdos.

Finansų vadas patylėjo, rankose pavartė didžiulę jam išspausdintą mūsų bylą ir pradėjo mus metodiškai dulkinti.

„Vyrai, sako, jūsų situaciją seku jau pusmetį, puikiai viską žinau. Išsiderėjot nuostabią sutartį, su tuo jus sveikinu. Taip pat tai reiškia, jog jūs iš mūsų nieko, absoliučiai nieko daugiau negausite ir nieko nesitikėkite. Dirbsime griežtai pagal sutartį ir ja remsimės išrašydami visas įmanomas baudas. Draugystės tarp mūsų baigėsi, tad imkite tas savo stebuklingas kainas, nieko daugiau neprašinėkit, o graikas viską daro pagal mano instrukcijas, tad jūsų skundai man neįdomūs.“

Mūsų žandikauliai į stalą taukšt, supratom, sakom, ačiū. Atsistojom ir išėjom, ką gi ten daugiau kalbėti.

Po susitikimo santykiai nutrūko visiškai. Kas mėnesį gaudavome vis didėjančią baudos sąskaitą, netrukus bendravome jau tik per teisininkus. Į teismą nė viena pusė nesikreipė, bet per pusmetį bauda išaugo beveik iki milijono eurų. Situacija ėmė mus dirginti – milijonas gali paskandinti visą bendrovę, o per pusmetį ir mūsų mylimo advokato sąskaitėlė pasidarė visai neskani. Supratome, kad visas reikalas atima iš mūsų neproporcingai daug laiko ir energijos, todėl reikia jį kuo greičiau spręsti. Perėjome į teisinį puolimą ir sukurpėme jiems panašaus dydžio baudą už panašų, su mūsų bauda susijusį formalų sutarties pažeidimą iš jų pusės.

Mus ramino tai, kad bendraudami su mumis olandų kompanijos darbuotojai nuolat darė gausybę procesinių klaidų. Mes bendravome griežtai tik per advokatą, atidžiai apgalvodami ir pasverdami kiekvieną sakinį. Kadangi greta vyko ir techninis procesas, skirtas apskaičiuoti tiksliems abiejų baudų dydžiams, olandų techniniai darbuotojai nesibodėjo siųsti elektroninių laiškų mūsų inžinieriams ir juose retkarčiais pripažindavo klaidas savo duomenų bazėse. Jiems, matyt, niekas nepasakė, kad bendrauti su mumis galima tik per teisininką. Didelė, kiek chaotiška organizacija nesužiūrėjo proceso. Neatsargus olandų elgesys mane nuolat stebino – Lietuvoje tokių klaidų beveik niekas nedaro.

Mes tuos neformalius laiškelius tyliai rinkome, segėme į bylutę ir po gero pusmečio mūsų advokatas pasakė, kad dabar jau ramiai galima eiti į teismą ir laimėti – inžinierių laiškeliuose pakanka įrodymų, jog olandai nesugeba apskaičiuoti tikslaus baudos dydžio, o kartu jie pripažįsta, kad patys neišvengė techninio sutarties pažeidimo.

Patrynėme rankomis, pasitarėme ir parašėme ilgą graudų laišką pačiam olandų bosų bosui, kuris garantuotai niekada apie mus nėra girdėjęs, nes yra dievas, skriejantis Hagos stratosferoje. Laiške aprašėme visą pusantrų metų vykstančią odisėją, skundėmės iš piršto laužtais skaičiais, neorganizuotumu, negebėjimu per trumpą laiką išspręsti paprastos problemos, o ir apskritai blogu požiūriu į klientą, kuris jam ne vieną dešimtį milijonų per visą laiką yra sumokėjęs. Lyg tarp kitko paminėjome, kad nebeturime ką daryti – teks eiti į teismą ir laimėti, nes mažai bendrovei pusantro milijono eurų bauda yra per daug grėsminga, o su neorganizuotais vietiniais gražiuoju susitarti, atrodo, neįmanoma.

Dvidešimt minučių vėluodamas (dieve, kokia banali derybų taktika, užvertėm akis) įsliūkina olandas finansininkas akmeniniu veidu, už jo vorele renkasi belgai jo pavaldiniai.

„Pasigailėsit. Va šito tai pasigailėsit. Šitiek klientų turiu, ne su vienu teisiuosi – šitaip dar niekas nesielgė. Taip nedaroma, – ima rėkti olandas. – Pasigailėsi, – kartoja, pirštu rodydamas į mane (olandai kažkodėl vis pamano, kad aš esu teisininkas, mes, aišku, nesivarginom jų pataisyti – juokinga gi). „Tai jums nepadės – garantuoju – aš jums pasakysiu savo boso atsakymą, bet vėliau, nes jei dabar pasakysiu, susitikimas baigsis.“

Mes nežinom, ar juoktis, ar verkt, o finansininko belgai čiumpa po kanalizacijos dangtį ir skubiai prisidengia jautresnes kūno vietas. Vienas kažką vapa apie skaičiavimo kriterijus, graikas mykia apie bandymus susitarti gražiuoju. Aiškiai suvokiam, kad iš visos jų komandos nė vienas iki galo nėra susipažinęs su padėtimi ir nė vienas tiksliai nežino skaičių. Visiškas kolapsas.

Įkūrėjas patyli, atsidūsta ir sako finansininkui – mielasis, klausyk. Duosim mes tave į teismą ir laimėsim. Bus negražu – ne tik kad tu savo baudos negausi, bet ir pats mums dar sumokėsi pusmilijonį kitą. Finansininkas tyli, galvoja, o man čia kilo noras pasierzinti, tad pridėjau: „Ir mes turim teisę rašyti raštus kam norim, nors ir popiežiui.“ Šito, matyt, nereikėjo, buvo per daug.

Olandas pašokęs, akys išsprogusios, seilės tykšta, per stalą link manęs palinkęs rėkia: „Tu žinai, kiek aš turiu klientų? Tu žinai, kiek mes derybų vedam? Tu žinai, kiek mes su klientais teisiamės? Ir ar tu žinai, kiek klientų rašo raštus Dievų Dievui Hagoje? Žinai? NĖ VIENAS! NĖ VIENAS – ar jūs suprantat? Nė vienas nerašo Dievų Dievui! Čia ne partnerystė! Čia žemiausias lygis! Aš taip nepaliksiu!“

Mes sėdim apakę, galvojam, kad sapnuojam – vienu metu tikrai šmėsteli mintis – juk taip nebūna, spektaklis kažkoks, gerai, kad į galvą nesiūlo, tikrai būtumėm gavę į kaulus, dideli tie olandai.

Kad negautume į kaulus, leidžiam kalbėt savo advokatui. Jis ramiai išdėsto visus punktus ir ramiai pabaigia kalbą teiginiu, kad teismą tikrai laimėsime, ir visi tai supranta. Olandas vėl pašoka: „Duok, duok mus į teismą! Duok! Aš mėgstu gerą teismą! Duok! Duok!“ Mes sėdim stiklinėm akim, olandas staiga nutyla. Kambaryje spengianti tyla, mes neturime ką pasakyti. Olandas patyli, atsistoja ir tyliai iškošia – dabar aš jums pasakysiu boso atsakymą, mano bosas pasakė – atjungti ir iškrušti (pull the plug and f***k them). Užsisegė švarką ir išėjo.

Žmogus atvažiavo tris šimtus kilometrų pasakyti tos vienintelės baigiamosios frazės. Mes jo daugiau nebematėme, o po mėnesio olandai pranešė, kad atsisako visų pretenzijų. Atsisakėm ir mes savųjų – pasismaginom pakankamai.

Publikuota „Verslo klasėje“ 2012 m. nr. 11