Liudvikas Andriulis. Meilės trikampis San Paule

Brazilai pas mus važiuoja, kviečia bendradarbiauti, reikia jiems mūsų žinių ir technologijos. Klausausi Adolfo pristatymo ir galvoju – gal verta vėl imtis Brazilijos. Prabėgo pora savaičių, Adolfas pranešė, kad pasirinko mus, susitikome Barselonoje ir pasirašėme neįpareigojamą ketinimų protokolą.

Tuo pat metu išlindo mano geri draugai iš Izraelio, mūsų technologijos tiekėjai, tie patys, su kuriais taip sunkiai derėtis teko. Liudvikai, sako, ar tu matai, kas darosi Brazilijoje? Važiuojam ten, sako, padirbėsim su potencialiais klientais ir operatoriais, mūsų žmonės ten turi visus kontaktus, bet nieko apie tą verslą nesupranta. Kartu bus geriau, mes duris atidarinėsim, tu šnekėsi. Irgi neblogai, galvoju. Su izraeliečiais nemažai kartu dirbame, jie dažnai mus, savo gerus klientus, kviečiasi į bendrus projektus, dažniausiai didelius, prie kurių mes, mažiukai, patys neprieitumėm. Su Adolfu ketinimų protokolas neįpareigojamas, dėl išskirtinumo nepasirašėm, konkretumo ten vis dar mažai – gerai sakau, mieli izraeliečiai, aišku, dirbkime kartu Brazilijoje, kodėl gi ne.

Po mėnesio kito man visiškai netikėtai Brazilija sukunkuliavo ne juokais. Spaudoj mirgėjo pranešimų apie liberalizuojamą telekomunikacijų rinką, apie tuoj tuoj pasirodysiančias licencijas. Prabudo ir ilgai tylėję mano Brazilijos partneriai. Adolfas sukruto prašyti skaičių, prezentacijų, dokumentų ir kitos reikalingos informacijos, ėmė skambinti vos ne kasdien, rengti telefonines konferencijas su kitais savo klientais, užvirė darbas. Sutarėme.

Nesnaudė ir mano žydai. Paskambino Renato, jų braziliško biuro, vadas. Liudvikai, sako, gegužę bus didžiulė konferencija šia tema, mes būsim pagrindiniai rėmėjai, atvažiuok, pakalbėsim konferencijoje kartu, paskui aplankysim pagrindinius žaidėjus. Viską apmokėsim.

Šiek tiek sunerimau, situacija kiek nepatogi – Adolfas juk nežino apie izraeliečius, o tie apie Adolfą negirdėję, veiksmo vis daugėja, interesų konflikto tikimybė didėja. Lyg ir reikėtų pasirinkti vieną partnerį, bet nesinori to daryti taip anksti – kol kas nežinia, su kuriuo iš jų turime daugiau šansų nukauti rimtą projektą Brazilijoje. Tad nutariau luktelėti, niekam nieko nesakyti ir pabandyti išsisukti dirbdamas su abiem vienu metu. Kad nuraminčiau sąžinę, vis dėlto paskambinau Adolfui ir paklausiau, ar anas ruošiasi kalbėti toje žydų remiamoje konferencijoje. Adolfas nesusidomėjo, tad nurimau ir atsakiau izraeliečiams, kad atvažiuosiu į konferenciją. Jei ką, Adolfui pasakysiu, kad mūsų ilgametis partneris pakvietė pakalbėti ir būtų buvę kvaila atsisakyti. O izraeliečius informuosiu porą dienų prieš tai ir gal net supažindinsiu konferencijoje.

Tuo metu Adolfas laiko negaišo ir intensyviai lakstė po visą San Paulą kalbėdamasis su visais rimčiausiais rinkos žaidėjais. Tai neliko nepastebėta izraeliečių – skambina man Renato ir sako, klausyk, kas tas Adolfas, kuris laksto po visa San Paulą ir giriasi esąs tavo vietininkas Brazilijoje? Ai, sakau, turim mes čia tokį vietinį partnerį, padeda mums verslą vystyti, savo žmonių taigi ten neturim. Supažindinsiu, sakau, kada, kai bus proga. Renato gūžtelėjo, gerai, sako, supratau, ir daugiau apie Adolfą ir jo kompaniją neklausinėjo.

O situacija po truputį kaista. Artėja konferencija, reikia Adolfui kaip nors pranešti, kad atvažiuoju į Braziliją, bet ne visai pas jį, o pas kitą partnerį, kuris, žinai, mums irgi šiek tiek čia padeda. Lotynų amerikiečiai karšti ir pavydūs, tad įtardamas temperamentingą Adolfo reakciją kūriau švelninimo scenarijus ir skambutį vis atidėliojau.

Yla iš maišo išlindo anksčiau. Likus mėnesiui iki konferencijos, izraeliečiai ėmė skambinti tiems patiems rinkos žaidėjams ir organizuoti mano ir jų susitikimus. Rinkos žaidėjai kiek sutrikę – vieną dieną skambina Adolfas ir tariasi dėl susitikimo su Liudviku, kitą dieną izraeliečiai skambina ir tariasi dėl susitikimo su Liudviku. Kiek tų Liudvikų – vienas ar du, klausia rinkos žaidėjai? Liudvikas, aišku, vienas, ir dėl to įskaudintas Adolfas dabar zirzia man į ragelį, kad izraeliečiai jam visas kortas čia maišo, netvarka, neaiškumas. Apsimetu nieko nežinąs – izraeliečiai savo iniciatyva viską tvarko, mane kviečia pas savo klientus, įprasti dalykai. Neverk, Adolfai, sakau jam, išsiaiškinsiu ir pasuksiu ryt.

Dedu ragelį, suku galvą. Kaip paaiškinti vargšui Adolfui, kad mes nebandom jo apgauti? Negana to, neabejoju, kad tuoj ir izraeliečiai prašys platesnio pasiaiškinimo, žaidėjų nedaug, visi puikiai pažįstami. Įsivėliau į verslo meilės trikampį, o ištikimybės žadėti nė vienam nenoriu – per anksti.

Po poros valandų nuo mūsų pokalbio lotyniškas Adolfo temperamentas išmuša saugiklius ir jis parašo itin piktą laišką, kaltina mane neištikimybe ir slaptu romanu su izraeliečiais.

Perskaitęs pasiuntu aš. Nei jis man pinigus moka, nei tų klientų ten yra, nei jis kokį susitikimą suorganizavo, nei aš jam ką žadėjau – o sceną iškėlė lotynišką, su dūžtančiomis lėkštėmis, ašaromis, grasinimais ir įžeidinėjimais. Mentaliteto specifika, skandalai jiems smagu. Linkstu į kietesnės rankos sprendimą – įsijautė lotynas kiek, reikia apraminti. Galų gale ir Adolfas ne šventasis – bendro pranešimo spaudai kaip nėra, taip nėra, daug pažadų ir kalbų, o konkrečių darbų nematyti. Tuo kartu nusprendžiu į piktąjį jo laišką neatsakyti, palaukti ryto.

Ryte nusprendžiau, kad užvežti per dantis reikia (jėgos kalbą jie supranta), bet ne per daug, pamatuotai, pyktis jie mėgsta ir moka. Raštu neatsakinėsiu, skambinsiu, nors ir nesmagu – racionalių argumentų pateisinti neištikimybę neturiu, teks emociškai dirbti. Emociškai norėtųsi atsakinėti raštu, saugiau, smagiau, bet būtent dėl to ir reikia skambinti, cojones parodyti, nesislėpti už klaviatūros – tada gerbs.

Skambinu Adolfui ir sakau – Adolfai, persistengei vakar, per griežtai sureagavai, nieko blogo mes nepadarėm, negražiai elgiesi, ir mums taip nepatinka. Jei nori, sakau, skirstomės, sutarčių neturim, protokolas nieko neįpareigoja. Adolfas sunerimo ir ėmė atsiprašinėti, sako, gal tikrai per stipriai kiek parašiau, jūs jau nepykit. Aha, uodegą paspaudė, gerai. Tada pradėjau sukti – žinai gi, izraeliečiai mūsų seni partneriai, mes vis tiek su jais dirbsime ir Brazilijoje, jie ir tau, ir man reikalingi, ir atsisakyti jų pagalbos būtų neprotinga. Adolfas paklausė, dar kartą atsiprašė už šiurkštumą, pasakė, kad viskas gerai, ir nusiramino. Sutarėme tęsti darbą.

Artėjant konferencijai pradėjau dar labiau nerimauti dėl Adolfo darbo kokybės. Projekto pradžioje kilęs didžiulis sąmyšis ir triukšmas apčiuopiamų rezultatų nedavė – izraeliečiai tiksliai ir konkrečiai surašė, su kuo ir kada susitiksime, o Adolfas, paaiškėjo, nesugebėjo parūpinti nė vieno prasmingesnio kontakto. Ėmiau tikrinti Adolfo pasakojamas istorijas su izraeliečiais ir supratau, kad Adolfas mums piešia ne visiškai realų, gerokai pagražintą vaizdelį.

Į San Paulą atvažiavau jau įtardamas, kad Adolfo kompanija yra gerokai mažiau rimta, nei manėme iki tol. Mano įtarimai pasitvirtino, kai kartu su izraeliečiais susitikau su visais pagrindiniais rinkos žaidėjais. Liūdniausia, jog buvo tokių, kurie Adolfo nebuvo matę, nors jis man teigė, kad jau yra susitikęs ir net apsitaręs. Nutariau po konferencijos pranešimo susisiekti su Adolfu ir rimtai pasišnekėti.

Netikėtai skambina kažkokiose krokodilų salose atostogaujantis Įkūrėjas ir sako – skambino man Adolfas, skundė tave, sakė, kad tu peržengei visas padorumo ribas, esi blogas ir slapčia suki kažką nešvaraus su žydais. Man krauju pasrūva akys. Gerai, sakau, susitiksiu su juo šiandien, išsiaiškinsiu. Skambinu Adolfui, pasiūlau susitikti mano viešbutyje.

Atvažiuoja – visas meilus meilus, draugiškas ir svetingas. Jis nežino, kad aš žinau apie jo skambutį Įkūrėjui. Adolfai, sakau, brangusis, kalbėsim trumpai. Melagis tu, Adolfai. Su tuo susitikęs nebuvai, anas net nesvarsto tokio projekto galimybės, o licencijos bus išdalintos ne rugsėjį, o tik vasarį. Skubinai čia mus, įtampą kėlei, mano inžinieriai laiką su taviškiais gaišo, mokė juos, o aš va per porą dienų išsiaiškinau daugiau nei tu per pusmetį. Nebemyliu aš tavęs, Adolfai. Įkūrėjas jums perduoda nuoširdžius linkėjimus – va laiškas apie ketinimų protokolo nutraukimą.

Daugiau Adolfo nemačiau, negirdėjo daugiau apie jį ir kiti Brazilijos rinkos žaidėjai. Turbūt todėl, kad nebuvau jam ištikimas.

Publikuota „Verslo klasėje“ 2012 m. nr. 9