„Zero III“ recenzija: Egidijaus Dragūno šlovės valanda

Bus kraujo. Ir visai kokybiškų muštynių scenų. Facebook.com nuotr.

Kiekvieną kartą, kai pasirodo naujas lietuviškas filmas, turiu daug smagaus juoko stebėdamas Tikruosius Kino Kritikus, kurie pažiūrėję anonsą iškart puola rašinėti piktų komentarų.

„Dar viena beviltiška nesąmonė“, „Iškart matyti, kad š**as“, „Lietuviai nemoka vaidinti“. Ir jiems užtenka tik 20 sekundžių trukmės filmo ištraukų. Primena keturiolikmečius paauglius, kurie pirmą kartą gyvenime pačiupinėję merginai krūtinę dedasi jau viską žinantys apie seksą ir ilgai apie tai pasakoja draugams. Pasirodžius naujajam „Zero III“, tokių kritikų pridygo pilnos komentarų skiltys. Ko norėti, kai prodiuseriai dirba taip puikiai – filmo reklamą buvo galima rasti net „Eurovizijos“ atrankose.

Iškart prie reikalo. Per išankstinę premjerą „Zero III“ mane nuliūdino. Kaip nutinka su visais lietuviškais filmais, taip ir dabar – negaliu rasti vienareikšmio verdikto. Nes a) pirmasis „Zero“ man yra geriausias lietuviškas filmas; b) antrasis „Zero“, nors ir nevykęs pirmojo tęsinys, yra antras geriausias lietuviškas filmas ir c) nors kine trečiasis „Zero“ mane nuliūdino, praėjus porai savaičių atrandu jame vis daugiau vertingų aspektų.