Visi bėga

Bėgančią žmoniją galima suskirstyti į dvi grupes – funkcinius ir dedikuotus bėgikus

Mūsų santykį su bėgimu geriausiai iliustruoja gana šviežias mano paties patirtas įvykis. Važiavau senamiesčio gatve. Buvo šeštadienio rytas. Gatvės horizonte pamačiau bėgikus – eilinio maratono Vilniaus centre dalyvius. Bendrakeleivis įprastai negatyviai kažką pakomentavo, o aš atlaidžiai atitariau, kad, maždaug, negi gaila, tegu vaikai bėgioja. Bet pavažiavęs keliolika metrų pamačiau, kad maratono organizatoriai, dėliodami nebėgikų maršrutus, pražioplino remontuojamą ir eismui uždarytą gatvę, todėl įprasto išvažiavimo iš maratono zonos nėra. Nėra jokio išvažiavimo! Šitaip mano atlaidumas bėgikams per trisdešimt sekundžių virto baisiu įsiūčiu su pasisiūlymu nedelsiant visus juos sušaudyti.

Galiausiai viskas baigėsi gerai, iš maratono spąstų ištrūkom, bet ši staigi emocinė transformacija – nuo geranoriškumo į pasiruošimą žudyti – privertė įdėmiau paanalizuoti bėgimo reiškinį, o tyrimo rezultatus mums visiems naudingai suklasifikuoti.

Vaikystėje... Ką ten vaikystė! Nuo brandžios kūdikystės bėgimas vaikams tampa natūralia, natūralesne nei ėjimas, būsena. Jie bėga nuolat ir pereina į žingsniavimą tik įsikabinę į suaugusiojo ranką. Šis neįsisąmoninto bėgimo džiaugsmas tęsiasi gana ilgai, iki mokyklos pradinių klasių, kai paaugusių vaikų natūralaus lakstymo fazę pradeda keisti nauji faktoriai. Nors jų, tų faktorių, yra daug – nuo miglotos tėvų vizijos apie vaiko sportinę karjerą iki paties paauglio natūralaus noro paruošti savo kūną kitų žvilgsniams ar neiškristi iš komfortiškos socialinės bendraamžių grupės, beveik viskas vis tiek susiję su įvairaus intensyvumo bėgimu. Tuo pačiu metu susiformuoja ir bėgimo atmetimo nuostatos – būtent tuomet, paauglystėje, kūno kultūros mokytojo nurodymas apibėgti stadioną tris kartus ne vienam mažamečiui kankiniui tampa trigubais pragaro ratais ir šis kančios prisiminimas lieka visam gyvenimui. Taigi, galima drąsiai teigti, kad dvidešimtmečiams susiformuoja bėgimo įpročiai ir rutina, kuri nesikeičia (su retomis išimtimis) iki vizualiai įvertinamo žmogaus fizinio aktyvumo pabaigos. Visa tai leidžia įvykdyti pažadą ir reiškinį suklasifikuoti.