Kai stengiamės įlįsti į "Kinijos subinę", tai greitai bet kokia gamyba bus nuostolinga. Jeigu patys pasigamintume tai kas keliauja iš Kinijos- gelbėjimosi šiaudas gal kažkiek ilgiau palaikytų plūduriavimą vandens paviršiuje. Esminė problema, bet kurioje gamybos srityje yra tai, kad visi nori daug pigių daiktų, tačiau nesuvokia, kad brangesnis ir kokybiškesnis daiktas gali tarnauti ilgiau, bei nešti didesnę grįžtamąją vertę. Žmonės yra apsėsti daiktų naudojimo manijos, ir psichologinės problemos persikelia į ekonominę erdvę. Čia padėtų domėjimasis tikrosiomis gyvenimo vertybėmis ir gyvenimo prasmės suvokimas per neaugimo ekonomiką, kuri aptariama kitame straipsnyje: "Neaugimo ekonomika: savižudybė verslui ar vienintelė išeitis baigiantis ribotiems ištekliams". Manau, kad didelę reikšmę siuvimo pramonės griūčiai turi ir bendra įvairių valstybių "ekonominė politika"- siekdami užkariauti naujas rinkas, mainais, į savo valstybes įsileidžiame pigų kinietišką ir ne kinietišką šlamštą, (kuris savo kaina, bet ne kokybe, nurungia vietinės gamybos produktus) be kurio kuo puikiausiai galėtume gyventi visą gyvenimą. Vyksta gamybinis ir prekybinis karas dėl pigesnės, bet ne dėl geresnės produkcijos. Žmonės valstybiniu lygiu nupigina save patys, kai nori viską gauti kuo pigiau, neįvertindami tų daiktų naudos, o kartais netgi prasmės, jų gyvenimo kokybei. Atėjus putlintų lūpų madai, suklestėjo ir "putlintų smegenų" mada- siekiama kopijuoti tai, ką daro kiti, bet nepagalvojama apie tai- kokia mums iš to nauda... Dabar visi pradeda nerimauti, kad Kinija užkariaus pasaulį- bet patys, savo rankomis, tą "monstrą šėrė ir jaukinosi"... Kai visi "subėgs į Afriką"- ten irgi visiems pasidarys ankšta ir teks vėl ieškoti naujo spendimo, kaip išvengti dar vieno, naujo pasaulinio karo- nes Afrika irgi jau "kraustosi gyventi į Europą... Civilizacijų maišalynėje pati Europa gali visiškai išnykti ir tapti Kinijos arba Afrikos provincija...