Kodėl žaidimas ankstyvojoje vaikystėje – pirmasis žingsnis į sėkmingą gyvenimą?
Kas vienija sėkmingiausius pasaulio verslo vadovus, kūrėjus ir vizionierius? Daugelio jų kelias prasidėjo nuo gebėjimo mąstyti kitaip – nestereotipiškai, kūrybiškai, „out of the box“. Ne veltui šiuolaikiniai vadovai akcentuoja kūrybiškumą kaip vieną svarbiausių XXI amžiaus lyderio savybių. Tačiau kada ir kaip iš tikrųjų pradeda formuotis šie gebėjimai? Mokslininkai visame pasaulyje atkreipia dėmesį, kad kūrybiškumas, kritinis mąstymas, empatija ir kiti įgūdžiai, būtini sėkmingam gyvenimui šiuolaikiniame pasaulyje, pradeda skleistis jau ankstyvoje vaikystėje, kuomet vaikai pasaulį atranda per žaidimą. Dar Albertas Einšteinas yra pastebėjęs, kad žaidimas – tai aukščiausia tyrimo forma. Tačiau ar mes leidžiame savo vaikams žaisti?
Vaikų darželių evoliucija – nuo priežiūros iki ugdymo institucijos
Atsižvelgdamos į šiandienos pasaulio iššūkius ir poreikius, ankstyvojo ugdymo įstaigos taip pat evoliucionuoja. Vis daugiau dėmesio skiriama žaidimui kaip pagrindiniam mokymosi įrankiui, kuris padeda vaikams pasiruošti ateities iššūkiams.
„Daugybė tyrimų įrodo, kad žaidimai yra esminė vaiko raidos dalis. Žaisdami vaikai ne tik lavina savo vaizduotę, bet ir tyrinėja pasaulį, mokosi spręsti problemas, pažįsta save“, – sako edukologė, darželio „Istorijų namai“ įkūrėja, vaikų psichologė, dr. Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė. Šeštus metus Kaune veikiantis darželis vis dažniau sutinka tėvus, kurie į ankstyvąjį ugdymą žvelgia ne kaip į laikiną priežiūros sprendimą, bet kaip į sąmoningą investiciją į vaiko ateitį.
Pasak dr. Sujetaitės-Volungevičienės, per pastaruosius kelis dešimtmečius iš esmės pasikeitė požiūris į darželio funkcijas. „Anksčiau tėvai tikėjosi, kad darželis pasirūpins vaikų saugumu ir priežiūra darbo metu, tačiau šiandien vis daugiau jų ieško vertybiškai artimos ugdymo aplinkos – domisi programomis, metodais, filosofija“, – sako G. Sujetaitė-Volungevičienė. „Istorijų namai“ – kol kas vienintelė priešmokyklinio ugdymo įstaiga Lietuvoje, kryptingai taikanti žaidimo pedagogiką savo programoje. Šiemet „Istorijų namai“ tapo ir sparčiausiai augančių Lietuvos įmonių projekto – „Gazelė 2024“ nominantu.
Vienas iš išskirtinių darželio projektų – „Pasimatymas žaidime“, kurio metu vaikai kviečiami dalyvauti išplėtotame kolektyviniame žaidime ir praleisti naktį darželyje. Vaikystės tyrimai rodo, kad kiemo žaidimų kultūra nyksta, o laisvo žaidimo su draugais galimybių vis mažiau. Visgi ilgas laikas lauke be suaugusiųjų padeda vaikams stiprinti pasitikėjimą savimi, spręsti konfliktus ir gerina emocinę savijautą. Tai ne tik neeilinė patirtis vaikams, bet ir būdas stiprinti jų savarankiškumą, emocinę brandą bei ryšius tarp skirtingo amžiaus vaikų.
Žaidimas – ugdymo lobis, kuris dažnai lieka nesuprastas
G. Sujetaitės-Volungevičienės teigimu, nors pokytis akivaizdus, žaidimų reikšmė ankstyvajame ugdyme vis dar dažnai nepakankamai vertinama, o būtent per žaidimus vaikai mokosi veiksmingiausiai.
„Didžiausias žaidimo pedagogikos pranašumas – ji padeda vaikui stiprinti arba atkurti norą mokytis. Žaidimas jau ilgai naudojamas kaip terapinė erdvė, kuri ne tik ramina, bet ir atveria vaiko sąmonę, leidžia pamatyti jo gebėjimų šuolius. Darželyje per žaidimą ugdome vertybes – stebime, kaip vaikai patys pradeda ginti gamtą, kalbėti apie pagarbą ar netinkamą elgesį. Įtraukioje aplinkoje atsiskleidžia net ir įvairių poreikių vaikai – mūsų patirtis rodo, kad žaidimas veikia visus. Auga ir suaugusieji kaip asmenybės.“
Tam, kad kiekvienas vaikas gautų reikiamą emocinę ir socialinę paramą, „Istorijų namuose“ dirba darželio įkūrėja, edukologė G. Sujetaitė-Volungevičienė, kuri padeda ne tik specialiųjų poreikių vaikams, bet ir visiems, kuriems to prireikia – ar tai būtų artimojo netektis, naujo šeimos nario atsiradimas ar kiti gyvenimo pokyčiai. „Istorijų namuose“ veikia Vaiko gerovės komanda, kurioje bendradarbiauja mokytojas, psichologas, logopedas ir ugdymo vadovas. Komandos tikslas – kurti saugią erdvę, kuri padėtų vaikui augti, mokytis ir klestėti visapusiškai, tiek emociškai, tiek intelektualiai.
embedgallery::https://foto.vz.lt/embed/3064?placement=
Kodėl mums sunku patikėti žaidimo galia?
Pasak G. Sujetaitės-Volungevičienės, Lietuvoje vis dar vyrauja nusistovėjusi nuostata, kad mokymasis turi vykti per formalų, struktūruotą mokymą. Tiek tėvams, tiek pedagogams sunku įsivaizduoti, kad žaisdamas vaikas mokosi.
„Mūsų pačių patirtis paremta mokymo paradigma – mes mokėmės, buvome vertinami pažymiais, turėjome „iškalti“ tai, ką reikia. Tėvams ir pedagogams dažnai sunku patikėti, kad žaisdamas vaikas mokosi. Šiuolaikiniai smegenų tyrimai tą jau ir nuolat patvirtina. Vaikų mokymosi procesas per žaidimą reikalauja suaugusiųjų kantrybės, stebėjimo ir gebėjimo užmegzti emocinį ryšį. Patiems mokytojams žaisti vis dar sunku – nelengva išeiti iš saugios, įprastos kalbos – į žaidybinę, kūrybišką erdvę, kur reikia vaizduotės, emocinės raiškos“, – įžvalgomis dalijasi darželio įkūrėja G. Sujetaitė-Volungevičienė.
Ji atkreipia dėmesį, kad vaizduotės žaidimai – tai kompleksiniai, kūrybiniai procesai, kuriuose vaikai kuria siužetus, planuoja veiksmus, sprendžia konfliktus ir išgyvena emocijas. Pavyzdžiui, vieną rytą vaikai randa savo grupėje netikėtą „žinią“ – miško gyventojai neteko namų, nes užklupo audra. Ką daryti? Kaip jiems padėti? Iš čia gimsta visa dienos istorija: vaikai diskutuoja, planuoja, stato miško gyvūnams slėptuves, kuria taisykles ir vaidina įvairius personažus. Tai sudėtinga kompleksinė užduotis, kai įsijungia visos smegenys. Pedagogai dalyvauja kaip partneriai – ne vadovai, bet bendrakūrėjai. Tai toli gražu ne tik kaladėlių dėliojimas ar mašinėlių stumdymas, kas dažnu atveju pirmiausia šauna į galvą išgirdus žodį žaidimas“, – pabrėžia G. Sujetaitė-Volungevičienė.
Anot pašnekovės, tokie siužetiniai žaidimai ne tik ugdo empatiją ir kūrybiškumą, bet ir padeda vaikams mokytis spręsti problemas, bendradarbiauti, išreikšti savo mintis, mąstyti strategiškai. Kitaip tariant, ugdyti įgūdžius, kurie vėliau taps itin vertingi profesiniame gyvenime.
Žaisti = mokytis: tą rodo tarptautinė praktika ir moksliniai tyrimai
Vis daugiau tyrimų atkreipia dėmesį į vaizduotės žaidimų svarbą ankstyvajame amžiuje. 2023 m. paskelbti Monašo universiteto (Australija) tyrimo rezultatai paneigė ilgai vyravusį įsitikinimą, kad tik vyresni nei trejų metų vaikai geba įsitraukti į vaizduotės žaidimus. Pasirodo, net kūdikiai ir labai maži vaikai natūraliai imasi kūrybinio žaidimo, jei tik tam sudaromos sąlygos. Šie rezultatai dar kartą patvirtina, kad vaizduotės žaidimai yra ne tik pramoga – jie tampa reikšmingu pagrindu pažinimui ir netgi vėlesniam sėkmingam mokymuisi STEM srityse (gamtos moksluose, technologijose, inžinerijoje ir matematikoje).
Nors Lietuvoje žaidimo pedagogika dar tik skinasi kelią, tarptautinė praktika rodo įkvepiančių pavyzdžių: Suomijoje žaidimas jau seniai pripažintas kaip esminė ankstyvojo ugdymo dalis, o Danijoje žaidimas net įtvirtintas įstatymiškai kaip pagrindinė ikimokyklinio ugdymo priemonė.
„Perspektyva keičiasi ir Lietuvoje, nors ir lėtai. Šiuo metu atnaujinamos valstybinės ikimokyklinio ugdymo gairės, jose daugiau dėmesio vaikui, jo savarankiškumui. Įkvėpimo ieškoma Reggio Emilia pedagogikoje, vis daugiau kalbama apie įtraukųjį, kontekstinį ugdymą“, – sako G. Sujetaitė -Volungevičienė.
Savarankiškas mokymasis, kūrybiškumas, gebėjimas bendradarbiauti ir spręsti problemas – savybės, kurių šiandien tikimės iš lyderių, pradeda formuotis jau ankstyvoje vaikystėje. Būtent žaidimo metu vaikai mokosi tyrinėti, kurti, bendradarbiauti ir priimti sprendimus. Norint suprasti, kaip tai veikia praktikoje, verta bent kartą pažvelgti į ugdymo aplinką, kurioje žaidimas tampa svarbiausiu mokymosi įrankiu.
