G. Klimkevičius: verslas dvare tai laviravimas tarp to, kas smagu, ir kas būtina

Pats jau kokį dvidešimt metų gyveni dvare. Kiek dvarai svarbūs lietuviams?

Mes esam toje pačioje stadijoje, kurioje buvome prieš 40–50 metų. Tada dvarai buvo griaunami, dabar po truputį atkuriami. Tik atstatymo procesas yra labai ilgas ir labai gaila, kad daug kultūros paveldo iki šiol saugoma valstybės rankose, kaip grobis, ir jis niekaip išleidžiamas gyventi laisvėje. Reikia jį išlaisvinti ir pradėti leisti gyventi savarankiškai.

Visą gyvenimą tave lydėjo muzika, pramogos, šou. Kaip atsidūrei dvare?

Taip, mano karjera buvo susijusi su muzika ir šou nuo pirmųjų „Roko maršų“ iki „Universal Music Russia“ vadovo. Bet vieną dieną atėjo laikas sustoti. Atsisveikinęs su „Universal“ turėjau metų pertrauką ir vieną dieną nuklydau į Dieveniškės, kur pamačiau Norviliškių pilį. Apleista, bet su tiesiog neįtikėtina aura. Tame pastate net stogo nebuvo. Bet pagalvojau, kad čia gali būti kitas gyvenimo žingsnis.

Po smagaus, bet finansiškai nesėkmingo festivalio „Be2gether“, Norviliškių dvaras bankrutavo, bet persikėlei į dar didesnį dvarą. Vadinasi viskas buvo daroma gerai?

Mane pasikvietė pokalbiui Pakruojo meras. Žiūrėk, sako, yra didelis projektas, mums reikia pagalbos jį išvystyti. Pakruojyje buvau buvęs gal prieš dvidešimt metų, viskas apleista, žolėmis apaugę. Va čia tai keista vieta, galvojau, niekad negrįšiu. Įvyko kitaip. Dabar jau gal apie 15 metų gyvenu jame, aktyvia veiklą vystau apie 10 metų.

Žiūrint kostiumines dramas rodomos intrigos, gražios suknelės, kostiumai. Už viso to yra šimtai hektarų, kur ūkininkai sodina ropes, lentpjūvės, kiti verslai, kurie visa tai išlaiko. Kaip šiandien atrodo komerciškai sėkmingas dvaras?

Tai didžiulis projektas, daug nekilnojamojo turto, beveik 20 pastatų. Ir jis turi gyventi. Pats dvaras, jo architektūra, žmonių netraukia. O išlaikyt reikia. Dvarų pagrindas visada buvo kita ūkinė veikla, žemdirbystė ir panašiai. Pakruojo dvaras buvo, sakyčiau, didelis palivarkas, t.y. didžiulė žemės ūkio bendrovė. Po pirmo žemės padalijimo žemės buvo atimtos ir dvarininkas, Ropų šeima, turėjo sugalvoti, kaip išlaikyti dvarą kitais būdais. Tai perėmėme didžiulį palikimą ir tą pačią užduotį – kaip jį išlaikyti.

Tu turi susirasti savo verslo modelį. Vienas kelias – renginiai, vestuvės, antras – nišiniai projektai, trečias – dideli komercinis šou, kur gali būti generuojamos didesnės apyvartos.

Pakruojo dvaras, sprendžiant pagal interneto puslapį, apima visas tris sritis – nuo medžioklės su sakalais iki didelių šviesos festivalių.

Dvaras yra labiau ne gyvenamoji vieta, o gyvenimo būdas. Tai, kuo gyveni kas dieną. Jeigu patinka žirgininkai, sakalininkystė, tą ir darai. Iš kitos pusės, man reikalingos pajamos, kad galėčiau išlaikyti visą organizmą, mokėti algas ir taip toliau.

Džiugu, kad po truputėlį daugėja žmonių, kurie domisi žirgais ir sakalais. Man pačiam teko labai daug ieškoti, kad surasčiau sakalininkystės mokytojus. Šiandien pas mus atvažiuoja pasikeisti patirtimi tie patys kazachai.

Masinis turizmas slopsta, žmonės nori asmeninės patirties, daugėja individualių turistų. Vystome kiek galime amatininkystę, nes tai yra potyriai. Mūsų užduotis, kad žmogus atvažiavęs į Pakruojį 200 kilometrų čia praleistų visą dieną.

Prie dvaro įkurta spirito varykla ir alaus bravoras. Norime pasiekti savo vartotoją visomis atskiromis nišomis. 

Bet renginiai yra tai, dėl ko žmonės atvažiuoja tiek kilometrų pas mus. Labai liūdna, kad dvasinė kultūra, nuo kurios mes pradėjome ir vystome, investavome didžiulius pinigus, istorija, žmonėms nėra pakankamas motyvas taip toli vykti. Todėl privalome daryti didelius įvykius.

Jūs pirmieji pradėjote daryti šviesų festivalius. Šiandien juos rengia labai daug kas. Sunku konkuruoti?

Kai atvažiavau dirbti į Pakruojo dvarą, pirmas mūsų tikslas buvo tapti labiau lankomais nei Trakų pilis. Pavyko. Kitas tikslas – Rundalės rūmai, didžiausias turizmo objektas Latvijoje. Panašu, kad irgi aplenkėme.

Jei stengiesi, ateini su nauja idėja, su nauju požiūriu, tikėtina, kad būsi norimas ir laukiamas. Gyvenime esu daug ką daręs pirmas. Išleidau pirmą lietuvišką vinilinę plokštelę, kūriau pirmą nepriklausomą įrašų kompaniją, festivalius.

Pakruojyje prieš 10 metų vieni pirmųjų Europoje pradėjome rengti teatralizuotus spektaklius, įtraukiančius žiūrovus. Tokius gyvuosius muziejus. Dabar visi dvarai tą daro. Tris metus vieninteliai darėme šviesos festivalius, dabar visi tą daro. Fainai.

Turime naujų planų, kuriais kol kas nesidalinsiu.

Nuo ko priklauso dvaro sėkmė? Norviliškių pilis bakrutavo, Pakruojis – daugiausiai uždirbantis dvaras.

Norviliškių projektas buvo sėkmingas. Ten buvo nelengva prisikviesti auditoriją. Vienas sprendimų buvo festivalis, manau daugelio žmonių atmintyje išlikęs kaip labai sėkmingas. Deja, komerciškai jis buvo nesėkmingas, bankrutavo ir sužlugdė visą projektą.

Dabar kai kreipiasi būsimieji dvarininkai patarimų, sakau – viską darykit, tik neimkite valdiškų pinigų, nes jie kainuoja labai brangiai. Norviliškių mirtis buvo sąlygota Vilniaus savivaldybės pažadų apmokėti išlaidas muzikantams, kurių ji netesėjo.

Dvarininkas – išskirtinė specialybė. Paprastai išskirtinių specialybių žmonės sako, kad savo vaikams šito tikrai nelinkėtų. Jūs turite septynis vaikus. Ar norėtumėt, kad bent vienas jų perimtų dvarą?

Vaikams linkėčiau iššūkių gyvenime. Tiesiog peršokti per prarają, išbandyti ir padaryti tai, kas atrodo yra neįmanoma. Ar tai bus dvaras, ar tai bus gamykla, ar parduotuvė, jokio skirtumo man.