Keturios priežastys skaityti „Monetą ir labirintą“

Aš vis dar kam nors padovanoju Manto Adomėno šnipų trilerį „Moneta ir labirintas“. „Vis dar“ todėl, kad romanas išleistas prieš daugiau nei pusmetį, jo naujumo spindesys priblėsęs ir, sprendžiant iš kartojamų tiražų, dilogiją skaitė jau visi.

Bet susivaldyti nuo dovanojimo sunku. Mane vilioja ir solidi, dovaniška, tvirtai sudizaininta dvitomio apimtis. Ir, svarbiausia, romanas, kurį be išlygų dedu į svarbiausių siužetinės literatūros kūrinių lentyną, man labai patinka, todėl negaliu atsispirti pagundai šiuo džiaugsmu pasidalinti. Žinoma, tai yra nusikalstama pagunda su manipuliacijos ir psichologinio spaudimo („Na kaip, patiko?“ – klausimas susitikus sutrikusį knyga apdovanotąjį gatvėje) elementais. Visa tai verčia rasti maksimaliai objektyvius rekomendacinius skaitymo kriterijus, ir aš juos radau, visus keturis.

Be provincijos kompleksų

„Monetoje ir labirinte“ yra keliolika tarpusavyje susijusių siužetinių linijų, kurias jungia bendras pranešimas: Lietuvos žvalgybai ir kontržvalgybai tenka sureaguoti į atsitiktinumų grandines, priimti kartais teisingus, o kartais – klaidingus sprendimus, patekti į neakivaizdžių išdavysčių pinkles ir išlaviruoti tarp dvigubų, ką ten dvigubų – daugybinių pusių agentų ir šitaip palaipsniui, organiškai užčiuopti didelio sąmokslo gijas. Ne tik užčiuopti, bet ir jas patampyti.