VŽ rekomenduoja: renginiai savaitgalį

Spalio 30 d. 19 val. Vilniuje, Kongresų rūmuose, – aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ koncertas.

Ši koncertą festivalio rengėjai vadina išskirtiniu, mat pirmą kartą Lietuvoje gros pasaulinio garso pianistė Tamara Stefanovich, Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui diriguos viena labiausiai intriguojančių moterų dirigenčių pasaulio scenoje Anu Tali, o kviestinė festivalio kompozitorė Jennifer Walshe kaip dainininkė ir improvizatorė dalyvaus atliekant jos kūrinį „The Site of an Investigation“ balsui ir simfoniniam orkestrui.

Vokietijoje gyvenanti serbų kilmės pianistė T. Stefanovich vadinama „bebaime, stulbinančia, išskirtine“, „jos meistriškumas įveikiant techninius iššūkius yra neabejotinas“, o „kiekvieną atliekamą kūrinį paįvairinanti vaizduotė teikia nuolatinio džiaugsmo“ („The Guardian“).

Koncerte, kurio paantraštė „Žvilgsnis į moteris“, skambės vien moterų kompozitorių kūriniai.

Spalio 30 ir 31 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – „Madam Baterflai“ spektakliai.

Naujiena ir razina melomanams yra tai, jog Pinkertono partiją spektaklyje pirmą kartą atliks savo sceninės veiklos 20-metį minintis tenoras Edgaras Montvidas.

Britų kino ir teatro režisieriaus Anthony Minghellos (1954–2008) sukurtas „Madam Baterflai“ pastatymas tapo jo režisūriniu debiutu operos scenoje, už kurį menininkas pelnė Laurence‘o Olivier premiją. Jo subtili, romantiška ir kartu fatališkų mirties ženklų kupina „Madam Baterflai“ rodoma ne tik LNOBT, bet ir Anglijos nacionalinės operos bei Niujorko „Metropolitan“ operos scenose.

nuotrauka::1

Šįsyk LNOBT „Madam Baterflai“ spektakliuose išvysime dviejų tenorų debiutus: Pinkertono partiją Lietuvoje pirmą kartą atliks E. Montvidas, Goro – Mindaugas Jankauskas

Spalio 30 d. 19 val. OKT/Vilniaus miesto teatre – premjera „Irano konferencija“ pagal Ivano Vyrypajevo pjesę.

„Iššūkiai ir baimė yra mano nuolatiniai palydovai, bet noras sukurti kažką gražaus ir prasmingo yra didesnis“, — paklaustas, ar nebuvo baisu pakviesti vaidinti tokio aukšto kalibro aktorius, sako režisierius, Oskaro Koršunovo mokinys Artiom Rybakov. Taigi, spektaklyje vaidina Juozas Budraitis, Algirdas Dainavičius, Darius Gumauskas, Darius Meškauskas, Arūnas Sakalauskas, Toma Vaškevičiūtė, Airida Gintautaitė ir kiti.

„Irano konferencija“ – filosofinė pjesė. Jos veiksmas vyksta simpoziume Kopenhagoje, kur susirenka devyni įvairių sričių specialistai aptarti Artimųjų Rytų ir šių dienų Irano problemas: mirties bausmes, kankinimus ir kitus asmens teisių bei laisvių pažeidimus. Jie skaito pranešimus, tačiau diskusija greitai pereina nuo sociopolitinių aspektų prie pokalbių apie etinius skirtumus, dvasingumą, asmenines traumas ir dilemas, susijusias su šių dienų visuomenės krizėmis.

VŽ atkreipia dėmesį, jog dėl COVID-19 pandemijos apribojus žiūrovų skaičių, į premjerinį spektaklį bilietų nebėra, tačiau, reikia tikėtis, tai ne paskutinis premjerinis „Irano konferencijos“ spektaklis.

Spalio 30 ir 31 d. Vilniaus Užupyje – moliūgų instaliacija „HELLOMoliūgai“.

Norintieji pasigrožėti švieselėmis nusėta Vilnelės pakrante, kviečiami išskaptuoti moliūgą ir spalio 30 bei 31 d. pavakarę atnešti jį į moliūgų taką.

Kadangi Jono Meko Skersvėjis, kuriame ir kilo ši tradicija, po rekonstrukcijos lankytojams atsivers tik ateinančią vasarą, ekspozicijos trasą svetingai perima iniciatyvos draugai – Užupio pasienio postas, Tibeto skveras ir Užupio meno inkubatorius.

nuotrauka::2

Būtent šie taškai į vieną grandinę sujungs parodos objektus – išskaptuotus moliūgus, kuriuos lankytojai atsineš su savimi arba galės pagaminti vietoje, moliūgų dirbtuvių metu. Šeštadienį 11–15 val. tokios dirbtuvės vyks suvenyrų krautuvėlėje „Užupio 1 postas“ (Užupio g. 1) kartu su dailininke Anastasija Berioza.

Po dirbtuvių iš anksto užsiregistravusieji dalyviai kviečiami paklausyti pasakos „Siaubas rijo ašarą“, sužinoti, kur galima paragauti specialiai tai dienai paruošto moliūgų alaus, o 18 val. sudalyvauti ekskursijoje po vaiduoklių istorijų kupiną Vilnių.

Daugiau apie renginį čia.

Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologijos ekspozicijoje (Arsenalo g. 3) atidaryta archeolgijos paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“.

Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos, šimtemtį švenčiančios Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, kitoje – įstabiausi jos radiniai. Pasak parodos kuratorės archeologės Gabrielės Gudaitienės, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.

Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ – pirmoji Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda, atidaryta tiesioginės transliacijos būdu. Visą vaizdo įrašą galima pažiūrėti čia.

Kitame Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje, Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1), veikia retrospektyvinė Petro Repšio kūrinių paroda.

Sunku patikėti, tačiau tai yra pirmoji menininko, Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureato Petro Repšio darbų paroda, joje pristatomi jo grafikos, tapybos, skulptūros darbai, medaliai ir knygų iliustracijos. Pagrindinis parodos akcentas – naujausias menininko kūrinys, trisdešimt metų kurtas bareljefas „Lietuvos krikštas“, išlietas Lietuvos nacionalinio muziejaus pastangomis, – kaip dovana autoriui jo 80-ojo gimtadienio proga.

nuotrauka::3

Paroda „Petras Repšys: darbai“ visą menininko kūrybos laikotarpį apžvelgia per penkias pagrindines temas: „Mano tėvynė“, „Baltų praeities gyvybė“, „Lietuvos krikštas“, „Vilnius“ ir „Vaizdai seka žodžius, žodžiai – vaizdus“.

Parodos lankytojai pirmą kartą išvys visą dailininko grafikos darbų ciklą „Legenda apie Šv. Onos bažnyčią“, kurį jis sukūrė pasitelkęs autorinę kongrevo techniką: cinko plokštėje kaltu ir plaktuku išgautą gilų raižinį atspausdamas ant šlapio popieriaus. Kiek neįprasta forma eksponuojami ir pernai dailininko prarasti kūriniai: iš dirbtuvių pavogti 59 medaliai ir 30 plakečių, vienpusių ne apvalios formos metalo plastiko kūrinių.

Dailininko kūrybos procesą iliustruoja parodai sukurtas Algio Kuzmicko dokumentinis filmas.

Vilniaus fotografijos galerijoje (Didžioji g. 19 (Stiklių g. 4)) atidaryta Vytauto Pletkaus darbų paroda „Placebai: kičo terapija“.

Ankstesniuose savo cikluose „Pakraščiai“, „Teritorijos“, „Neperspektyvūs projektai“ keliavęs tarsi pamėklės dabartyje įstrigusio būtojo laiko koridoriais, dabar fotomenininkas žengia pirmyn ir įdėmų žvilgsnį nukreipia nebe į „būtąją“, bet „esamąją“ dabartį, kurią atranda balansuojančią ant skurdo ir kičo ribos. Nesurežisuotose, tačiau dėmesingai sukonstruotose fotografijų kompozicijose – margaspalvės mugių, švenčių instaliacijos, plastikinės gamyklinės ir išradingos rankų darbų skulptūros, slogiai komiški kasdienybės fragmentai.

Netikėta banalumo, beskonybės ir, retsykiais, originalumo derme pribloškiančiose kičinėse kasdienės ir šventiškos aplinkos detalėse fotomenininkas įžvelgia ne vien tuščiavidurį kultūros bei meno simuliakrą, bet ir kičo kaip vaisto galimybę. Iš pirmo žvilgsnio beverčiai, primityvūs niekučiai neretai jų savininkus veikia kaip placebai, palengvinantys tiek materialinio, tiek dvasinio skurdo simptomus, parodą pristato Milda Kiaušaitė.

Vilniuje, Radvilų rūmuose, veikia paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“ iš Vladimiro Tarasovo Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui dovanotos kolekcijos.

Parodoje pristatomi būgnininko, perkusininko, kompozitoriaus, instaliacijų kūrėjo V. Tarasovo apie penkis dešimtmečius kauptos kolekcijos, kurią sudaro

lietuvių „tyliųjų modernistų“ ir rusų, ukrainiečių, latvių bei estų sovietmečio neoficialiojo meno atstovų darbai.

„Man atrodo, tas rinkinys labai gerai atspindi XX a. antrosios pusės, Brežnevo laikų, menininkų, inteligentų mąstyseną kaip protestą: „Jūs, t. y. valdžia, gyvenate už Kremliaus sienų, o mes gyvenam kitaip. Taip ir gyvenom – už oficiozo ribų“, – VŽ sakė V. Tarasovas.

Vilniuje, galerijoje „Cechas Vilnius“ (Vytenio g. 6) iki lapkričio 2 d. veikia Malvinos Stankutės tapybos darbų parodą „1xN žmogus“.

Šis savaitgalis – „paskutinės minutės“ galimybė apžiūrėti su tapybos darbais debiutuojančios autorės parodą. M. Stankutė, beveik dešimtmetį dirbanti su mados ir prekių ženklų dizainu, debiutuoja su keliomis dešimtimis 20 abstrakčių monochrominių portretų, kurių kiekvienas sukurtas „vienu įkvėpimu“.

„Mano meninis suvokimas pradėjo formuotis nuo mažų dienų stebint abstrakčios tapybos procesą? tėčio Viginto Stankaus (1962–2018) dirbtuvėse – neatsiejama bei svarbia dalimi tapo pažintis su Rytu? filosofija, vėliau ir „wabi-sabi“ kryptimi, kuria jis vadovavosi“, – sako menininkė.

Kaune, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16) atidaryta paroda „Tarp dangaus ir jūros II. Kuršių nerija sovietmečio Lietuvos dailininkų kūriniuose“.

Jeigu negali nuvažiuoti prie jūros, jūra atvažiuos pas tave. Parodos, kurioje pirmą kartą taip išsamiai pristatomas Kuršių nerijoje sovietmečiu sukurtas dailės paveldas, pavidalu. Joje eksponuojama kone 100 kūrinių, sukurtų 30-ties menininkų: A. Žmuidzinavičiaus, A. Gudaičio, L. Katino, V. Ciplijausko, A. Petrulio, R. Kalpoko ir kitų dailininkų darbus, nemaža dalis kūrinių eksponuojami pirmą kartą.

nuotrauka::4

Parodoje pamatysime, kaip negausiai po karo į neriją sugrįžusius senuosius jos gyventojus kuršininkus keičia naujosios sovietų valdžios į ištuštėjusį pusiasalį plėtoti žuvies pramonę verbuoti naujakuriai. Kaip jiems sekėsi gyventi ir dirbti kuriamuose žvejų kolūkiuose. Kaip senuosius kuršininkų burinius laivus – kurėnus keičia sovietmečio penkmečio planams įgyvendinti labiau tikę motoriniai laiveliai: traleriai, dorės ir botai. Be abejo, ir tai, kaip nuo 6-ojo dešimtmečio kūrėsi Neringos kurortas.