Miesto tyrinėtojo atradimai: apleisti pastatai, nuotykiai ir adrenalinas

VŽ „Savaitgalio“ dėmesį p. Donatas patraukė ne tik dėl pomėgio landžioti po keistus objektus, bet ir dėl kokybiškų fotografijų bei išvykų aprašymų tinklaraštyje originaliu pavadinimu „Nieko naujo“. Šmaikštus ne tik 2010 m. pradėto rašyti tinklaraščio pavadinimas, bet ir įrašai jame.

„Labai įdomu pažiūrėti, kaip jaunieji kaimo hipiai mokėsi 1979-aisiais. <...> Atvertęs kūno kultūros skyrelį tikėjausi nenužudomo penketo – žmonės gi „prie ūkio“, ropę rauna, raumenį augina. Bet kur tau...“, – naujausiame įraše pasakodamas apie apsilankymą apleistoje kaimo mokykloje po dienyno nuotrauka rašo p. Donatas.

Į rėmus nespraudžia

Laisvai samdomas specialistas kalbėdamas apie išskirtinį pomėgį savęs į rėmus nespraudžia. Tai, kuo jis užsiima laisvalaikiu, veikiausiai reikėtų vadinti miesto tyrinėjimu (angl. urban exploration), sako jis. Dar pašnekovą galima vadinti „digger“ (liet. „kasėjas“) – šiuo anglišku žodžiu apibūdinami žmonės, mėgstantys landžioti po požemius. „Neapsiriboju kuria nors viena siaura šaka. Man įdomūs ne tik požemiai, bet ir dvarai, pilys, gamyklos, slėptuvės ir t. t. Be to, mėgstu ir gamtoje pasibastyti“, – šypsosi p. Žvirblis.

Jis toks ne vienintelis Lietuvoje – pašnekovo teigimu, keistuose objektuose landžioja ir tik savo malonumui įspūdžius mobiliuoju telefonu fiksuoja vis daugiau jaunų tautiečių. Tačiau tinklaraščius rašo vos keli: dėmesio vertais p. Donatas vadina pamirsta.lt ir apleistazona.lt. Jis pažįsta abu tinklaraštininkus, su vienu iš jų bendrauja artimiau: pasikeičia įspūdžiais, įdomių objektų koordinatėmis.

Nuo ko viskas prasidėjo? Pašnekovas pasakoja „apleistukais“ (šį terminą sugalvojo jis pats – VŽ) susidomėjęs dar vaikystėje, kai vasarodamas Girulių stovykloje „Žuvėdra“ apsilankė „Memel-Nord“ pakrantės artilerijos baterijoje, kuri gerokai vėliau virto muziejumi.

„Mėgstu sakyti, kad aš turiu daugiau išlikusio vaikiško smalsumo nei kiti. Tai tinka tiek kalbant apie mano pomėgį, tiek apie darbą. Mokiausi daug kur, bet diplomo neturiu. Daugiausia darbui reikalingų žinių įgijau savarankiškai, be dėstytojų pagalbos“, – pasakoja inžinerinę informatiką, o vėliau animaciją ir renginių organizavimą studijavęs vyras.

Rimtai „apleistukais“ jis pasakoja susidomėjęs maždaug prieš 10 metų, kai su bičiuliais keliavo po Latviją. Didelį įspūdį jam tuomet padarė šalia Liepojos esanti Pirmojo pasaulinio karo pradžioje susprogdinta pakrantės artilerijos baterija. Beje, fortifikacija ir dabar p. Donatą bene labiausiai domina.

Šiek tiek nelegalu

Pasak pašnekovo, atrasti apleistus objektus nėra paprasta – reikia daug žinių, įgūdžių. Anksčiau, kai internete informacijos buvo mažiau, o ir technologijos dar nebuvo taip smarkiai pažengusios, tekdavo nemažai istorijos knygose pasiknaisioti. „Tie patys „Google“ žemėlapiai tada, prieš 10 metų, buvo labai neryškūs ir neaiškūs. Pastaruoju metu galima rasti reljefinių žemėlapių, kurie sudaromi pasitelkiant lazerius. Egzistuoja ir nauji ortofotografiniai žemėlapiai. Kai aptinku ką nors įtartino, pavyzdžiui, dirbtinai suformuotą kalnelį, prieš keliaudamas, jei įmanoma, jį apžiūriu per „Street view“ technologiją. Nuvykęs į „įtartiną“ vietą nebūtinai ką nors randi arba objektas būna jau nugriautas. Nieko nepadarysi – informacija vėluoja ir šiais technologijų laikais“, – pasakoja p. Žvirblis.

Ar landžiodamas po apleistus objektus jis nesijaučia darantis kai ką nelegalaus? „Kartais – taip. Juk kai kurie objektai yra saugomi. Dėl tos priežasties barzdą užsiauginau – dabar sargams atrodau vyresnis ir solidesnis, nesukeliu įtarimo, kad padarysiu ką nors neleistino“, – šypsosi p. Donatas.

Ieškodamas įdomybių, ir pats aptinka įtartinų dalykų, pavyzdžiui, galimai nelegalių statybų. Tiesa, į jokias instancijas nesikreipia, nes tai, pasak p. Žvirblio, tik tuščias laiko švaistymas. Jam ypač apmaudu, kai verslas kėsinasi suniokoti didelę išliekamąją vertę turinčius pastatus ar kitokius objektus senamiesčiuose. „Liūdna, kai žmonės galvoja apie dar vieną jachtą, o ne apie tai, kas liks po jų“, – atsidūsta pašnekovas.

Jis jaučia pagarbą net ir niekam nereikalingiems dalykams. Apleistuose objektuose elgiasi beveik taip pat kaip muziejuje: rastų daiktų į kuprinę nesideda, o jei paima į rankas apžiūrėti, tai vėliau padeda ten, kur jie buvo, kad ir po jo apsilankęs žmogus patirtų tokį patį malonumą.

„Tinklalapyje aprašytų objektų koordinatės nurodytos tiksliai, apytiksliai arba visai nenurodytos, atsižvelgiant į įvairius kriterijus – būklę, išsaugojimo reikšmę ir t. t. Koordinatės gali būti nenurodytos norint apsaugoti objektą nuo nepageidaujamų asmenų, šiukšlinimo ar kitokio pobūdžių išniekinimo bei jūsų asmeninio saugumo“, – tokį perspėjimą galima rasti p. Donato tinklaraštyje „Nieko naujo“.

Apie saugumą jis kalba ypač griežtai – apleistuose objektuose susižeisti nesunku, ypač jei nesi gerai pasirengęs fiziškai, neturi reikalingų įgūdžių. Be to, reikia atsižvelgti ir į metų laiką, objekto būklę ir daugybę kitų veiksnių. Pats pašnekovas į fizinį pasirengimą žiūri ypač rimtai, dėl šios priežasties prieš keletą metų net lankė alpinizmo kursus.

Vis dėlto kartą vos išvengė rimtų sužeidimų, kai Kroatijoje, ieškodamas geolobio („geocaching“ – nemokamas pasaulinis geo- koordinačių žaidimas, kuriame kartais dalyvauja), paslydo kalnuose. „Sustojome šalikelėje su dailiu vaizdu į Adrijos jūrą. Vienoje mano rankoje telefonas su įjungtu žemėlapiu, kitoje – fotoaparatas. Aš tik strykt uolėtais šlaitais kaip gazelė. Koja paslydo ir visu ūgiu kakta tėškiausi į akmenį. Suskambėjo kaukolė, akyse sužaibavo ir užtemo... Po kiek laiko suvokiau, kad gyvas, tik kaktą šiek tiek apsibrozdinau. O atrodė tokia nekalta vieta“, – vaizdingai pasakoja pašnekovas.

Miesto tyrinėtojas prisimena ir kitą, su jo pomėgiu susijusį, bet gerokai liūdnesnį įvykį, nutikusį Vainodėje (Latvija). Tuomet nardydamas šachtiniame raketų paleidimo įrenginyje drumstame vandenyje nesugebėjo rasti išėjimo ir pritrūkęs oro žuvo jo pažįstamas vadinamasis techdaiveris (taip vadinami apleistuose objektuose ir urvuose mėgstantys nardyti narai mėgėjai).

Daug nekainuoja

Pasirodo, apleistuose, bet ne itin pavojinguose objektuose galima rengti smagius vakarėlius – p. Donatas juokdamasis prisimena bičiulio bernvakarį, kurį šventė ant trikotažo fabriko „Vilija“ stogo. Įdomiausia, kad tame bernvakaryje dalyvavo ir striptizo šokėja!

Tinklaraštininkas įdomių objektų ieško ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tiesa, didelių pinigų į šį pomėgį neinvestuoja. „Galima automobiliu nuvažiuoti į Latviją, Estiją, Lenkiją, Baltarusiją ar Ukrainą. Arba kur nors nuskristi vos už 30 Eur pigiomis oro linijomis. Daugiausia šis pomėgis atima laiko sąnaudų. Dėl šios priežasties tinklaraštį rašau ir nuotraukas į internetą dedu naktimis, kai baigiu darbus ir šeima miega“, – sako du sūnus su žmona auginantis p. Žvirblis.

Savo įrašų tinklaraštyje jis niekada neskaičiavo. O ir įspūdžių bei nuotraukų visų į jį dar nesudėjo. „Tinklaraštį pradėjau rašyti dėl savęs: tai buvo gera proga atrinkti nuotraukas ir susisteminti informaciją, kurią perskaičiau ir sužinojau ieškodamas vieno ar kito objekto. Neseniai peržiūrėjau aplankytų vietą sąrašą ir supratau, kad dar daug visko yra nepublikuota. Bet nėra kur skubėti: juk ši informacija nepasens, o ir tinklaraštį apdairiai pavadinau „Nieko naujo“, – kvatoja p. Donatas.