Meno ir mokslo trienalė „Nenuspėjamos ateitys“ – apie neramius mūsų laikus ir ateitį

Parodoje „UFNA: Nenuspėjamos ateitys/Unpredictable Futures“, KKKC. Julijonas Urbonas. Tikra mėnulio šviesa. Domo Rimeikos nuotr.

Antroji tarptautinė meno ir mokslo trienalė „Nenuspėjamos ateitys/Unpredictable Futures. Vanduo“, arba tiesiog UFNA ’24, po trejų metų, vėl kreipdama žvilgsnį į sunkiai nuspėjamą ateitį, sutelkė dėmesį į vandenį ir jauniausią pasaulyje, o dėl savo seklumo ir uždarumo vieną pažeidžiamiausių – Baltijos jūrą.

Trienalės parodos veikia Vilniuje, galerijoje „Arka“, ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC), didžioji dalis jose eksponuojamų darbų – apie neramius laikus ir numanomas žmogaus veiklos pasekmes ateityje.

Trys temos – žmogus ir vanduo, gyvūnai ir vanduo, augalai ir vanduo – ne iš karto išryškėja daugiasluoksnyje ekspozicijų palimpseste, kuriame susipina asmeninės ir kolektyvinės mitologijos, išnyra pastarųjų šimtmečių šmėklos, trumpam ar ilgam užstringama tam tikrose būsenose. Kai kuriuose kūriniuose į pasaulį pažvelgiama ir iš hidrofeminizmo, ir iš posthumanistinės teorijos, kurių viena pakraipų atmeta žmogaus dominavimą ir visas gyvas būtybes supranta kaip lygiavertes, vienaip ar kitaip prisidedančias prie visuomenės struktūrų, dinamikos ar prasmės kūrimo, pozicijų.