Surasta pirmosios Lietuvos egiptologės palaidojimo vieta

Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM), Kultūros paveldo departamento ir kapinių administracijos atstovams išsiaiškinus mokslininkės palaidojimo vietą, jos atminimą nutarta įamžinti skulptorės Ksenijos Jaroševaitės sukurtu sarkofago formos kenotafu su įrašu „Senovės Aigipto pakerėta Saulės dukra“. 

Atminties ženklo, praėjusią savaitę pastatyti Saulės kapinėse, formą įkvėpė svarbiausia M. Rudzinskaitės-Arcimavičienės domėjimosi sritis – senovės egiptiečių mirties ir pomirtinio gyvenimo įsivaizdavimas, sykiu – ir jos pačios asmenybės ekscentriškumas.

„Inspiracija tapo tai, kad ji gyveno su mumija po savo pačios lova. Pagalvojau, kad net ir po mirties būtų gerai tą pratęsti. Ir jaučiu, kad jai tai patinka, nes man nebuvo jokių kliūčių, nors dažniausiai vis kas nors nutinka“, – LNM pranešime cituojama Ksenija Jaroševaitė.

Pasak muziejininkų, M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė svajojo surengti visų Lietuvoje saugomų egiptikos eksponatų parodą. Tarp jos surinktų eksponatų, kuriuos jos gyvenimo laikotarpiu dar buvo galima įsigyti ir išvežti iš Egipto, be mumijos ir sarkofagų, yra ir vienintelis Lietuvoje papirusas su „Mirusiųjų knygos“ ištrauka, kaukių ir daugybė smulkių amuletų. Eksponatus ji skolino Vytauto Didžiojo muziejaus „Egiptiškąjam kampeliui“, o kai muziejaus suteikiamos sąlygos netenkino, laikė juos savo namuose.

Kapo paieškų detektyvas

Visas Lietuvos muziejuose saugomas mumijas ir sarkofagus vienoje vietoje buvo galima pamatyti 2021 m. LNM padalinyje Istorijų namai surengtoje parodoje „Ką slepia sarkofagas? Senovės Egipto mumijų tyrimai“. 

Pasak Rūtos Kačkutės, LNM generalinės direktorės, parodos atidarymas beveik sutapo su 80-osiomis archeologės mirties metinėmis, tad parodos rengėjoms kilo mintis aplankyti jos kapą. 

„Tuomet net nekilo minties, kad kapas gali būti nežinomas net giminėms. Kalbėta, jog ji palaidota Bernardinų kapinėse, bet parodos komandai jose kapo nepavyko rasti. Džiaugiuosi, kad kolegė Simona Matuzevičiūtė rankų nenuleido ir šiandien galime pasidžiaugti ypatingu atminties ženklu šiai asmenybei“, – LNM pranešime cituojama R. Kačkutė. 

Anot muziejininkų, žinios apie egiptologės gyvenimo pabaigą taip pat miglotos. 1940 m. Vytauto Didžiojo universitetą iš Kauno perkėlus į atgautą iš lenkų Vilnių, kartu persikėlė ir tuomet jau silpnos sveikatos M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė. Vilniuje ji gyveno viena. Sovietai buvo ką tik okupavę Lietuvą, netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Tais neramiais laikais mokslininkės palaidojimo vietos vieni nė nežinojo, o galiausiai ji buvo pamiršta.

Pasak Simonos Matuzevičiūtės, parodos bendrakuratorės, muziejaus restauratorės, kuri ir ėmėsi įamžinimo iniciatyvos, „atrasti buvusią palaidojimo vietą padėjo ilgus metus Kultūros paveldo departamente dirbusi ir kapines kuravusi Audronė Vyšniauskienė. Ji žinojo Vilniaus kapinių knygas bei planus. Siūlo galą užčiuopė 1961 m. inventorizacinėje knygoje. Ten esančiame įraše pažymėta, jog jau tada kapavietę žymintis medinis kryžius su įrašu apie 1941 metais palaidotą Mariją Rudzinskaitę buvo sutręšęs. Pagal senąjį kapinių planą buvo nustatyta apytikslė kapo – deja, jau buvusio – vieta, nes jis pagal galiojančią tvarką buvo iš naujo užlaidotas“.

Kenotafo pastatymą atviroje ir neužlaidotoje kapinių teritorijoje šalia neišlikusios jos palaidojimo vietos, prie Šv. Vincento Pauliečio koplyčios, organizavo LNM kartu su partneriais – Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi, saugančiu tyrėjos surinktą kolekciją, ir Vilniaus universitetu (VU), kur buvo paskutinė jos darbo vieta.

„VU M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė dirbo tik paskutinius savo metus, tačiau netiesioginis santykis su Universitetu ją siejo nuo pat karjeros pradžios. Egiptologės specializaciją ji įgijo studijuodama pas tuo metu garsiausią egiptologą prof. Borisą Turajevą, kuris buvo 1-osios Vilniaus gimnazijos (XIX a. įkurtos uždaryto VU patalpose) absolventas. Vėliau ne kartą kviesta atvykti dirbti į VU, mokslininkė griežtai atsisakė atvykti iki tol, kol sostinė nepriklausys Lietuvai. Atgavus Vilnių, nors ir trumpai, M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė paskutinius gyvenimo darbus užbaigė Vilniaus universitete“, – LNM cituoja prof. Rimvydą Petrauską, VU rektorių. 

Garsėjo ekcentriškumu

Anot muziejininkų, M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė ją pažinojusių žmonių atmintyje išliko kaip egzotiška, visa galva ir širdimi į Senovės Egiptą pasinėrusi moteris, save vadinusi „Saulės dukra“ ir kviesdavusi aplankyti „manuosius Egipto dievus“. 

Ji buvo pirmoji profesionali ir tuo metu vienintelė Lietuvos egiptologė, visą gyvenimą tyrusi Senovės Egipto istorinį palikimą. 1922–1940 m. ji dirbo Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Visuotinės istorijos katedros docente. 1922 m. jos iniciatyva universitete pradėtas skaityti Senovės Rytų istorijos kursas. Docentė visomis išgalėmis stengėsi savo meile senovės Egiptui užkrėsti ir studentus, ir visuomenę, populiarino jį, periodinėje spaudoje skelbdama savo kelionių aprašymus ir pasakojimus apie tuomečius archeologinius tyrinėjimus bei atradimus. 

Daina Kamarauskienė, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus generalinė direktorė, pasakojo, jog Egipte moksliniais tikslais M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė lankėsi tris kartus: Kairo muziejuje tyrinėjo ką tik atrasto Tutanchamono kapo radinius, lankė paminklus ir kasinėjimus. Šios kelionės ir užmegzti ryšiai leido jai sukaupti nedidelę vertingų Senovės Egipto dirbinių kolekciją, dabar saugomą M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.