Knygoje – signataro J. Smilgevičiaus portretas

Prie Holzhausų namo. Šančiai, Kaunas, 1939 m. Jonas Smilgevičius – pirmas iš dešinės. Vitalio Petrušio asmeninio archyvo / LNM nuotr.

Vasario 12 d. Vilniuje, Signatarų namuose, Lietuvos nacionalinis muziejus pristatys dr. Valdo Selenio knygą apie Joną Smilgevičių (1870–1942), Vasario 16-osios Akto signatarą, agronomą ir ekonomistą, pramonininką ir bankininką, bajorą ir dvarininką, pirmosios lietuviškos bendrovės „Vilija“ kūrėją, Lietuvos verslo ir ūkininkystės istorijoje palikusį kur kas ryškesnį pėdsaką nei politikoje.

Po Pirmojo pasaulinio karo ir Nepriklausomybės Akto paskelbimo kuriant nepriklausomą valstybę didžiulį vaidmenį atliko asmenybės – signatarai Jonas Vailokaitis, Jonas Basanavičius, Jokūbas Šernas, Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, Saliamonas Banaitis, turėję didesnį ar mažesnį sąlytį su verslu. Tarp jų – ir J. Smilgevičius, dėl biografijos šaltinių skurdumo ilgą laiką buvęs šešėlyje.

J. Smilgevičius nemėgo rašyti apie save, todėl nepaliko nei dienoraščio, nei atsiminimų. Kaip dabar sakytum, – su verslo partneriais, jis irgi beveik nesusirašinėjo. Jo tekstų lietuviškoje spaudoje nėra nė dešimties, o pridėjus tris brošiūras, būtų beveik visas rašytinis palikimas.

Medžiagos stygių nulėmė ne vien J. Smilgevičiaus būdas, bet ir palyginti neilgas jo dalyvavimas politinėje veikloje – pradedant aktyviu Lietuvių konferencijos Vilniuje organizavimu ir baigiant paskutine jo kaip Lietuvos valstybės tarybos nario darbo diena. Kaip VŽ yra rašęs istorikas Algirdas Grigaravičius, „jo būta realisto ir praktiko, veiksmo, o ne rašto žmogaus“.

Lietuvių tautai ir valstybei

Istorikas Valdas Selenis, pristatomos knygos „Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Smilgevičius“ autorius, pasakoja žinių apie signataro gyvenimą ieškojęs daugybėje šaltinių – Berlyno universiteto archyve, lietuvių spaudoje ir kt.

Pasak V. Selenio, „J. Smilgevičių galima apibūdinti kaip ūkišką ir pragmatišką žmogų. Jam beveik tiktų XIX a. britų ekonomisto Johno Stuarto Millo pavartotos sąvokos homo economicus prasmė – tobulai racionalaus žmogaus, siekiančio kuo mažesnėmis sąnaudomis gauti geriausią įmanomą rezultatą. Tačiau pelno ir naudos jis siekė visų pirma ne vien sau ir savo šeimai, bet lietuvių tautai ir vėliau – valstybei“.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir Lietuvą, tuometinės Rusijos imperijos okupuotą kraštą, užėmus kaizerinės Vokietijos kariuomenei, J. Smilgevičius rūpinosi rekvizicijų klausimu, kėlė jį ir Lietuvos Tarybos posėdžiuose. Į pastarąją jis pateko kaip aktyvus Lietuvių konferencijos organizatorius iš Kuršėnų apskrities.

Nepriklausomoje Lietuvoje J. Smilgevičiaus vieno ar su kitais akcininkais įsteigtos bei valdytos įmonės – pradedant pirmąja akcine lietuvių bendrove „Vilija“, vėliau įsteigtomis „Nemunas“, „Neris“, „Dubysa“, „Miškas“, „Mazgas“, „Ringuva“ ir kt., Lietuvoje pradėjo plėtoti atskiras pramonės sritis – žemės ūkio mašinų gamybos bei medienos pramonės, jo buvo įsteigtas ir pirmasis vilnos fabrikas Lietuvoje.

Bendrovių veiklą subsidijavo J. Smilgevičiaus įsteigtas Kredito bankas. Signataras buvo visapusiškai išplėtojęs savo ūkį Užventyje, kuriame dabar ir yra pagrindiniai jo atminimo ženklai.

Knygos pristatymas Signatarų namuose vyks vasario 12 d. 17 val. Dalyvaus knygos autorius dr. Valdas Selenis (Lietuvos nacionalinis muziejus), dr. Dangiras Mačiulis (Lietuvos istorijos institutas), doc. dr. Romualdas Juzefovičius (Lietuvos kultūros tyrimų institutas).

Komentarai