Dešimt didžiojo meistro F. Fellini filmų

Federico Fellini su žmona, aktore Giulietta Masina Kanų kino festivalyje, 1955. Kary Lasch / „Scanpix“ nuotr.

Sausio 20 d. pasaulis minėjo vieno garsiausių, o sykiu – paties itališkiausio XX a. režisieriaus Federico Fellini (1926–1993) šimtąsias gimimo metines. Spalvingasis italų kino genijus, sukūręs savitą kino kalbą ir su niekuo nesupainiojamą felinišką manierą, iki šiol daro nemenką įtaką dabarties režisieriams. Neabejotinai ir žiūrovams, nors savo gyvenimo pabaigoje yra pasakęs: „Mano žiūrovas mirė“.

Nepaisant tokios ištarmės, jo filmai iki šiol jaudina ir kino kūrėjų, ir žiūrovų protus bei jausmus.

„Fellini legenda gyva, – skelbia „The Economist“. – Jo įtaką kinui vis dar gerai juntama, ypač kalbant apie terminą „Felliniesque“ (istorikas Bernardas Cookas jį apibūdina kaip „liepsnojantį lyrizmą“).

Režisieriaus gimtojoje Italijoje iškilo nauja kūrėjų karta – Paolo Sorrentino, Luca Guadagnino, Matteo Garrone, Alba Rohrwacher, – išpažįstanti tą pačią magiškąją poeziją. Tačiau Fellini įtakos sienomis neapribosi: Woody Allenas savo „Stardust Memories“ („Prisiminimai apie žvaigždžių dulkes“, 1980) sukūrė kaip tiesioginę pagarbos išraišką Fellini. Ingmaras Bergmanas parašė jam scenarijų, kurio, deja, Fellini niekada nenufilmavo. Stanley Kubrickas „I vitelloni“ („Pienburniai“, 1953) pavadino visų laikų mėgstamiausiu savo filmu“, – rašo „The Economist“.

Ir prideda svarstytiną teiginį, su kuriuo galėtų nesutikti daugybė žiūrovų, jog mūsų dienomis dirbantys kino kūrėjai – Martinas Scorsese, Pedras Almodovaras, Terry Gilliamas, Emiras Kusturica, Wesas Andersonas ar Davidas Lynchas „tegali būti laikomi jo asistentais, padėjėjais“.

Nuostabi sumaištis

Amerikiečių režisierius, aktorius Orsonas Welles (1915–1985), kurį „The Economist“ rikiuoja greta Ingmaro Bergmano ir Akiro Kurosawos, apibūdino Fellini kaip „mažo miestelio berniuką, kuris iš tikrųjų niekada neatvyksta į Romą. Jis vis dar apie tai svajoja“.

Ir pridūrė: „Mes visi turime būti dėkingi jam už tas svajones“.

Be kitų sparnuotųjų savo frazių, F. Fellini yra pasakęs ir tokią: „Nėra pradžios. Nėra pabaigos. Yra tik nesibaigianti aistra gyventi“, kuri neabejotinai atsispindi visoje jo kūryboje.

F. Fellini sukūrė 24 filmus, pats rašė jiems scenarijus. Kritika vadina juos „intelektualiai stimuliuojančiais, jaudrinančiais baroko stiliaus meno kūriniais“.

Ir iš tikrųjų, darbinis filmo „8 ½“, vieno iš Fellini šedevrų, pavadinimas „La Bella Confusione“ (nuostabi sumaištis) puikiai apibendrina jo stilių. Tuo galima įsitikinti pažiūrėjus bent kelis jų, o dešimt „esmingiausių“ skelbia „www.bfi.org.uk“:

„Pienburniai“ („I vitelloni“, 1953)
„Kelias“ („La strada“, 1954)
„Kabirijos naktys“ („Le notti di Cabiria“, 1957)
„Saldus gyvenimas“ (La dolce vita,1960)
„8½“ (1963)
„Džiuljeta ir dvasios“ (Giulietta degli spiriti Juliet of the Spirits (1965)
„Roma“ (1972)
„Amarkordas“ (Amarcord, 1973)
„Moterų miestas“ (La citta delle donne, 1980)
„Ir laivas plaukia“ (1983)

Įkvėpimas – iš gyvenimo

Federico Fellini yra prisipažinęs, kad jaunystėje žavėjosi režisierių galia šaukti, rėkti, priversti kūkčioti gražutes aktores, bet kartu laikė juos neišauklėtais, vulgariais ir arogantiškais.

„Tuo metu dar nemaniau, kad tapsiu režisieriumi. Man trūko tos arogancijos, temperamento ir autoritetingumo. Maniau, tapsiu rašytoju, dailininku ar korespondentu. Dabar suprantu, kad visos tos ydos iš tiesų buvo manyje, nes esu režisierius, galima sakyti, iš entomologinio smalsumo“, – viename iš retų interviu kalbėjo Fellini, už geriausius filmus užsieno kalba gavęs keturis „Oskarus“.

Niekada nebaigęs jokių kinematografijos mokslų, įkvėpimo jis sėmėsi iš gyvenimo ir svajonių, o žinių – iš patirties. Jo kūryba itin asmeniška, pinanti atsiminimų, svajonių, troškimų ir fantazijų motyvus, o personažai – tikri keistuoliai.

Komentarai