Dvi fotografijų parodos: tikrovių ir civilizacijų konfliktas

Tą dieną lauke buvo dulksna – žvarbi ir prasiskverbianti pro drabužių skaidulas, pro odą, sušaldanti iš esmės. Prisiminiau pasakojimus apie krizes, kai žmonės eidavo į muziejus norėdami bent ten atitirpti. Bet Lietuvos nacionaliniame muziejuje buvo šilta ir šviesu ne tik fiziškai. Kad pamatyčiau Kunčiaus nufotografuotus žmones, turėjau brautis per minią sveikindamasi su daugybe seniai ir neseniai matytų pažįstamų. Tai buvo simboliška – mes visi susitikome apsupti analogiškų „Susitikimų praeitame šimtmetyje“.

A. Kunčiaus kartos paveikslas

Fotografijos dengė visas sienas. Apačioje – mažų atspaudų dėlionės, suskirstytos pagal profesijas: literatai, muzikai, dailininkai, fotografai... Viršuje – tų pačių literatų, muzikų, dailininkų, fotografų portretai stambiu planu. O salės centre – stenduose – poetų knygos ir kultūros periodiniai leidiniai. Pastarieji ir yra šios kolekcijos atsiradimo kaltininkai. 1963 m. pradėjęs dirbti savaitraščio „Literatūra ir menas“, paskui ir 1965 m. įkurto žurnalo „Kultūros barai“ redakcijose, Kunčius fotografavo kultūros veikėjus šių leidinių puslapiams iki pat 1999 m. Jubiliejams, straipsniams apie parodas, koncertus, knygas reikėjo nenuobodžių portretų, viename kadre per vieną akimirką papasakojančių apie asmenybę ir jos kūrybą.