Karaliaus Mindaugo portretui faktų vis dar stinga

Publikuota: 2018-07-06
„Mindaugo laikų istoriją rekonstruojame remdamiesi rašytiniais šaltiniais, bet ne artefaktais“, – sako dr. Rimvydas Petrauskas, VU Istorijos fakulteto dekanas. „Scanpix“ nuotr.
„Mindaugo laikų istoriją rekonstruojame remdamiesi rašytiniais šaltiniais, bet ne artefaktais“, – sako dr. Rimvydas Petrauskas, VU Istorijos fakulteto dekanas. „Scanpix“ nuotr.

Didžiosios valstybinės šių metų šventės skirtos Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui paminėti. Tačiau Lietuvos valstybė radosi kur kas anksčiau nei prieš šimtą metų: turime daugiau nei 1.000 metų istoriją, taip pat pirmąjį ir vienintelį karalių, valstybės įkūrėją Mindaugą, apie kurį vis dar žinoma daugiau mitų nei faktų.

„Galbūt“, – į klausimą, ar kada nors žinosime daugiau apie karalių Mindaugą (apie 1200–1263) sako prof. Rimvydas Petrauskas, VU Istorijos fakulteto dekanas. Pastaraisiais metais vienai svarbiausių istorinių Lietuvos asmenybių buvo skirta nemažai dėmesio – neseniai švęstą 750 metų jo karūnavimo sukaktį lydėjo daugybė šiai progai skirtų knygų, straipsnių, renginių.

nuotrauka::1

„Atskiras Mindaugo laikų problemas įvairiuose kontekstuose ir dabar tyrinėja ne vienas Lietuvos istorikas ir archeologas. Galbūt tik specialaus tyrimo apie Mindaugo valdymo laikotarpį šiuo metu niekas nerengia, nes neseniai pasirodė stambi Edvardo Gudavičiaus monografija „Mindaugas“, į lietuvių kalbą buvo išversti iš esmės visi to meto istoriniai šaltiniai („Mindaugo knyga“), 750-ųjų Mindaugo karūnavimo metinių proga pasirodė krūva straipsnių rinkinių. Vis dėlto neabejoju, kad praėjus kuriam laikui nauja istorikų karta vėl grįš prie svarbiausių Mindaugo laikų istorijos įvykių. Tiesa, vargu ar galime tikėtis atrasti išsamių naujų istorinių šaltinių apie Mindaugą, tačiau istoriografijos raida rodo, kad naujos istorikų kartos pradeda kelti seniems šaltiniams savus klausimus ir taip atranda naujų prieigų prie, atrodytų, jau gerai pažintos istorijos“, – sako prof. Petrauskas.

Žiaurumas – išgalvotas?

Neatsakytų klausimų apie Mindaugą daug. Istorikai tiksliai nežino nei jo kilmės, nei gimimo datos. Mažai žinoma apie jo pirmąją santuoką (Morta buvo antroji žmona, po jos mirties Mindaugas vedė jos seserį, kurios vardas taip pat nežinomas), apie rezidencijas, kuriose jis gyveno. Nežinome, nei kur jis buvo karūnuotas, nei kur palaidotas. Ką jau kalbėti apie žemiškus dalykus.

„Apie kasdienį Lietuvos istorinių asmenybių gyvenimą galime sužinoti tik iš vietinių šaltinių, o jie atsirado maždaug tuo metu, kai Lietuva apsikrikštijo, 1387-aisiais. Iš XIII–XIV a. teturime tik kelis Gedimino laiškus, kelis Mindaugo dokumentus. Visi kiti mūsų šaltiniai – svetimšalių kronikos. Suprantama, kad svetimšaliams metraštininkams Mindaugo kasdienybė nebuvo įdomi, jiems labiau rūpėjo jo karo žygiai“, – kalba prof. Petrauskas.

Paklaustas, ar tikrai Mindaugas buvo toks žiaurus ir negailestingas, kaip teigiama tuose metraščiuose, istorikas pataria susilaikyti nuo tokių vienareikšmiškų asmenybės vertinimų: „Kad jis Lietuvą vienijo žudydamas, buvo rašoma jam nepalankiuose konkurentų (iš Haličo-Voluinės kunigaikščio aplinkos) metraščiuose. Aišku, tų konfliktų buvo daug, tai būdinga ankstyvajam monarchijos laikotarpiui, bet negalima sakyti, kad Mindaugo kaip vienintelio valdovo iškėlimo pagrindas buvo smurtinė kova. Karinė jėga buvo svarbi monarcho valdžios sąlyga, tačiau valstybės susidarymas yra pirmiausia politinis veiksmas, todėl sumani politinė laikysena yra esminis Mindaugo valdžios bruožas.“

Sumania politine laikysena prof. Petrauskas vadina Mindaugo flirtą su ordinu – būsimasis karalius sėkmingai pasinaudojo draugyste su Livonijos magistru Andriumi Štirlandu: „Mindaugas konfliktavo su savo brolėnais – mirusio brolio Dausprungo sūnumis Tautvilu ir Gedvydu. Brolėnams pavyko suburti gana stiprią tarptautinę koaliciją (joje buvo Rygos arkivyskupas, Haličo-Voluinės kunigaikštis), nukreiptą prieš tėvo brolį. Šioje sudėtingoje situacijoje Mindaugas žengė tikrai labai diplomatišką ir protingą žingsnį užmegzdamas santykius su Livonijos ordino magistru, kuris konkuravo su Rygos arkivyskupu.“

Skamba paradoksaliai, bet, anot istoriko, būtent vokiečių ordinas, su kuriuo paskui kariavo ir pats Mindaugas, ir po jo valdę kunigaikščiai, Lietuvos valdovo karūnacijos istorijoje suvaidino itin svarbų tarpininko vaidmenį.

Livonijos magistras Mindaugui ne tik padėjo įveikti brolėnus, bet ir pagreitino jo krikšto bei karūnacijos procesus.

„Mindaugui pasisekė, kad rado stiprų sąjungininką, kurio dėka jam pavyko užmegzti ryšius su popiežiumi. Viskas dėliojosi labai greitai, juk vos per kelerius metus įvyko keli lemtingi Lietuvos istorijos įvykiai. Tiek daug laiko iki tol niekas nesikeitė, o nuo 1251 m. matome labai greitus procesus“, – pasakoja prof. Petrauskas.

Reikėjo ir popiežiui

Kodėl būtent kunigaikščiui Mindaugui, o ne kuriam nors iš anksčiau Lietuvą mėginusių vienyti kunigaikščių buvo lemta tapti Lietuvos karaliumi – juk dar 1009 m. į Lietuvą atvykęs Brunonas (taip, būtent tas, kurį nukankino lietuviai) išvydo, kad gentinę santvarką mūsų šalyje pakeitė kita. Taigi – kodėl Lietuva turėjo laukti net iki XIII a. vidurio, kad galėtų pasveikinti savo karalių?

„Po šventojo Brunono misijos kurį laiką mūsų kraštas buvo atsidūręs krikščioniškosios Europos interesų nuošalyje. Kitaip tariant, nebuvo tęsiama misijų politika, kurios kontekste Brunonas buvo atvykęs. Situacija pasikeitė, kai vienu metu Livonijoje (dabartinės Latvijos teritorijoje) ir Prūsijoje atsirado du nauji valdžios centrai – vokiečių ordinas ir naujos krikščioniškosios vyskupijos. Viena vertus, tai reiškė Vakarų civilizacijos priartėjimą prie Lietuvos, tačiau kartu tai buvo iššūkis Lietuvoje egzistavusiai politinei gentinei santvarkai. Tai buvo nauji rimti priešininkai, į kuriuos reikėjo reaguoti. Būtent tai ir paskatino valdžios koncentracijos procesą Lietuvoje“, – kalba prof. Petrauskas.

Pasak istoriko, ir kitų kiek vėliau prie krikščioniškos civilizacijos prisijungusių Vidurio ir Rytų Europos, Skandinavijos šalių pavydžiai rodo, kad valstybingumo procesas visur – vienur labiau, kitur – mažiau – sutapo su krikščionybės sklaida. Nauja religija tapo papildomu dialogo pagrindu, sustiprinusiu monarchinės valdžios organizaciją. Jis akcentuoja, kad krikštas ir po jo vykusi karūnacija buvo naudinga tiek Mindaugui, vienijančiam Lietuvą, tiek popiežiui Inocentui IV.

„Tuo metu Inocentas IV buvo valdžios viršūnėje, jo pagrindinis konkurentas, Romos imperatorius Frydrichas, buvo neseniai miręs. Popiežiui buvo naudinga užmegzti santykius su dar vienos, kad ir tolimesnės Europos periferinės šalies valdovu, kuris galėjo įsijungti į popiežiaus kuriamą politinę sistemą. Taigi šiuo atveju (panašiai kaip ir šiais laikais) buvo labai svarbu laiku pasinaudoti palankia politine konjunktūra. Mindaugo priėmimas į Europos krikščioniškų karalių šeimą buvo užtvirtintas Inocento IV dar 1251 m. liepos 17 d. Milane surašyta bule, kur Lietuva iš anksto skelbiama katalikiška karalyste, taip pat nurodoma, kad ji priimama „į šv. Petro teisę ir nuosavybę“. Šių dienų sąvokomis kalbant, tai buvo Lietuvos suverenumo užtikrinimas tarptautiniu lygiu. Nuo šiol naujos krikščioniškos karalystės suverenumas negalėjo būti niekieno, pirmiausia – kaimyno vokiečių ordino, ginčijamas, iš esmės konfliktai galėjo vykti tik dėl pasienio teritorijų. Nauja karališka valdžia išsprendė dvilypę Mindaugo problemą: tarptautiniu mastu ji leido jam įtvirtinti suverenaus valdovo padėtį Europos krikščioniškųjų karalių šeimoje, o drauge leido jam išsiskirti iš kitų į valdžią pretenduojančių vadų krašto viduje. Kaip matome, vienoms valstybėms pavyksta laiku įšokti į traukinį, o kitos kiek vėluoja ir tada prasideda problemos“, – dėsto prof. Petrauskas.

Pasak istoriko, Mindaugo karalystę galima vadinti paskutine karalyste Europoje viduramžiais, nes nauja karalystė Europoje atsiras tik XVIII a. pradžioje, visiškai pasikeitus Europos politinei situacijai.

„Žinome, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas irgi siekė karūnos. Bet XV a., taigi praėjus kone 200 metų nuo Mindaugo karūnacijos, Vakarų Europos politinė sistema jau buvo gerokai pasikeitusi. Naujų karalysčių nebeatsirasdavo – įkurti naują buvo labai sudėtinga. Lyginamasis aspektas dar labiau išryškina Mindaugo situacijos unikalumą ir paaiškina, kodėl jis yra pirmas ir vienintelis Lietuvos karalius“, – dėsto prof. Petrauskas.

Anot jo, būtent neįvykusios Vytauto karūnacijos diena –1430 m. rugsėjo 8-oji – tarpukariu buvo antra pagal svarbą data po Vasario 16-osios.

„Galima suprasti, kodėl Mindaugo karūnavimas ilgą laiką nebuvo minimas, juk konkrečios dienos to meto šaltiniai nenurodo. Liepos 6-oji yra tam tikra istorinė fikcija – jos nesutiksime jokiame šaltinyje, tačiau jos, kaip Mindaugo karūnacijos dienos pasirinkimas remiasi nuodugnia rekonstrukcija, todėl tai pagrįstas sprendimas“, – kalba prof. Petrauskas.

Rašytinių šaltinių stinga

Pašnekovas primena, kad popiežiaus Inocento IV pasirašytas dokumentas apie karūnaciją buvo iš anksto parengtas Romos kurijoje, tačiau jame nurodytas tik mėnuo. „Istorikai iš kelių alternatyvų pasirinko liepos 6-ąją. Šiuo atveju data gal ir nėra esminis dalykas. Reikėjo simbolinės datos, kuri būtų susieta su šiuo įvykiu“, – sako jis. Minėtame dokumente nebuvo nurodyta ne tik Mindaugo karūnacijos data, bet ir vieta. Dėl to kartais pasitaiko ir spekuliacijų, pvz., Valstybės dienos proga pakeliauti karaliaus Mindaugo keliu, kuriuo jis neva vyko į vainikavimo ceremoniją.

„Šiame kontekste dažniausiai minima Voruta – viena pasienio pilių, atsitiktinai paminėta šaltinyje. Be jos, neturime kitų to meto Lietuvos geografinių pavadinimų. Ši aplinkybė rodo, kad tuo metu dar neegzistavo išskirtinė valdovo rezidencija – sostinė. Mindaugas valdė keliaudamas po dvarus ir pilis, o nuolatinės rezidencijos atsiradimas buvo ateities dalykas. Beje, to meto statiniai buvo mediniai, todėl šiais laikais taip sunku nustatyti anų laikų svarbiausias politines vietas Lietuvoje“, – aiškina prof. Petrauskas.

Anot jo, hipotezę, kad Mindaugas galėjo gyventi ir Vilniuje, buvo iškėlę archeologai, vis dėlto naujausi datavimo duomenys rodo, kad radiniai, kuriuos būtų galima sieti su pilies statyba, priskiriami XIII a. paskutiniams dešimtmečiams: „Duomenys tikrai tikslūs, nes šioje srityje pastaruoju metu padaryta didelė pažanga, naudojamos naujos technologijos. Kol kas Mindaugo laikų atžvilgiu didelių naujienų nėra, tačiau Vilniaus raidos istoriją šie tyrimai jau gerokai pakoregavo. Žinoma, technologijos nesukurs naujų istorijų, ir toliau nauji impulsai priklausys nuo istorikų ir archeologų interpretacijų ir t. t.“ Būtent artefaktų trūkumas labiausiai stabdo Mindaugo laikų istorijos tyrinėjimo procesą. Pasak profesoriaus, iki šiol nėra atrasta jokių konkrečių su Mindaugu susijusių istorinių radinių: nei karūnos, nei ginklų, nei drabužių.

„Mindaugo laikų istoriją rekonstruojame remdamiesi rašytiniais šaltiniais, bet ne artefaktais. Žinoma, archeologai mums gali padėti atsakyti į kai kuriuos klausimus apie to meto visuomenę kasinėdami kapinynus, piliakalnius. Gal kada nors atras ir su Mindaugu susijusių daiktų, kas žino? Juk ir anksčiau būta hipotezių, kad vienas ar kitas daiktas galėjo priklausyti Mindaugui, bet jos nepasitvirtino. Pavyzdžiui, manyta, kad ant vieno Mindaugo dokumento, kuris išlikęs ordino archyve, yra jo antspaudas. Tačiau geriausias mūsų heraldikos žinovas Edmundas Rimša įtikinamai pagrindė, kad tai viso labo ordino falsifikatas, padarytas XIV a. Vis dėlto tie keli ordino archyve išlikę Mindaugo dokumentai yra vieninteliai daiktai, kuriuos galime pagrįstai sieti su juo“, – aiškina profesorius.

Atsimetimo nebuvo

Istorikas pataria pernelyg netikėti ir pasakojimais apie Mindaugo atsimetimą nuo krikščionybės: „Tai vienas iš dalykų, dėl kurio turbūt niekada nebūsime tikri. Atsimetimą mini Mindaugui nepalankūs šaltiniai. Rusų metraštininkai aiškina, kad jis niekada nebuvo tikras krikščionis ir kad jis krikštijosi tik dėl akių, tačiau toliau garbino pagoniškus dievus. Ordinas kaip atsimetimą nuo krikščionybės traktavo faktą, kad Mindaugas atnaujino karą su kryžiuočiais. Bet tai ordino interpretacija. Deja, tuo metu Lietuvos istorija nebuvo rašoma, todėl neturime lietuviškos šios temos versijos.“

Kita vertus, svetimšalių kronikos perduoda ir labiau patikimos informacijos. Prof. Petrauskas mini senąja vokiečių kalba parašytą „Eiliuotąją Livonijos kroniką“, kurioje pasakojama apie Mindaugo ir jo antrosios žmonos Mortos santykius. Manoma, kad metraštininko informatoriumi galėjo būti Mortos nuodėmklausys Zivertas, kuriam karalienė padėjo pabėgti į Livoniją, kai Mindaugas atnaujino kovas su ordinu.

„Čia Morta iškyla ne tik kaip mylima žmona, tačiau ir kaip žmogus, su kuria tariamasi valstybės valdymo reikalais. Tai rodo, kad to meto visuomenėje aukštos kilmės moterys galėjo įgyti reikšmingą politinį statusą“, – kalba prof. Petrauskas. Manoma, kad Morta galėjo apsikrikštyti anksčiau nei Mindaugas – juk nežinome jos pagoniško vardo. Tai neturėtų stebinti – ir kitų Europos šalių kilmingos moterys aktyviai dalyvavo christianizacijos procesuose.

Ieškok moters

Beje, kai kurie Mortos sprendimai netiesiogiai prisidėjo prie tragiškos Mindaugo ir jų sūnų mirties. Prieš mirtį ji paprašė Mindaugo, kad šis vestų jos seserį – Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną. „Taip jau išėjo, kad Mindaugas paveržė svetimą žmoną. Mortos interesas buvo aiškus. Ji tenorėjo, kad sesuo pasirūpintų vaikais, o tai buvo itin svarbu laikais, kai naujos sutuoktinės pirmiausia stengėsi užtikrinti paveldėjimo teisę būtent savo vaikams. Įžeistas Daumantas prisidėjo prie Treniotos organizuoto sąmokslo, per kurį 1263 m. Mindaugas ir jo sūnūs buvo nužudyti“, – dėsto prof. Petrauskas.

Pasak jo, šis sąmokslas baigė Mindaugo karališkosios linijos egzistavimą, nors iš pradžių karaliaus giminei viskas klostėsi palankiai – popiežius Aleksandras IV 1255 m. buvo leidęs vainikuoti Mindaugo sūnų „vivente rege“ (gyvenant karaliui).

„Po karaliaus mirties gana ilgai – kelis dešimtmečius – tęsėsi politinė krizė, tačiau vis dėlto vieno valdovo monarchinė valdžios forma išliko. Drauge išliko ir valstybė. O tai yra svarbiausias Mindaugo kaip karaliaus laimėjimas“, – teigia istorikas.

Jo įsitikinimu, karalius Mindaugas pastaruoju metu sureikšmintas visiškai pelnytai: „Modernios istorinės savimonės požiūriu galime rasti nemažai paralelių su šiandiena. Mindaugo laikų istorija mums primena senąsias europines šaknis. Mūsų noras priklausyti ES yra senos krikščioniškos karalystės tradicijos pėdsakas. Istorinės aplinkybės skirtingos, tačiau struktūriniu požiūriu Mindaugo ir XX a. pabaigos Lietuvos istorijos turi neabejotinų panašumų. Mindaugo europinio tipo karūnacijos aktas primena pastarųjų dešimtmečių Lietuvos europinį integracijos procesą. Tąkart Mindaugas ir jo valstybė tapo vakarietiškos Europos dalimi, ir šis pasirinkimas ilgiems laikams lėmė Lietuvos istorijos trajektoriją. Nors Lietuvos karalystė nebuvo atkurta, vėliau ilgą laiką (iki padalijimų XVIII a.) Lietuva egzistavo Europos politiniame žemėlapyje kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir kurį laiką pagal teritoriją buvo didžiausia. Žinoma, tai ilgalaikė priklausymo ikimoderniųjų laikų europinei politinei sistemai tradicija. Juolab kad panagrinėjus Europos istoriją paaiškėja, kad daugelis viduramžiais susiformavusių geopolitinių tendencijų tebegalioja ir XX a., taigi galime konstatuoti ilgalaikes tolimų viduramžių įvykių pasekmes.“

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Du brangiausi pasaulio miestai – Šveicarijoje

Brangiausių pasaulio miestų sąrašo viršuje – Ciurichas ir Ženeva. Tokį vertinimą kasmetinėje kainų ir pajamų...

Laisvalaikis
2018.07.15
Iliustruotoji istorija: paskutinė kelionė

Kremavimas, laidojimas, mumifikavimas, lavono valgymas. Žmonėms niekada netrūko išmonės atsikratant mirusiais...

Laisvalaikis
2018.07.15
Verta aplankyti: Lietuvos dizaino šimtmetis 1

Liepos 13-ą Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, atidaryta valstybės šimtmečiui skirta paroda „Daiktų...

Laisvalaikis
2018.07.15
Mirė rašytoja, poetė, signatarė Vidmantė Jasukaitytė 2

Šeštadienio rytą Klaipėdos ligoninėje mirė rašytoja, poetė, Kovo 11-osios akto signatarė Vidmantė...

Laisvalaikis
2018.07.14
Mokslininkai perrašinėja žmonijos kilmės teoriją 7

Visuotinai priimta teorija skelbė, kad šiuolaikinis žmogus kilo iš nedidelės teritorijos Rytų Afrikoje.

Laisvalaikis
2018.07.14
Knyga iš Žygimanto Augusto kolekcijos parduota už 45.000 Eur 4

Liepos 10 d. Anglijos aukcionų namuose „Forum Auctions“, kurio specializacija – antikvarinės knygos,...

Laisvalaikis
2018.07.13
Festivalis svarstys ir Lietuvos valstybės atkūrimo klausimus

Liepos 14–21 d. Nidoje vyks XXII tarptautinis Thomo Manno festivalis, kasmet Nidą savaitei paverčiantis...

Laisvalaikis
2018.07.13
VŽ rekomenduoja: 10 savaitgalio renginių 1

Dauguma šio savaitgalio renginių vyksta gryname ore, skirti visoms amžiaus grupėms, yra edukaciniai ir...

Laisvalaikis
2018.07.13
„Deeper“ inovacijų vadovo portretas: kaip pomėgis virto profesija, atvedusia į verslą 8

„Nesu plakatinis patriotas, apsiavęs vyžomis ir apsirengęs tautiniu kostiumu nevaikštau“, – sako bendrovės...

Laisvalaikis
2018.07.13
Mokslininkai ragina naikinti žiurkes, kad būtų išsaugoti koralų rifai

Koralų rifus tyrinėjantys mokslininkai sako, kad dalis kaltės dėl šių povandeninių darinių nykimo tenka...

Laisvalaikis
2018.07.12
Popiežiaus Pranciškaus vizito biudžetą kol kas gaubia miglos 5

Artėjantis popiežiaus Pranciškaus vizitas Lietuvoje, be dvasingosios, turi ir kasdienę pragmatinę pusę – tai...

Laisvalaikis
2018.07.11
Paskelbtos 2020, 2021 ir 2022 metų Lietuvos kultūros sostinės

Paskelbta, jog 2020 m. Lietuvos kultūros sostine taps Trakų rajono, 2021 m. – Neringos, 2022 m. – Alytaus...

Laisvalaikis
2018.07.11
Vilniaus Rasų kapinėse perlaidotas Nepriklausomybės akto signataras Mykolas Biržiška

Vilniaus Rasų kapinėse perlaidoti iš JAV pargabenti Vasario 16-osios Akto signataro Mykolo Biržiškos ir jo...

Laisvalaikis
2018.07.11
Kanų jachtų festivalis: siūlo išbandyti ir išsirinkti Rėmėjo turinys

Kiekvieną rugsėjį nuo 1977 m. vykstantis Kanų jachtų festivalis prabangių vandens transporto priemonių...

Verslo aplinka
2018.07.11
Džiazo koncertas – unikalioje Vilniaus erdvėje

Liepos 12 d. Vilniuje, netikėtoje ir unkalioje vietoje – Jeruzalės skulptūrų sode (Lobio g.), koncertą...

Laisvalaikis
2018.07.10
Europos antikvariatai užversti nelegaliais dramblio kaulo dirbiniais

Trys ketvirtadaliai dramblio kaulo dirbinių, kurie Europoje parduodami kaip antikvariniai, iš tiesų yra...

Laisvalaikis
2018.07.10
Archeologai tyrinėja Vilniaus Didžiosios sinagogos kompleksą 2

Šią savaitę prasidėjo Vilniaus Didžiosios sinagogos (Vokiečių g. 13A), vienos didžiausių žydų religinių...

Laisvalaikis
2018.07.09
Baltijos šalys steigia bendrą fondą kultūriniam bendradarbiavimui skatinti 2

Lietuva, Latvija ir Estija skirs po 100.000 Eur naujam fondui, iš kurio bus finansuojami bendri trijų...

Laisvalaikis
2018.07.09
„Misija Sibiras“ šiemet vyks Kazachstane 1

Rusijai nusprendus neįsileisti „Misija Sibiras“ dalyvių, ekspedicija perkeliama į Kazachstaną, pirmadienį...

Laisvalaikis
2018.07.09
Iliustruotoji istorija: Lietuvos valdovų vedybinė politika

Lietuvos valdovai, tekindami dukteris, apvesdindami sūnus, rinkdamiesi žmonas dažniausiai siekė politinių...

Laisvalaikis
2018.07.08

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau