Kaip pirmosios Lietuvos Respublikos verslininkės kūrė draugijas ir keitė įstatymus

Publikuota: 2018-05-12
 

Apie moterų veiklas Pirmojoje Lietuvos Respublikoje rašyta daug, tačiau iki dabar nepažvelgta į to meto rinkos joms suteiktas galimybes. Kalbant apie jas, kyla klausimas, ar to meto visuomenė buvo pasirengusi priimti verslias moteris ir sudaryti joms sąlygas veikti. Pasvarstykime.

XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvoje vykstančius visuomenės ir ekonomikos pokyčius veikė Vakarų ir Vidurio Europa. XIX a. pabaigoje moterys išėjo į viešąją erdvę – prasidėjo emancipacija. Čia galima įžvelgti pirmąsias moters pėdas, įmintas darbo rinkoje, t. y. jų veiklą, artimoje ateityje davusią vaisių. Turiu galvoje aktyvias visuomenininkes ir verslias moteris, mačiusias ir radusias galimybių dirbti tautos labui. Iš didelio būrio visuomenininkų verslumu išsiskyrė Teresė Goesytė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Jadvyga Juškutė-Širšė, Liudvika Didžiulienė, Filomena Grincevičiūtė, Felicija Bortkevičienė.

Aktyviosios bitės

XIX a. pabaigoje netoli Joniškio miestelio, Kriukų valsčiuje, Medvilionių dvare, veikė slapta labdaringa mokykla, vadovaujama Teresės Goesytės. Ji „apie 10 metų mokytojavo, skiepydama meilę ir pagarbą gimtajai kalbai“, dirbo daraktore, be to, kartu su broliu Stanislovu Goesu šelpė savo apylinkės besimokantį jaunimą ir dosniai rėmė Gabrielės Petkevičaitės ir Jadvygos Juškytės 1907 m. įsteigtą „Žiburėlio“ draugiją, pirmąją labdaros organizaciją, kurios tikslas buvo mokyti ir šelpti gabius vaikus. Kai 1911-aisiais T. Goesaitė mirė, iš jos palikimo – 3.000 rublių – prie „Žiburėlio“ draugijos buvo įsteigtas Teresės Goesytės fondas moksleiviams šelpti, ypač mergaitėms, pasirinkusioms pradinių klasių mokytojos profesiją.

Sąmoninga ir racionali Gabrielės Petkevičaitės veikla prasidėjo 1890-aisiais. Julija Žymantienė-Žemaitė rašė: „Petkevičaitė ėmė galvoti kaip norint gelbėti tuos nelaimingus vaikelius, trokštančius mokslo, ėmusi mėginti aptiekoje nuo interesantų aukas tam tikslui rinkti. 1894-tuose susiėjusi su keliais mokslavyriais lietuviais, tarpe jų buvęs ir Jonas Jablonskis, profesorius. Pradėjusi su jais tartis dėl savo šelpimo darbo Jablonskis pataręs toliau darbuotis. Jablonskio patarimo ir paklausiusi“. Gabrielė, norėdama padėti išlaikyti „Žiburėlio“ draugiją, įkūrė ir rūpinosi bičių ūkiu.

1896–1907 m. tautiniam judėjimui daug nusipelnė Liudvika Didžiulienė. Ji, gyvendama Mintaujoje (dabar – Jelgava), išlaikė bendrabutį, kuris tapo „lietuviškos veiklos centru ne tik Mintaujoje, bet ir Rygos miesto apygardoje. Tokio lietuviško centro spaudos draudimo metu daugiau niekur nebuvo“ .

L. Didžiulienės pensione gyveno 89 lietuviai. Ji globojo pažangius moksleivius, todėl „žymi dalis Didžiulienės pensiono gyventojų jau gimnazijoje pasižymėjo politine, publicistine ir net revoliucine veikla. Tarp jų buvo Antanas Smetona, Vladas Požėla, Jurgis Šlapelis, Vincas Kapsukas, Juozas Tūbelis, Justinas Vienožinskis, P. Kairiūkštis, K. Baronas“. Čia gyveno ir mokėsi ir moterys: Veronika Janulaitytė (Alseikienė), Liuda Vienažinskaitė, Emilija Gruzdytė, Staniulytė, Veikytė, Gaigalaitė.

1915 m. Filomena Grincevičiūtė Vilniuje buvo įsteigusi lietuviams valgyklą. Per vokiečių okupaciją ji daug padėjo lietuviams šelpdama ir maitindama.

Moterų draugijų jėga

Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, keitėsi ir požiūris į moteris. Jos pradėtos vertinti kaip organizatorės, vadybininkės, darbininkės. Pokyčius lėmė karas, jam vykstant moterys privalėjo visose srityse pakeisti vyrus.

Atkūrus valstybę, keitėsi ir veiklos pobūdis – atsikūrė ir kūrėsi moterų organizacijos, jos stipriai prisidėjo kuriant ir įtvirtinant moterų padėtį valstybėje ir darbo rinkoje.

1919 m. priėmus Draugijų įstatymą, kūrėsi ir veikė katalikiškosios, liberaliosios ir socialdemokratinės moterų organizacijos.

Seniausia ir įtakingiausia, veikusi 1908–1940 m., buvo Lietuvos katalikių moterų draugija (LKMD), aktyvios jos veiklos periodas buvo 1918–1926 m. 1920 m. draugijos plėtrai ir jos autoritetui nemažą reikšmę turėjo ir trijų Steigiamojo Seimo narių – E. Gvildienės, O. Račiukaitienės ir S. Stakauskaitės – kooptavimas į draugijos Centro tarybą.

Jos dalyvavo valdybos posėdžiuose, be to, buvo Visuomeninių-politinių reikalų sekcijos, kurioje buvo svarstomi, rengiami ir Steigiamajame Seime pristatomi įvairūs įstatymų projektai moterų klausimais, narės. Draugijos pirmininkė su trumpomis pertraukomis visus tuos metus buvo Magdalena Galdikienė, tarpukario švietimo įstaigų magnatė.

1922 m. LKMD turėjo per 4.000 narių, 1926 m. – apie 12.000, o 1929 m. – apie 18.000. 1940-aisiais, draugijos uždarymo išvakarėse, ji vienijo per 40.000 moterų. Jaunimui įsitraukti į darbo rinką padėjo 1921 m. atkurta „Žiburėlio“ draugija, įsteigusi skyrius Vilniuje, Panevėžyje, Marijampolėje.

Felicija Bortkevičienė „Žiburėliui“ vadovavo nuo 1903-iųjų iki jo uždarymo 1914-aisiais. Nuo 1902 m. ji priklausė Lietuvos Demokratų partijai, vėliau – Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungai, buvo jų centro komitetų narė. F. Bortkevičienė buvo ir Lietuvos baigusių aukštąjį mokslą moterų sąjungos iniciatorė. Beje, jos balsas sprendžiant įvairius klausimus buvo labai svarbus – ji vadovavo bendrovei „Varpas“, buvo dienraščio „Lietuvos žinios“ savaitraščio „Lietuvos ūkininkas“ atsakingoji redaktorė, todėl neretai vadinta „spaudos magnate“, „spaudos bobute“.

Be abejo, nuo XX a. pradžios iki ketvirtojo dešimtmečio moterų įsteigtų ar remiamų draugijų, atlikusių reikšmingą vaidmenį besikuriančios Lietuvos gyvenime, būta nepalyginti daugiau.

Įstatymų kūrėjos

Visos valstybės ir visuomenės raidos pamatus paklojo Steigiamasis Seimas ir jame priimti įstatymai bei 1922 m. Konstitucija.

Nors sudarė „absoliučią mažumą“, Lietuvos moterys buvo matomos ir Steigiamajame Seime. 1922 m. kovą Magdalena Galdikienė, svarstant Konstitucijos projektą, atkreipė parlamentarų dėmesį į šeimą ir moters vaidmenį joje.

Moterys, siekdamos abiejų lyčių lygybės, išdėstė maksimumo programą, kurią reikėtų įgyvendinti kuriant valstybę. Programoje buvo numatyta: 1. Šeima turi remtis abiejų lyčių teisių lygybe. 2. Lygybės principą įgyvendinti ir ekonomikos srityje, už tą patį darbą turi būti vienodas atlyginimas. 3. Deklaruoti, kad moters namų ruoša ir vaikų auklėjimas prilygsta vyro darbui įstaigoje.

Steigiamojo Seimo narė F. Bortkevičienė atstovavo liberaliajai moterų judėjimo krypčiai ir buvo LSLDP bei LVS frakcijų sekretorė, dalyvavo rengiant Ligonių kasų įstatymo projektą bei Lietuvos universiteto statuto projektą.

Ligonių kasų įstatymas buvo būtinas, nes pradėjusioms dirbti moterims reikėjo įstatymo suteiktų tokių pačių garantijų, kaip vyrams. Šiuo įstatymu buvo siekiama įtvirtinti motinystės apsaugą dirbančioms moterims.

Emilija Gvildienė pasiūlė moterų gimdymo atostogas pratęsti iki 8 savaičių ir išbraukti reikalavimą moterims iki gimdymo 6 mėnesius priklausyti Ligonių kasai.

Parlamentarė siūlomą pataisą grindė valstybės demografine būkle. Ji teigė: „Jeigu norime, kad tauta neišnyktų, turime duoti galimybės ir palengvinimų visoms moterims atlikti prievoles rūpestingai.“

Pataisa buvo atmesta. Parlamentarai, oponavę E. Gvildienei, nurodė, kad moterys nesąžiningai naudosis tokia galimybe, o darbdaviai vengs priimti moteris į darbą dėl padidėsiančių išlaidų.

Moterys Seime rūpinosi pakeisti ir nuo carinės Rusijos laikų (1836 m.) galiojusį Civilinių teisių kodeksą. 1921 m. birželio 15 d. pradėjus svarstyti Civilinių teisių sulyginimo įstatymo projektą, Konstitucinės komisijos pirmininkas teisininkas Antanas Tumėnas, daug padėjęs moterims rengiant šį projektą, nurodė, kad civilinių įstatymų pakeitimai susiję tik su tais straipsniais, kurie varžo moters ekonominę padėtį šeimoje ir visuomenėje turto atžvilgiu. Šiais pakeitimais ir papildymais pagerinama jų ekonominė padėtis, stengiamasi moters teises sulyginti su vyrų.

Moterų parengtą įstatymo projektą palaikė visos Seimo frakcijos, projektas buvo priimtas. Tačiau 1922 m. įstatyme nebuvo įteisinta visiška moterų ir vyrų lygybė. Pirmiausia – išliko vyrų pavardės ištekėjusioms moterims.

Civiliniame kodekse taip pat apibrėžtos tėvų pareigos, reglamentuotas vaikų išsilavinimas: „Kada vaikai sulaukia tinkamo amžiaus, tėvai rūpinasi įstatyti sūnus į tinkamą tarnybą arba verslą ar išleisti dukras už vyrų. Tėvai įpareigoti daboti, kad vaikai nebūtų kitų skriaudžiami.“

Šiame straipsnyje atsiskleidžia skirtingi vyrų ir moterų būsimi vaidmenys: moteriai – šeima, vyrui – visuomeninė veikla ir šeimos išlaikymas. Civilinio įstatymo pataisos neišsprendė lyčių santykių juridinių problemų, tačiau, palyginti su senaisiais įstatymais, tai buvo didžiulė pažanga.

Politinių pažiūrų skirtumas netrukdė moterims dirbti kartu rengiant įstatymus arba jų projektus pristatyti Antrajame Seime.

Svarstant „Tarnybos ir verslo valstybinio mokesčio įstatymo projektą“, Liuda Purėnienė ir M. Galdikienė pasisakė už neapmokestinamo pragyvenimo minimumo padidinimą, vargingiausių asmenų atleidimą nuo mokesčių. Parlamentarės tokį reikalavimą grindė skirtingais argumentais. M. Galdikienė nurodė šeimų, auginančių vaikus, sunkią finansinę padėtį ir siūlė didinti mokesčius nevedusiems.

Anot L. Purėnienės, įstatymo projektas pažeidė abiejų lyčių lygias teises, nes jei vyras išlaiko šeimą, jam padidinamas neapmokestinamas pragyvenimo minimumas. Tačiau jeigu vyras nedirba ir moteris išlaiko šeimą, padidinimo nenumatyta.

Socialdemokratė Antrajame Seime nebuvo taiki ir nuolanki kaip krikščionės demokratės, ji ne tik sukritikavo įstatymą ir reikalavo jį taisyti iš esmės, bet ir nurodė, kad Vyriausybė 1923 m. pabaigoje pažeidė Konstituciją, atleisdama moteris iš darbo, neatsižvelgdama į jų išsilavinimą bei socialinę padėtį ir taip padarydama didelę žalą moterims

Lietuvos moterų taryba

Lietuvos tarpukario istorija, feministinis judėjimas ir visuomenės raida negali būti nagrinėjami be įtakingiausių skėtinių organizacijų, pirmiausia – Lietuvos moterų tarybos (LMT). Taryba reprezentavo Lietuvą daugelyje tarptautinių moterų organizacijų, kėlė jose Lietuvos užsienio politikos problemas, pavyzdžiui, Vilniaus grąžinimo Lietuvai klausimą.

Tai nebuvo vienintelis moterų organizacijų susivienijimas Lietuvoje. Anksčiau (1922 m.) buvo susikūręs Lietuvių katalikių moterų vyriausiasis sekretoriatas, 1933 m. reorganizuotas į Lietuvos katalikių moterų organizacijų sąjungą (LKMOS).

1928 m. gruodį įsteigta LMT 1930–1939 m. aktyviai sprendė moterų diskriminavimo darbo rinkoje problemas.

Prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei, kilusias nedarbo ir kitas problemas Vyriausybė sprendė neatsižvelgdama į Konstitucijos punktus, garantuojančius abiejų lyčių lygybę. 1931 m. Lietuvos moterų organizacijos, vadovaujamos LMT, įteikė Vyriausybei memorandumą, kuriame buvo reikalaujama laikytis abiejų lyčių lygybės atleidžiant iš darbo ir nedaryti niekam išimčių. Memorandumas skelbė: „Jeigu vyriausybė ribotų moterų pilietines teises, tada būtų padaryta skriauda moterims ir jos būtų išeliminuotos iš valstybės kūrimo darbo Į jos gyvenimą būtų įneštas chaosas, netikrumas rytojaus gyvenimu.“.

LMT pirmininkė O. Mašiotienė 1933 m. sausio 12 d. valdybos posėdyje parengtame pranešime „Ekonomikos krizė. Pavojus moterų ekonominiam savarankiškumui“ teigė, kad pirmiausia reikia laikytis taupumo politikos, kovoti su prabanga ir užsienio prekėmis. Ragino moteris remti vietos pramonę ir pirkti jos produkciją.

Įstatymiškai moterų teisės politikoje ir pilietinėje srityje buvo lygios su vyrų, tačiau, kaip pastebėjo LKDP lyderis Mykolas Krupavičius, – tik įstatymuose.

Vaikai, virtuvė, bažnyčia

„Gyvenimo praktikoje – labai plačiai vyravo senovės prietarai: vyrų tarpe užaušimas ir surambėjimas moterų tarpe. Daugelis vyrų skiria kaip skyrę moterims „keturis K“ – Kinder, Küche, Kirche, Kleider (vok. vaikai, virtuvė, bažnyčia, parėdkai).“

1933 m. moterų nedarbas dar labiau išaugo.

Moterų atleidimas iš darbo ir jų „grąžinimas“ į šeimą tuo metu buvo pasaulinis reiškinys. 1933 m. gruodžio 6 d. į Seklyčią susirinkusios moterys, tarp jų – O. Mašiotienė ir LMT valdybos narės, konstatavo, kad blogėjanti moterų socialinė padėtis, finansinis ir ekonominis jų savarankiškumo apribojimas būdingas ne tik Lietuvai, bet visam pasauliui.

Anot O. Mašiotienės, daugelyje valstybių atleidžiamoms iš darbo moterims aiškinama, kad dirbdamos jos didina nedarbą, o dėl jų dalyvavimo visuomeniniame gyvenime nukenčia šeima. 1934 m. moterų padėtį turėjo palengvinti O. Mašiotienės iniciatyva organizuoti audėjų kursai, jie turėjo skatinti lietuvių amatus, tačiau buvo nepopuliarūs ir uždaryti.

1935 m. pabaigoje padėtis Lietuvos darbo rinkoje tapo dar sudėtingesnė, kai Vyriausybė priėmė Naujus pramonės darbininkų samdos įstatus, kuriais uždraudė moterų naktinį darbą – nuo 10 val. vakaro iki 5 val. ryto, taip mėginta išspręsti vyrų nedarbo problemą.

„Nevarykite moters atgal į šeimą. Ji pati žino, koks turtas vaikas moteris uždarbiauja dažnai tam, kad pagimdytam vaikui suteiktų būtinas sąlygas augti ir stiprėti“, – sakė O. Mašiotienė. Jos siūlymu, moterų nedarbo problemą padėtų spręsti steigiamos mergaičių amatų mokyklos. Be to, reikia raginti moteris pirkti tik lietuviškus gaminius ir remti lietuviškus fabrikus, kad rinkoje vyrautų tautinė produkcija. Taip pat reikėtų skatinti namudininkes gaminti tai, kas meniška ir paklausu rinkoje. Tačiau LMT suprato sunkią ekonominę būklę valstybėje ir nekėlė jokių reikalavimų Vyriausybei.

1935 m. socialinių santykių įtampa pasiekė kulminaciją, kai Kauno miesto savivaldybė priėmė nutarimą atleisti moteris gydytojas iš apskrities ligoninės, aiškindama, kad atleidimo priežastis – ne kompetencijos trūkumas, bet vyrų užimamos tarnybos.

Moterys universitete

Lietuvos moterų, baigusių aukštąjį mokslą, sąjunga kreipėsi į vidaus reikalų ministrą, kad šis nepasirašytų Kauno miesto tarybos nutarimo. Vyriausybės atstovas į moterų prašymą neatsižvelgė. Suprasdama, kad negali sustabdyti moterų atleidimo iš darbo, LAMBMS kreipėsi į Tarptautinę diplomuotų moterų federaciją. Ši 1935 m. rugsėjį įteikė Tautų Sąjungos (TS) generaliniam sekretoriui memorandumą, kuris buvo pristatytas XVI TS plenume. Klausimas svarstytas, tačiau jokios rezoliucijos nepriimta.

Iš 23 valstybių, tais metais TS pateikusių duomenis apie moterų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, skaičių, Lietuva buvo 5 vietoje. Geresni kokybiniai ir kiekybiniai rodikliai buvo Suomijoje, Estijoje, Airijoje ir Rumunijoje. Tačiau Lietuva santykinai turėjo daugiau studenčių nei Anglija, Prancūzija, Vokietija, Šveicarija ir Švedija.

XX a. 4 dešimtmetį Lietuvoje buvo daugybė išsilavinusių moterų, galinčių užimti įvairias pozicijas rinkoje. Tai byloja ir moterų, studijavusių Vytauto Didžiojo universitete, skaičiai. 1932 m. universitete vyrų mokėsi 3.169, baigė 171, moterų – 1.184, baigė – 53. 1937 m. vyrų mokėsi 2.103 ir baigė 234, o moterų – 901, baigė – 59. Statistika rodo, kad 1937 m. stojančių į universitetą ir baigusių moterų skaičius išaugo, o norinčių studijuoti vyrų sumažėjo. Tai liudija, kad vyrai turėjo daug didesnių galimybių įsidarbinti nei moterys, nes jos, nors ir laikinai, iš darbo rinkos buvo pašalintos.

Nepaisant visų visuomenės, organizacijų ir valstybės pastangų, moterys, aktyviai besireiškiančios darbo rinkoje, pasak prezidento Antano Smetonos, buvo nuokrypis nuo joms paskirto tikslo: „Moteris turi būti šeimos džiaugsmas ir jaukumo nešėja, namų puošėja, šventiškos nuotaikos kūrėja ir puoselėtoja. <…> Moteris, išeidama už šeimos ribų, ypač dirbdama darbą, vyrėja, tuo tarpu ši suvyrėjusi moteris, kaip sumoterėjęs vyras, yra nuokrypis nuo paskirties idealo.“

Moterų emancipacijos procesą dar labiau pasmerkė Stasys Šalkauskis: „...blogiausias reiškinys, esantis visuomenėje, yra emancipančių noras suniveliuoti moteris su vyrais...“ Anot jo, toks nusistatymas yra neteisingas ir kenksmingas.

Ne užkrosnyje

Taigi, Lietuvos moterys pačios išėjo į darbo rinką, pačios kūrė darbo vietas, buvo puikios tarnautojos, gydytojos, mokslininkės. Pvz., 1924 doc. M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė Lietuvos universitete skaitė studentams egiptologijos kursą, V. Tumėnienė buvo Vaikų ligų katedros vedėja, 1924 m. ji įsteigė valstybinę vaikų ligoninę-kliniką ir iki 1944 m. dirbo jos direktore.

1925 m. S. Čiurlionienė pradėjo dirbti lietuvių kalbos lektore, 1927 m. M. Pečkauskaitei buvo suteiktas universiteto garbės daktarės vardas. 1940 m. pradžioje biologė A. Vaškevičaitė kreipėsi į VU Matematikos gamtos fakultetą ir, pateikusi disertaciją, pareiškė norą ginti mokslo daktaro darbą. Kaune teisėjavo E. Jackevičaitė. Užsienio reikalų ministerijos Užsienio spaudos biuro vedėja ir Lietuvos telegramų agentūros „Elta“ direktorė buvo M. Avietinaitė. 1924 m. tarptautinėje telegrafų agentūrų konferencijoje ji buvo vienintelė moteris iš dalyvavusių 22 valstybių atstovų.

Tokių moterų buvo kur kas daugiau. Jos atvėrė naujų kelių darbo rinkoje, prisidėjo prie visuomenės ir valstybės keitimosi iš tradicinės į modernią.

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Pomirtinėje prof. Hawkingo knygoje nagrinėjami visatos dydžio klausimai

Šiemet bus išleista neseniai Anapilin iškeliavusio vieno žymiausių visų laikų fizikų Stepheno Hawkingo...

Laisvalaikis
2018.05.21
Naujojo „Pacų“ viešbučio vadovas: niekas kitas negali pasiūlyti tiek daug istorijos ir autentikos Premium 13

Vis daugiau žmonių keliaudami ieško ne tik vietos pernakvoti, bet tikisi ir unikalios patirties,...

Statyba ir NT
2018.05.21
Iliustruotoji istorija: Broliai Grimmai šiurpino vaikus

Pasakos apie nuostabias princeses ir piktas raganas vaikams skaitomos prieš miegą. 1812 m. broliams Grimmams...

Laisvalaikis
2018.05.20
E. Parulskis. Bethono muziejus 2

Repertuariniai ir proginiai akademinės muzikos koncertai Filharmonijoje lyg ir vienodi – klausytojų...

Naujieji Kinijos kaimai: kaimo mieste fenomenas artimas ir mums Premium 2

2017-ieji. Gruodžio 10 d. atvykome į Nantou, mažą tankaus miesto oazę vidury didžiulio Šendženo megapolio.

Verslo klasė
2018.05.20
Lietuvos atlikėjai nebenori būti buhalteriais: pavyzdys – Estija 3

Menininkai šiuo metu yra paversti buhalteriais, kartais dar turinčiais dirbti ir Mokesčių inspekcijos darbą.

Laisvalaikis
2018.05.19
Bažnytinio paveldo muziejuje – Italijos meno šedevrai

Vilniuje, Bažnytinio paveldo muziejuje, atidaryta paroda „Šventojo Kazimiero gerbimo istorijos šedevrai“...

Laisvalaikis
2018.05.18
Gediminas Kuprevičius – apie „Ogmios“ centro pradžią ir mecenatystę 1

„Taip nebus. Nes Kultūros ministerija parengė nekokį mecenatystės įstatymą. Kas gali skirti milijoną eurų?...

Laisvalaikis
2018.05.18
Kompetencija, be kurios sėkmingai vystyti verslą bus sunkiai įmanoma Rėmėjo turinys

Pasaulis šiandien keičiasi ypač sparčiai – ketvirtoji pramonės revoliucija iš pašaknų rauna įprastas veikimo...

Verslo aplinka
2018.05.18
Baltijos trienalė: lengvi potėpiai ateities paveikslui

13-osios Baltijos trienalės, praėjusį savaitgalį atidarytos Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, kuratoriai...

Laisvalaikis
2018.05.17
Metų muziejininkė – kaunietė Daina Kamarauskienė

Lietuvos muziejų asociacijos (LMA) valdyba 2017-ųjų muziejininko vardą suteikė Dainai Kamarauskienei,...

Laisvalaikis
2018.05.17
 „Godopoco“ trenerė Airina Kazlauskaitė: noras kontroliuoti atsiranda tada, kai bijoma susimauti Rėmėjo turinys 4

„Kai esi nepasiruošęs niekam, esi pasiruošęs viskam“, – teigia „Godopoco“ sklandaus ir efektyvaus bendravimo...

Laisvalaikis
2018.05.17
Pažymint LGBT teises Vilniuje atidaryta simbolinė pėsčiųjų perėja 2

Vilniuje pažymint Lesbiečių, gėjų, biseksualų, translyčių ir interseksualų (LGBTI) teises atidaryta simbolinė...

Laisvalaikis
2018.05.17
Kultūros ministrė: paskelbtas kultūros įstaigų pertvarkos planas – netikra naujiena

Į viešumą patekęs kultūros įstaigų pertvarkos projekto variantas – nesvarstomas, tai netikra naujiena, teigia...

Laisvalaikis
2018.05.17
Kultūros įstaigų tinklo pertvarka – susitarimai po kilimu ar audra vandens stiklinėje 1

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno įstaigų asociacija bei Valstybės teatrų asociacija, vienijanti ir...

Laisvalaikis
2018.05.14
1863-1864 m. sukilimo prieš carinę Rusiją dalyviai bus palaidoti Rasose 2

Pirmadienį posėdžiavusi Vyriausybės komisija nusprendė, kad tinkamiausia vieta palaidoti 1863–1864 m.

Laisvalaikis
2018.05.14
Baltijos trienalė prasidėjo Vilniuje

Šiemet išsyk trijose šalyse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – vykstanti 13-oji Baltijos trienalė prasidėjo...

Laisvalaikis
2018.05.14
Danielis Libeskindas: dabar vyksta miestų renesansas Premium

Gegužę septyniasdešimt dvejų sulaukęs architektas Danielis Libeskindas – dažnas svečias Vilniuje. Šiuokart...

Verslo klasė
2018.05.13
Apie Mikalojų Vorobjovą – pamirštą Lietuvos kultūros žmogų

Kalbant apie XX a. pirmosios pusės Lietuvos kultūrą, dažnas yra girdėjęs Pauliaus Galaunės, Halinos...

Laisvalaikis
2018.05.13
„Bridgewater“ milijardierius R. Dalio: aš esu linkęs daryti klaidų 2

Apribotos rizikos fondo valdytojas kalba apie augančią pajamų nelygybę ir kodėl 2018-aisiais politika yra...

Laisvalaikis
2018.05.13

Verslo žinių pasiūlymai

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau