„Penkių kontinentų“ savininkas Idrakas Dadašovas: apie meną, verslą ir gyvenimą

Publikuota: 2018-04-13

„Koks sudėtingas reikalas: daugybė žmonių tau dalija įvairiausius patarimus, tu jų įdėmiai klausai ir supranti, kad kartais tie patarimai prieštarauja vienas kitam. Todėl labai svarbu turėti savo smegenų struktūrą ir vienus dalykus priimti, o kitus – atmesti“, – sako Idrakas Dadašovas, įmonių grupės „Penki kontinentai“ savininkas ir valdybos pirmininkas, aiškindamas apie vienos iš skulptūrų atsiradimą jo kolekcijoje.

Susitikome pokalbio apie p. Dadašovo meno kūrinių kolekciją, kuri nebetelpa septynių aukštų kompanijos pastato erdvėse, – neseniai dalis darbų buvo įkurdinta greta, galerijoje „5ci Art“. VŽ pašnekovas, jau eidamas koridoriumi posėdžių kambario (vėliau paaiškėja – vieno iš daugybės posėdžių kambarių) link, pradeda pasakoti, kaip jis mėgsta stebėti žmones, žiūrinčius Leonardo Da Vinci kūrinius.

„Kodėl pradėjau nuo jo? – paklausia greitakalbe. – Todėl, kad tikslieji mokslai ir menas yra beveik tas pats.“

Tada mosteli ranka į nespalvotą voratinklio nuotrauką: „Pažiūrėkite į šį darbą – man tai irgi matematika. Prieš daug metų, kai dar dirbome Stulginskio gatvėje, jį atnešė geras draugas fotografas Antanas Sutkus, vadinu jį genialiu meistru. Aš pasakiau: „Antanai, juk tai internetas.“ Jis tuo metu nė nežinojo, kas tai yra, sako, Idrakai, nesikeik. Pasižiūrėkite į šią nuotrauką – tai kaip koordinačių sistema. Kiekviena akimirka – juk irgi koordinačių sistema.“

Pokalbis su p. Dadašovu – irgi koordinačių sistema, kurioje į vieną tašką galiausiai sueina, atrodytų, mažai ką bendra turinčios temos ir dėliojasi tegul ir į labai fragmentišką, bet įžiūrimą verslininko portretą.

Štai, ant stalo guli du kauliukai – juodas ir baltas. Vėliau tokių pamatau kituose posėdžių kambariuose. Ponas Dadašovas meta kauliukus ant stalo – abiejuose atsiverčia penki taškai.

„Žinot, kam juos laikau? – tiriamai paklausia. Ir atsako: – Žmonės mėgsta sakyti, kad štai, tam ar kitam pasisekė, nes jis gimė su marškinėliais, arba – jam iškrito šešetas arba penketas. O aš sakau, jog tai nėra nulemta sėkmė. Mes patys susikuriame aplinkybes, kad iškristų šešetukai arba penketukai.“

Paklaustas, kokias aplinkybes dabar skubiai susiorganizavo, p. Dadašovas nusijuokia ir pasakoja epizodą iš paauglystės, kai 1966-aisiais Odesoje jis, keturiolikmetis vaikis, stebėjo, kaip vyras žaidė simultaną ant aštuonių, gal ir ant dešimties lentų.

Pirmiausia įterpia, kad Gario Kasparovo tuo metu jis dar nepažinojo (suprask, susipažino vėliau), nors būsimasis didmeistris irgi vaikščiodavo žaisti į Baku pionierių rūmus. Taigi, pagrindinis Odesos simultano laimėjimas buvo alus, tačiau jį žaidęs vyras alaus negėrė. Liaudis sirgo už tą šachmatininką, nes jis laimėjo prieš visus ir visus vaišino savo išloštu alumi.

„Dabar, kai kalbama apie „sekasi-nesiseka“, ta scena man iškyla akyse, nes jis tiesiog puikiai žaidė. Tada aš supratau, kad reikia labai greitai priimti sprendimus, numatyti varžovo veiksmus, jį nustebinti parodydamas, kad esi pasirengęs bet kokiam žingsniui, nes turi žingsnių kombinacijų variantus ir gali rinktis labiausiai tinkamą“, – p. Dadašovas kalba lygiu, ramiu, nepertraukiamu balsu. Vienu metu jis mosteli į du laikrodžius ant sienos – vieno ciferblate tik valandų, kito – tik minučių rodyklė: „Taip ilgai ieškojau tokių laikrodžių, kad valandų ir minučių rodyklės būtų skirtinguose apskritimuose. Pakabinęs juos čia pasakiau: netikėkite, kad valanda turi 60 minučių. Netikėkite, kad minutė turi 60 sekundžių. Dirbkite, aplenkdami laiką.

Žmogaus gyvenimas per trumpas, kad sutiktume su šiomis laiko matavimo sistemomis. Žmogus turi turėti savo matavimo sistemą, turiu galvoje – greitai priimti sprendimus.“

Akivaizdu, kad meno kūrinių kolekcija jam nėra atskira gyvenimo dalis. Viskas čia susiję, visur – koordinačių sistemos.

„Tikrai, aš į visa tai žiūriu ne taip, kaip kolekcininkai, mano santykis su meno kūriniais šiek tiek kitoks“, – šypsosi pašnekovas.

Ką turite galvoje?

Kartais jaučiu, kad paveikslai ir jų keliami prisiminimai man daro labai didelį psichologinį spaudimą. Pirmiausia, jie suteikia bazę ugdytis savyje pagarbą, išdidumą, empatiją. Jeigu atkreipėte dėmesį – pirmame aukšte kabo paveikslas, kuriame nutapyta spinta. Mūsų tėvų namuose stovėjo tokia pati vyšninė spinta. Kai kas nors ją atidarydavo, kad išimtų lovos baltinius, ji skleidė tokius garsus, kad buvo girdėti už kelių kilometrų. Arba pianinas kitame paveiksle. Kai matau jį, tiksliai įsivaizduoju ne kaip grojau, o kaip nukritusi viršutinė instrumento dangčio dalis sužeidė pirštą. Prisimenu tuos dalykus su šypsena, nes tai mano vaikystė.

Kodėl meno kūriniai, juk galėtumėte kolekcionuoti bet ką?

Neseniai man sukako 66-eri. Nedaug, nors kai kurie klausia, kada išeisiu į pensiją. Buvo laikai, kai rinkau pašto ženklus, paskiau – vokus, nes žmonės rašė laiškus. Rinkau monetas, dekoratyvinius buteliukus, nebūtinai nuo alkoholinių gėrimų. Rinkau žurnalus – penktojo, šeštojo dešimtmečių „Vokrug sveta“, „Nauka“, „Amerika“...

Laikui bėgant, kolekcionavimas išugdo sisteminį požiūrį. Kai jauti, kad stinga žinių, privalai jas labai disciplinuoti. Nes negali važiuoti į Malagą nežinodamas Picasso, ką jis veikė ir kaip gyveno. Kad sužinotum ir įgytum sisteminių žinių, turi dirbti – daug skaityti, žiūrėti dokumentinius filmus. Nesvarbu, kur būtum, – Londone, Barselonoje ar Vienoje, eiti į parodas, kuriose eksponuojama jo darbų. Nors darbai dažnai tie patys, kiekviena paroda yra unikali.

Žaviuosi meno kūriniais, tuo, kas mane užkabina, ne dėl to, kad kam nors patikčiau arba pristatyčiau savo kolekciją. Greičiau tai apsivalymas, supratimas, kad gyvename labai mažame pasaulyje.

Dažnas kolekcininkas neprofesionalas į pagalbą kviečiasi menotyrininką. O jūs?

Pasakysiu, kad neturiu jokio polinkio stabams. Tai reiškia, kad rinkausi ir rinksiuosi tuos darbus, kurie man pačiam kelia emocijų. Rinkodara manęs neveikia. Papasakosiu jums. Meno kūrinys, kuris nori, kad jį pamatyčiau, pasiunčia man signalą. Aš jį pagaunu, sustoju ir žiūriu – ar tas paveikslas man ką nors primena. O dažnai nutinka ir taip, kad paveikslas puikus, unikalus, tačiau aš jo nesuprantu, jis nekviečia manęs mąstyti, suprasti. Aš mėgstu situacijas, kai turiu kažką suprasti.

Nes juk iš tiesų negali tiksliai pasakyti, ką dailininkas turėjo galvoje, visada matysi savo interpretacijas. Vėlgi, tą minutę nesupranti paveikslo. Tačiau atsitrauki nuo jo, atsisėdi, gal nuleidi galvą, pasižiūri į kitus daiktus... Tiesą sakant, man tai kaip šaltas ir karštas dušas.

Tik nemanykite, kad sulaukus 66-erių man pavažiavo stogas, tačiau su kai kuriais paveikslais – žinote, ką darau?

Pasisveikinate ir atsisveikinate?

Papasakosiu. Žiūrėjau Rygoje Alvio Hermanio spektaklį „Brodskis / Baryšnikovas“ – Michailas Baryšnikovas jame šoka Josifą Brodskį, jie buvo labai artimi žmonės. O Venecijoje išvaikščiojau visur, kur vaikščiojo Brodskis, ir iš karto pastebėjau jo ženklą – katė! Nors buvau užsibrėžęs jo nepastebėti. Tuomet žengiu toliau ir girdžiu balsą: „Ei, buržujau, tu be galo žaviesi mano kūriniais, kėlei už mane tostą visuose Venecijos baruose, kuriuose aš lankydavausi, negi dabar pro mane praeisi?“

Praėjote?

Praėjau, nuėjau toliau, į Brodskį nežiūrėjau. Bet nusipirkau ten tris paveikslus. Kai paėmiau vieną jų į rankas, pamačiau, kad jis man nusišypsojo. Dievaži, neišsigalvoju.

Gal dar ir akį pamerkė?

Taip, taip, pamerkė. Jūs įsivaizduojate?

Taip, pažįstama situacija... Gerai, Brodskis – europinės kultūros dalis. O darbai iš Azijos, Afrikos šalių? Ar jie jums irgi pamerkia akį?

Provokacinis klausimas. Aš labai daug laiko praleidžiu prie stalo posėdžiaudamas su savo direktoriais. Dažnai pajuntu, kad jie labai įsitempę. Dėmesingai manęs klauso, tačiau retai išgirstu kurį nors sakant savo nuomonę, prieš mus – unifikuotos, sausos, scenos. O aš noriu, kad žmonės jaustųsi atsipalaidavę ir pasakytų, ką galvoja. Sykį pamaniau: kodėl žmonės vandenyno pakrantėje būna tokie nesusikaustę – jie nusiriša kaklaraištį, vaikšto basomis. Arba – pažiūrėkite, kaip sėdi Buda.

Buvau daug kur – Laose, Kambodžoje, Taivane, Šri Lankoje, Seišeliuose, Maldyvuose, Madagaskare, Balyje, Indonezijoje – dievinu Indijos vandenyną; Azijos pasaulis toks turtingas, įdomus, kūrybingas, mes su tomis šalimis darome verslą, todėl pagalvojau, kad reikėtų įrengti Azijos, Afrikos šalių kambarius, kad žmonės jaustųsi ne kaip darbe, o kaip kokiame relaksacijos centre. Kad pokalbį jie galėtų pradėti ne nuo darbo reikalų, o aptartų kokią nors emociją, atsigertų gėrimų, nesvarbu, kokių. Nusprendžiau, kad mūsų įmonės gali keisti posėdžių vietą priklausomai nuo to, kokie klausimai sprendžiami, kokie partneriai pas mus atvyksta. Įdomumo dėlei.

Nežinau, ar atsakiau į klausimą, bet į darbą negali ateiti kaip į darbą. Į darbą reikia ateiti, kad ką nors čia sukurtum, pamatytum artimus, įdomius žmones, šnekteltum su jais apie savo dvasios būseną vakar, šiandien, rytoj. Nes tik panaikinę stresą žmonės pradeda lengvai spręsti klausimus, reiškia nuomonę, atsiprašo, jei pasielgė netinkamai, pagiria kolegą, kuris ką nors padarė gerai, pagiria save, jei padarė gerai...

Ar pasirenkate posėdžių kambarį priklausomai nuo to, kokį sprendimą norite pasiekti?

Man atrodo, jūs atspėjote mano psichologiją. Prieš susitikimą net pavaikštau prie kokio nors paveikslo, kad susikaupčiau. Sustoju prie jo, o jis man sako: Idrakai, daugiau kantrybės. Žiūriu į tuos darbus ir tikrai, jie man labai stipriai padeda.

Kalbėdamas apie būtinybę greitai priimti sprendimus, paminėjote Odesą ir Baku. Kur prabėgo jūsų vaikystė?

Gimiau Lankarano mieste, 12 km nuo Azerbaidžano ir Irano sienos, ten labai kalnuotos vietovės.

Namuose buvau jauniausias, šeštas, vaikas, mokyklą visi baigėme medaliais. Man buvo gėda pagalvojus, kad galiu jo negauti, tai reikštų, jog esu dvejetukininkas – toks maksimalistinis buvo mano nusistatymas.

Tėvai buvo mokytojai, mama mirė prieš kelis mėnesius, jai buvo 93-eji. Prieš keletą metų namuose iškabinau daugybę šeimos fotografijų nuo penktojo iki aštuntojo dešimtmečio – tėvai, artimi žmonės šalia neslegia. Yra puikių nuotraukų, kuriose mudu su broliu. Turėjome po vieną porą batų – tais pačiais ir į mokyklą ėjome, ir futbolą žaidėme. Jų oda priekyje buvo visiškai nusitrynusi, ir aš juos vis zulindavau, zulindavau, bet nuo to geriau nebūdavo.

O kaip vilkėjau išaugtinę brolio matroskę... Tai brangūs gimtieji namai, brangūs prisiminimai, brangūs brolio marškinėliai, brangus portfelis – daugelį šių daiktų išsaugojau, nes tai man ne daiktai, tai istorija. Jeigu eidamas į mokyklą su tuo portfeliu puikiai ją baigiau, – gal tai yra sėkmė? Jeigu visą laiką trokštu žinių, gal to priežastis yra portfelis?

Kadaise surinkau visus dukros žaislus ir namo palėpėje įrengiau jiems atskirą kambarį – ten barbės, automobiliai, vėliavėlės, pačiūžos, laikrodžiai, ir puikiausiai prisimenu – tai iš Budapešto, tai – iš Berlyno... Kai dukra sykį grįžo su draugais iš Oksfordo ir pamatė tuos žaislus, labai emocionaliai reagavo. Paskiau ji pamatė sukabintus ant sienos paveikslus, klausia, tėveli, ar jie tavo draugo Vytauto Dubausko? Sakau, dukrele, pažiūrėk, kitoje pusėje užrašyta: Renata – 1,5 metai, Renata – 3 metai. Surinkau piešinius, kuriuos ji paišė vaikų darželyje, įrėminau ir sukabinau. Gal pavyks ir anūkės piešinius surinkti. Kelis jos darbus turiu – 7 aukšte kabo įrėmintas popierinis kaklaraištis: anūkė, žinodama, kad senelis jų turi labai daug, padovanojo man popierinį.

Dabar dukra gyvena Ženevoje. Su ja pasikalbame apie tai, kad didelės korporacijos iš muziejų, meno galerijų nuomojasi meno kūrinius. Vieni dėl prestižo, kiti – atmosferai sukurti. Tokia kultūra man labai suprantama.

Štai buvome verslo susitikime Gruzijoje. Kompanijos laukiamajame apžiūrėjau man žinomų Gruzijos autorių kūrinius. Užėjo pirmininkas su pavaduotojais, aš pakomentavau kelis paveikslus, ir 15 minučių kalbėjome ne apie verslą, o apie meną. Kai surandi bendraminčių, tokie dalykai labai padeda. Jei bendraminčių nėra, tai ir nereikia jų spausti, primesti savo nuomonės. Tai stipriai sukuria diskomfortą tarp žmonių, kurie mato, ir tų, kurie nemato.

Skaičiau tokią frazę: žmones galima padalinti į tris kategorijas. Pirmoji – tie, kurie mato. Antroji – kurie mato, kai jiems parodo.

Trečioji – kurie nemato. Paklausiu taip: ko reikia, jei nori matyti, jausti, būti artimas, būti savimi, tikėti ateitimi, žinoti, kad viskas tau pasiseks? Kad pats sau parodytum, ko nežinai, ko nematai. Todėl visą laiką reikia skaityti. Pageidautina – ne iš kompiuterio ekranų.

Savo bibliotekoje turiu labai daug žurnalų, – man jie leido sužinoti, kiek daug aš nežinau, kad man stinga žinių, todėl negaliu anksti eiti miegoti, kad turiu pažinti žmones, kurie žino daugiau už mane. Visą laiką turi trokšti žinių, veržtis į jas. Kita vertus, gyvendamas aktyviame IT technologijų pasaulyje, stengiuosi su nepažįstamais žmonėms niekada nekalbėti apie IT. Ne todėl, kad tai būtų nuobodi ar mane apsunkinanti tema, tiesiog kalbėdamas apie tai galiu pastatyti žmogų į nepatogią padėtį. Tačiau man visada labai įdomu kalbėtis su menininkais, su kūrėjais, iš jų semiuosi žinių. Stengiuosi semtis žinių iš visko.

Mano vyresnioji sesuo dirbo Sovietų Sąjungos telegrafo agentūros (TASS) filiale vyriausiąja referente. 1967 m. galėdavau ten nueiti – stebėdavau, kaip korespondentai tiesiog ekspromtu diktuoja mašininkėms tekstus, kompiuterių tais laikais juk nebuvo. Šalia kitas žmogus sinchroniškai versdavo tuos tekstus į kitą kalbą, dar kažkas enciklopedijose sinchroniškai tikrindavo datas – už supainiotą kokio partijos suvažiavimo datą ar pareigas sodino nuo trejų iki penkerių metų. Žmonės bijojo.

Man tai buvo labai gera duomenų apdirbimo mokykla, ypač turint galvoje, kaip leidžiamas laikraštis.

„Penki kontinentai“ Lietuvoje buvo bene pirmasis internetinių leidinių knygynas. Kaip jis atsirado?

Labai geras klausimas. Vienas dalykas, IT sektoriuje esu labai seniai, iki atvažiavimo į Lietuvą. O gauti knygų tuo metu buvo sunku – žmonės rinko ir priduodavo makulatūrą, gaudavo už ją čekius ir keisdavo juos į knygas. Kol gaudavai norimą – IT technologijų, Solženicyną, Bulgakovą ir t. t., reikėdavo laukti pusę metų. Teisybę sakant, aš šiek tiek pasinaudojau tuo – IT specialistai ateidavo į mūsų knygyną, į Stulginskio gatvę, aš skolindavau jiems knygas. Turint galvoje, kad specializavomės „VISA Master“ mokėjimo kortelių srityje, komisinių už e. knygas man nereikėjo, svarbiau buvo susitikti, bendrauti su žmonėmis, kurie ten ateidavo. Nevardinsiu žinomų režisierių, specialistų pavardžių, tada jie buvo studentai ir dirbo pas mane budinčiaisiais. Užsakydavau jiems vakarienę, jie rašydavo straipsnius į news.lt, nakvodavo ten, repetuodavo...

O kaip atsidūrėte Lietuvoje?

Vyresnio brolio žmona šviesaus atminimo Dalia Puzinaitė, nuostabi moteris, gražuolė, taip įdomiai pasakodavo apie Lietuvą, kad nutariau pasižiūrėti, kaip yra iš tikrųjų. Atvažiavau 1978 m. ir įsitikinau, kad nesu koks puskvaišis, nes juk niekada neturėjau jokio investuotojo. Pradėjau dirbti skaičiavimo mašinų gamykloje „Sigma“, pradėjau nuo pat pradžių: buvau jaunesnysis operatorius, operatorius, vyresnysis operatorius, jaunesnysis technikas ir t. t., iki vyriausiojo inžinieriaus.

Kalbant apie IT pasaulio atsiradimą, jis man nesukėlė jokio diskomforto: juk dirbau su didelėmis mašinomis, žinojau, kaip kompiuteriai jungiasi vienas su kitu ir serveriais, ką ir kodėl daro programuotojai...

Beje, ar matėte nutapytą lagaminą – būtent su juo atvažiavau į Lietuvą. Paprašiau dailininko, kad nutapytų kitą paveikslą, „Pusiausvyra“, ir pakabintų greta. Norėjau, kad jis primintų, kaip svarbu yra rasti kompromisą, balansą ir nepasiduoti emocijoms.

Yra ten ir kitas paveikslas – buto, kurį nuomojausi Baku, jo nereikėdavo rakinti. Nes mano brangusis Lewi Straussas, mano džinsai, visuomet buvo su manimi, kitką irgi nešiojomės... Tie paveikslai, kuriuos matau, yra absoliučiai tikslūs prisiminimai to, kas buvo, kai gyvenome dinamišku, nepaprastu ritmu.

Sykį geras draugas paklausė ir atsakiau jam, kad visada gulu rytoj ir atsibundu iki šeštos valandos ryto. Tai reiškia, kad iki 12 val. nakties neinu miegoti, nes tai yra būtent tas laikas, kai gali teisingai pabaigti dieną. Pagalvoti, ko nepadarei, ką padarei ne taip, kokį uždavinį, įveikiamą tavo jėgoms, padarysi rytoj. Tuomet palinkėti visiems artimiesiems geros nakties, užmerkti akis ir sapnuoti saldžius sapnus. Tai daroma labai paprastai. Tiesiog žinau, kad galiu užmigti ir nebepabusti. Todėl kiekvieną kartą reikia laiku atsisveikinti. Atsisveikinti su diena, kurią pragyvenai, nes ji yra tavo diena, ji turi ir savo pliusų, ir savo minusų.

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Neringa švenčia gimtadienį ir atidaro atnaujintą prieplauką

Lapkričio 15–17 d. Neringa švenčia savo 58-ąjį gimtadienį. Bene laukiamiausias šventinio savaitgalio įvykis –...

Laisvalaikis
2019.11.15
EK vadovės patarėja tapusi M. Tuskienė: niekada nesilaužiau pro uždaras duris Premium 2

Finansų viceministrės Miglės Tuskienės „skrydį“ į paskirtosios Europos Komisijos (EK) pirmininkės kabinetą...

Laisvalaikis
2019.11.15
Nuomonė: gydant vėžį žolelių papildai labiau kenkia nei padeda

Sergantieji vėžiu savo gydytojui turėtų pranešti apie visus vartojamus medikamentus ir natūralius papildus,...

Laisvalaikis
2019.11.14
Veneciją užliejo didžiausias potvynis

Lapkričio 12-osios vakarą Venecijoje vanduo pakilo aukščiausiai per pastaruosius 50 metų – beveik du metrus.

Laisvalaikis
2019.11.13
Kinijoje išleista solidi lietuvių poezijos rinktinė

Kinijos leidykla „Guangdong Flower City Publishing House“ išleido šiuolaikinės Lietuvos poezijos antologiją,...

Laisvalaikis
2019.11.12
„Rubiko kubo“ prekės ženklo valdytojai patyrė dar vieną pralaimėjimą Premium

Europos Sąjungos (ES) Bendrasis Teismas priėmė dar vieną nepalankų sprendimą gerai žinomo žaislo Rubiko kubo...

Rinkodara
2019.11.12
Apdovanojimas „Vilnius – Europos G taškas“ kampanijai vėl patraukė pasaulio dėmesį 2

Žinia, kad Vilniaus reklama „Vilnius – Europos G taškas“ buvo įvertinta auksu tarptautiniuose turizmo...

Rinkodara
2019.11.12
Didžiausias Vilniaus bunkeris bus išsaugotas

Po nugriautais „Profsąjungų rūmais“ rastas bunkeris bus išsaugotas, nes jo griovimas grėstų paties Tauro...

Laisvalaikis
2019.11.12
Prieš krepšinio aistras „Žalgirio“ arenoje – naudingos verslo pamokos Verslo tribūna

Ar įmanoma suderinti smagiai praleistą vakarą stebint aukščiausio lygio krepšinį ir naudingą verslo...

Verslo aplinka
2019.11.12
Kinijos tikslas – pralenkti Holivudą

JAV mažėjant pajamoms už Holivudo filmus – dėl piratavimo ir tokių turinio platformų kaip „Netflix“ arba...

Laisvalaikis
2019.11.11
Medijos – ir streso, ir atsipalaidavimo šaltinis Premium

Šiandieniame technologijų pasaulyje medijomis naudojamės vis daugiau, o prekių ženklams tai atveria didesnių...

Rinkodara
2019.11.11
Graikijos masalas investuotojams – mokesčių rojus

Graikija, bandydama išbristi iš užsitęsusios ekonominės krizės, meta iššūkį Londonui, Monakui ir...

Laisvalaikis
2019.11.10
Iliustruotoji istorija: aferos baigėsi bankrotu 2

Apie greitą praturtėjimą nepajudinus nė piršto svajoja ir aukštuomenė, ir prastuomenė. Ankstesniais laikais...

Laisvalaikis
2019.11.10
„Social Media Fest 2019“: renka įtakingiausiuosius socialiniuose tinkluose

Socialinių tinklų atradimų festivalio „Social Media Fest 2019“ komisija įvertino Lietuvos influencerius,...

Rinkodara
2019.11.10
Moterys Lietuvos kino industrijoje. Kokia problema? Premium 1

Jei skaitote šio straipsnio pavadinimą ir jus ima šioks toks irzuliukas, kad šis tekstas apskritai...

Verslo klasė
2019.11.09
Baltijos šalių Jaunojo tapytojo prizas iškeliavo į Latviją

Lietuvos, Latvijos ir Estijos meno pasaulio profesionalų, kolekcininkų ir mėgėjų smalsumas patenkintas: šių...

Laisvalaikis
2019.11.09
Mokslu grįstas apsipirkimo gidas: kaip neišleisti per daug 

Pasiklydę tarp lentynose sumaniai perdėliotų prekių, suvilioti akcijų, prisirinkę per daug ar ne to, ko iš...

Laisvalaikis
2019.11.09
LIONS prezidentas: mes – stiprūs, nes skirtingi Premium

1917 m. Melvinas Jonesas, garsus Čikagos verslininkas, draudikas, kartą per mėnesį lankydavosi verslininkų...

Verslo klasė
2019.11.09
Berlyno sienos griūties 30-metis: geležinė uždanga ir kiti piknikai Premium

Lygiai prieš 30 metų, 1989-ųjų lapkričio 9 d., griuvusi Berlyno siena iš esmės išjudino Rytų ir Vidurio...

Laisvalaikis
2019.11.09
„Fredos“ vadovas A. Ėmužis – apie baldų pramonės ateitį, robotus, vartojimą, lyderystę Premium 1

Antanas Ėmužis, vienos stambiausių šalyje baldų gamybos AB „Freda“ generalinis direktorius ir vienas...

Laisvalaikis
2019.11.08

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau