Elijus Čivilis: pergalėms reikia verslininko mąstymo

Šį birželį Italijoje Lietuvos atstovai Elijus Čivilis ir Andrejus Dolgovas pirmą kartą šalies dviračių sporto istorijoje tapo pasaulio kalnų dviračių 24 valandų lenktynių čempionais. Po poros mėnesių 35 metų vilnietis p. Čivilis triumfavo Mongolijoje surengtose lenktynėse „Mongolia Bike Challenge“, kurios laikomos vienomis sudėtingiausių daugiadienių kalnų dviračių varžybų pasaulyje. Abu kartus dviračių sporto mėgėjas p. Čivilis rungėsi su profesionalais. VŽ „Savaitgaliui“ pasaulio čempionas pasakoja, kad laimėti padeda ne tik pasirengimas, bet ir verslininko, o ne sportininko mąstymas.

Kas yra verslininkas

Į klausimą, ar po studijų baigimo einantis vadovaujamas pareigas įvairiose verslo kompanijose vyras pats yra ragavęs verslininko duonos, p. Elijus atsako klausimu: o kas yra verslininkas? Ar tas, kuris turi akcijų, ar tas, kuris atsakingas už įmonę?

Ponas Elijus įsitikinęs, kad verslininko sąvoka tampa neaktuali – yra arba entrepreneris-verslo įgyvendintojas, arba investuotojas.

„Verslininkas – pirmoji, senoji versija. Entrepreneris – atnaujintas, antrasis verslininko „leidimas“, – kalba šiuo antruoju modeliu save laikantis p. Čivilis. Anot jo, būti ar nebūti verslininku yra kiekvieno pasirinkimas ir priklauso nuo žmogaus prigimties: jis gimsta „ūkininkas“ arba „medžiotojas“.

„Ūkininkai linkę kaupti: žemę, kapitalą, turtus. O aš labai anksti išsiaiškinau, kad esu medžiotojas, ir man nereikia tokių dalykų kaip mano namas, mano įmonė, mano automobilis. Kai atėjo metas fundamentaliems pasirinkimams tarp savo, sau arba galimybės įšokti į sritį, kurioje yra pakankamai daug sofistikacijos ir geros patirties, pasirinkau antrąjį variantą“, – savo požiūrį į verslą dėsto p. Čivilis, vienas IBM vadovų. Jo atsakomybė šiuo metu – Lietuvos viešasis sektorius ir draudimo rinka.

Jis yra dirbęs IT vadovu Amerikos prekybos rūmuose Panamoje, kompanijoje „Siemens Lietuva“, IBM biuruose Danijoje ir Suomijoje. Kurį laiką vadovavo „Alna Software“, vėliau grįžo į IBM ir Airijoje vadovavo korporacijos verslo paslaugų globalioms programoms.

Ponas Čivilis prisipažįsta, kad jam priimtiniausios – abstrakčios, sunkiai suvokiamos užduotys, kurioms reikia daug laiko, kūrybiškumo. Konkrečių uždavinių – įvykdyti metinius planus ar uždirbti lėšų čia ir dabar – jis stengiasi vengti.

„Man reikia sunkiai suvokiamų uždavinių: negalėčiau dirbti ko nors apibrėžto ir aiškaus. Kuo daugiau mistikos, tuo geriau. Man patinka konceptai, transformacijos. Pavyzdžiui, Lietuvoje daug kalbama apie IT ūkio konsolidavimą. Tačiau niekas nejuda iš mirties taško, nes apačia laukia, kas bus pasakyta, o viršus net neįsivaizduoja, kas tai yra. Man tai pats nuostabiausias dalykas: imi „debesis“ ir formuoji ažūrinius gyvūnėlius. Paskui juos paleidi į žemę“, – šypsosi p. Čivilis.

Lietuviška realybė

Anot pašnekovo, didžiąją laiko dalį dirbusio su užsienio rinkomis, lietuviškose įmonėse abstrakčių užduočių pasitaiko labai retai, šalies IT rinka yra nebrandi ir tik „popieriuje“ atrodo klestinti ir sparčiai auganti.

„Galima pamanyti, kad pelnas šioje srityje didžiulis. O iš tiesų – didžiulis atotrūkis tarp lūkesčių ir realybės“, – kalba p. Elijus. Lietuvos IT sektorių jis lygina su vaikais.

„Daug įmonių renkasi ne profesionalias IT paslaugas, o mėgina šia sritimi rūpintis pačios. Turiu ketverių metų sūnų. Iki šiol galėdavome jį apkirpti aš arba žmona. Ir staiga – viskas, jis nori į kirpyklą, nes reikia „kietos“ šukuosenos. Lietuvos įmonės yra kaip trimečiai, kuriems į kirpyklą dar nereikia. IT jos laiko pagalbine funkcija, nors IT priemonėmis keičiamos technologijos, verslo, veiklos modeliai“, – p. Čivilis įsitikinęs, kad šis sektorius Lietuvoje vertinamas per mažai, palyginti su kuriama jo nauda.

Skiriasi ir sandorių vertė. Didžiausią skirtumą p. Čivilis pajuto išėjęs iš Airijos IBM padalinio ir pradėjęs vadovauti Lietuvos „Alna Software“.

„Tai kaip realybė ir siurrealizmas. Užsienio įmonėse vartaisi milijarduose. Airijoje dirbau komandoje, kuri buvo atsakinga už visų Europos sandorių virš 10 mln. Eur peržiūrą ir tvirtinimą, tokių per dieną būdavo bent trys ar keturi, per mėnesį – mažiausiai šimtas.

O atvažiuoji į Lietuvą su nuostata „et, kas tie dešimt milijonų“ ir pradedi kaip išprotėjęs lieti prakaitą dėl 10.000 Eur sandorio, kuris pastangų prasme pasirodo esąs daug sudėtingesnis negu didelis. Dažnas užsakovas tokiu atveju – ne įmonė, o asmuo, kuris gali pakeisti nuomonę, persigalvoti. Yra buvę, kad mes trise kelias savaites rengiame pasiūlymą, o tada sužinome, kad jo nebereikia. Čia tas pat, kaip atsisakyti iš anksto užsakyto ir jau iškepto vestuvinio torto. Tai verslo nekultūra. Lietuvoje tiekėjas dažnai nėra pakankamai gerbiamas“, – patirtimi dalijasi p. Čivilis.

Jo žiniomis, Lietuvos valstybinio sektoriaus investicijos į IT pastaruosius kelerius metus krito kartais. „Bet tai, kas nenužudo, padaro mus stipresnius. O tie, kurių nenužudo, išeina į eksportą. Nes IT – pasaulinė rinka“, – nusijuokia p. Elijus.

Stalas trims

Per pokalbį p. Čivilis ne kartą mini tarptautiškumą, laisvę, nepriklausomybę, savarankiškumą. Darbe tai – svarbiausios vertybės. Jei jų stinga, jis užveria duris ir juda pirmyn.

Dėl šios priežasties po tėčio, Lietuvos autoralio ir autokroso čempiono ir verslininko, ankstyvos mirties p. Elijus ryžosi likviduoti sėkmingą jo verslą – laboratorinių baldų gamybą.

„Supratau, kad man tai nepatiktų. Pats verslas, produktas – geras. Bet buitis – tai darbininkai, kuriuos reikia prižiūrėti, nes jie gali į darbą ateiti girti. Aš to negalėčiau daryti. Kai žmogus ateina į darbo pokalbį IBM, jam paaiškinama, kad čia niekas jo nekontroliuos ir kad net darbo vietos jis neturės. Trims darbuotojams čia skirta viena darbo vieta. Jei kur nors prisėdi, po savęs turi ją palikti idealiai tvarkingą. Tokia tvarka iš pradžių visiems labai patinka. Tačiau ne visi sugeba susitvarkyti su laisve. Turbūt tai kyla iš mūsų istorinės baudžiauninko patirties – daug kam reikia ateiti į įstaigą, atsisėsti, ir nesvarbu, kad nieko neveiki. O aš tokioje laisvės atmosferoje lengvai gyvenu ir man tai labai patinka. Su ta kita aplinka, gamybine, nesusitvarkyčiau. Prievaizdo vaidmuo man visiškai nepatinka. Greičiau viskas pavyksta per įkvėpimą, o ne per kontrolę“, – kalba p. Elijus ir priduria, kad kiekvienas esame režisierius ir turime mokėti patys pakreipti savo gyvenimą.

Sėkmingai įgyvendinęs pirmąją savo užduotį IBM, jis sulaukė padėkos ir pasiūlymo panaikinti nebereikalingą savo poziciją. Tačiau p. Elijus su kitais kolegomis per trumpą laiką sugalvojo, kaip likti korporacijoje ir net pakilti į aukštesnį lygį.

Lietuviai surado unikalų „nearshoring‘o“ kelią, nors tuo metu buvo žinomos tik sąvokos „offshore“ ir „onshore“.

„IBM mes pasisiūlėme būti kai kuo tarp tolimos, pigia darbo jėga konkurencingos Indijos ir brangios artimos Danijos. O Lietuva yra arti, mes galime nuskristi pas klientą ir būti konkurencingi kaštais, bet ir aukštos kompetencijos. Paskui radome dar vieną labai gerą nišą – Vakarų projektų Rytuose. Tarkime, „British American Tobacco“ diegia SAP sistemą Uzbekistane. Uzbekai SAP neišmano, britai į Uzbekistaną vykti nenori. Čia atsiranda lietuviai – ir rusiškai šneka, ir viską moka“, — dėsto p. Elijus. Jis atkreipia dėmesį, kad tuo metu termino „nearshoring“ nebuvo net akademinėje literatūroje.

„Tik vėliau atradome panašių užuomazgų kitose IBM šalyse. Pasiūlėme suformuoti bendrą klasterį, kad nekonkuruotume dėl projektų, o veiktume išvien. Susikūrė organizacija. Vėliau iš šios temos galiausiai rašiau magistro darbą. Buvo įdomu sekti akademinę literatūrą ir įsitikinti, kad mes, lietuviai, buvome visiški flagmanai veiklos, kurią vėliau konceptualizavo ir aprašė akademikai“, – unikalią patirtį ir savo indėlį kuriant naują IBM verslo modelį prisimena p. Čivilis.

Nebūti inkaru

Ponas Elijus – ne tik verslo, bet ir šeimos žmogus, įsitraukęs į savo dviejų vaikų – septynerių Nerilės ir ketverių Stepono – ugdymą.

O auginti vaikus vadovaujantis taisykle „nereguliuok ir neprimesk“ savo nuomonės – nemenkas iššūkis.

„Pavyzdžiui, vaikams tradiciškai skanu tik šlamštas, o gero maisto jie nenori valgyti. Ir kaip man elgtis? Noriu juos išmokyti mitybos principų, kad intuityviai mokėtų pasirinkti tinkamą maistą. Bet negaliu versti jų maitintis pagal save, t. y. suvalgai viską, kas lėkštėje, ir padėkoji. Tokios yra mūsų manieros. Dažnas norime, kad ir vaikai jas perimtų. Bet manau, kad tai klaidinga. Mūsų senelių, taip pat ir mūsų laikais maistas buvo didžiulės vertės. Bet meluočiau savo vaikams, jei sakyčiau, kad dabar jie privalo suvalgyti kiekvieną trupinį, kitaip bus blogai. Taip sakydamas būčiau kaip inkaras, traukiantis vaikus atgal į praeitį. Jei versčiau juos daryti tai, ką man skiepijo tėvai, juos apribočiau ir trukdyčiau suvokti, kad maistas yra nebesvarbu, kad nereikia užsiimti žemiausiais išgyvenimo klausimais. Norėčiau pasakyti: nebegalvok, vaikeli, ką rytoj valgysi, o galvok, kokius kūrybinius konceptus darysi. Išgyvenimo piramidėje noriu vaikams padėti startuoti nuo aukštesnio laiptelio“, – ugdymo filosofija dalijasi p. Elijus. Jam, sako, gaila tų vaikų, kuriems sakoma: „Aš užaugau su mediniais žaislais, ir tu su tokiais augsi.“

Jam nesuprantama, kodėl tėvai atžaloms linki to paties: juk kiekviena karta auga į viršų kaip medis, tad kam versti vaiką pradėti viską nuo pačios apačios?

Laukiami sekmadieniai

Ponas Čivilis ne tik vaikų, bet ir savo mitybai skiria daug dėmesio: dviratininkui tai labai svarbu vienos po kitų laimėtose varžybose. Tačiau tikina, kad sveika ir aktyvi gyvensena jam yra ne prievolė, malonumas.

„Netikiu dabar populiaria darbo ir laisvalaikio pusiausvyra, kai visą savaitę daug dirbi, penktadienį prisilaki ir eini į klubą išsikrauti. Arba kai visus metus vargsti, o jau per atostogas atsigriebi. Svarbu mėgautis kiekviena diena, nesiblaškyti tarp emocinių ir fizinių ekstremalumų, palaikyti malonią, priimtiną kasdienę dienotvarkę. Sekmadieniais savo namuose draugams rengiame smagias vakarienes. Tokią dieną pasirinkome tyčia: sekmadienis tampa laukiamas, jis pakeičia spalvas. Net jei vakarienė prasitęsia į pirmadienį, o kitą dieną reikia į darbą, tai labai maloni patirtis“, – pasakoja p. Čivilis.

Sekmadieniais, laukiant draugų, jis mėgina žmoną atkalbėti nuo valgio ruošimo ir siūlosi „ką nors ant žarijų greitai pakepti“, tačiau žmonai Ugnei Čivilei malonu sukiotis virtuvėje, ir tuo p. Elijus nuolat stebisi.

„Pasirodo, jai patinka, kai svečiai ragauja jos gamintą maistą, juo gėrisi. Man sunku tai suprasti, bet taip yra todėl, kad skiriasi mūsų meilės išraiška. Ugnės meilės kalba – rūpintis kitais. Ji net rengė dviračių bendruomenei pranešimą apie šias meilės kalbas ir jų skirtumus. Nes konfliktas tarp dviratininko ir jo antrosios pusės pasitaiko gana dažnai, o priežastis – kad žmonės skirtingai myli ir nesusikalba“, – neabejoja p. Elijus.

Naktys su dviračiu

Pašnekovas teigia, kad išbandymų metas jo ir p. Ugnės santykius užklupo ne po vestuvių ar vaikų gimimo, kaip dažnai būna, o pirmaisiais draugystės metais.

„Ugnė norėjo, kad viskas pradžioje būtų fantastiška, kad atrodytų lyg per rožinius akinius. Kai ji siūlydavo eiti romantiškos vakarienės, aš atsakydavau: vakarienių bus, bet ne daugiau negu po penkerių santuokos metų. Pagalvokite, kaip puiku: po penkių, dešimties ar trisdešimties metų romantiškai vakarieniausime taip pat dažnai, kaip draugystės pradžioje“, – pasakoja p. Čivilis.

Tiesa, be tradicija tapusių sekmadienio pietų su draugais, kitų pramogų — šeimos pasibuvimų mieste, spontaniškų išvykų prie jūros ar į gamtą – nebūna daug. Pagrindinė priežastis – dviračiai. Be jų, anot pašnekovo, net labai stengiantis neapsieina ir pašnekesiai su draugais.

„Štai praėjusį sekmadienį drauge, kaip įprasta, vakarieniavo Andrejus Dolgovas, su kuriuo vykstame į dviračių varžybas. Nors bandėme vengti sporto temos, galiausiai kalba vis tiek pasisuko apie kitą sezoną. Balandį planuojame vykti į varžybas PAR, paskui į Slovakiją, Škotiją, gal Mongoliją“, – planais dalijasi p. Elijus ir nustebina savo treniruočių intensyvumu, nes mėgėjo pergalės šiemet Mongolijoje ir Italijoje vykusiose varžybose pareikalavo daugybės valandų treniruočių.

Per metus p. Elijus numina apie 15.000–16.000 km, per savaitę ant dviračio praleidžia nuo 10 iki 15 val.

„Nenoriu būti demagogas, bet man neatrodo, kad žmonėms trūksta laiko. Manau, kad taip sakantys arba yra labai neefektyvūs, arba sau meluoja. Tu visada turi pasirinkimą. Gali važiuoti pašmirinėti į prekybos centrą. Arba į treniruotę. Gali susitikti su draugais mieste. Arba į treniruotę. Man šie pasirinkimai – labai aiškūs: jei noriu tapti pasaulio čempionu, važiuoju į treniruotę. Taip, čia yra asocialumo, nes neini į draugų gimtadienius, nevažiuoji į giminių susitikimus. Beveik niekada nepavyksta ekspromtu kieno nors sugalvoti „lekiam į Nidą“. Gyveni mažame burbulėlyje, kuriame telpa darbas, šeima, tu ir treniruotės“, – kalba Elijus. Jis dažnai treniruojasi naktį.

„Kai kas nors sako, jog grįžta septintą po darbo ir neturi laiko dviračiui, patariu važiuoti naktį. Aš taip dažnai darau. Išvažiuoji dešimtą, grįžti antrą, kartais ketvirtą nakties“, – šypteli p. Čivilis.

Jis aiškina, kad tokios treniruotės jam būtinos ruošiantis 24 valandų ar ilgoms daugiadienėms varžyboms.

„Treniruotės yra įvairių varžybų epizodų simuliacija. O jei važiuosi parą, vadinasi, ir treniruotes dėlioji taip, kad kartais važiuotum ryte, kartais – dieną, vakare, naktį. Savo biologinį laikrodį reikia taip pratampyti, kad jis būtų pasiruošęs budėti. Be to, naktinės treniruotės būna labai romantiškos. Išvažiuoji 22 val., kai vaikai jau guli lovose, daugelis žmonių irgi eina miegoti. O tu dviračiu teleportuojiesi kur nors į mišką. Ten naktį – visiška magija“, – kalba p. Čivilis ir lygina dviratį su muzikiniu instrumentu, virtuozui padedančiu išreikšti savo jausmus – liūdesį, džiaugsmą, ilgesį.

„Man dviratis irgi yra bilietas į būseną, kurioje norisi būti. Toks jausmas aplanko važiuojant stepėje, kalnuose, miške. Kažkas norėtų nuvažiuoti prie jūros, degintis ir gerti pinakoladą. O aš pagalvoju – kaip norėčiau į varžybas Mongolijoje. Ir, bam, laimiu. Smagu ne dėl to, kad protokoluose aš – pirmas, o kad tai kažką kitą privers susimąstyti: jei Elijus Mongolijoje su profesionalais rungtyniauja, kodėl aš to nedarau?“

Skirtingos perspektyvos

VŽ „Savaitgaliui“ p. Čivilis teigia, kad profesionalaus sportininko licencijos nenori: tai esąs tik formalumas, kuris vėliau apsunkina gyvenimą. Nes profesionalai varžybose kovoja dėl išgyvenimo, o mėgėjas visuomet turi planą B – darbą, į kurį vėl eis pirmadienį.

„Verslo, o ne sporto gyvenimą renkuosi todėl, kad verslas yra perspektyvus, sportas – ne. Sporte padarai klaidą – smūgis galva į asfaltą. O verslas kaip tik pašalina įtampą. Be to, sportas – supaprastinta realybė, kurioje yra aiškiai apibrėžta erdvė ir baigtinis dalyvių bei galimų jų veiksmų skaičius. O versle nėra jokių ribų. Tai man padeda plačiau žiūrėti ir į kiekvieną savo startą, ir į nesėkmę. Žinau, kad visada galiu pradėti iš pradžių. Dažnai pastebiu, kad mes, sporto varžybose dalyvaujantys verslininkai, net palapinėse viską geriau optimizuojame nei profesionalūs sportininkai, kurie turi daugiau pinigų, bet mažiau verslo patirties. Manau, kad patirtis versle labai svarbi ir transformuojant Lietuvos dviračių sporto koncepciją“, – tikina p. Čivilis. Viena iš jo pareigų — ir Lietuvos dviračių sporto federacijos (LDSF) viceprezidentas.

Kadaise pats susikūręs darbo vietą korporacijoje IBM, dabar jis mėgina praplėsti dviračių sporto ribas Lietuvoje. Pono Čivilio iniciatyva šiemet vyko pirmasis žiemos dviračių čempionatas.

„Šioje srityje galime „iššauti“ pasaulyje, nes gamtos sąlygos leidžia mums treniruotis ir aplenkti ispanus ar italus. O neseniai vyko dviračių ciklo krosas – specializuotas važiavimas dviračiu rudenį per pliurzas, – naujų nišų visose srityse ieško p. Čivilis. – Federacijoje aš gaunu įgaliojimus transformuoti dviračių sportą. Įmonėje gaunu laisvę adaptuoti naujas technologijas ir jas nuleisti į žemę, kad kas nors pirktų cloud’ą, kad pradėtų naudotis „blockchainu“. Tai nuostabūs dalykai, kurie pakeis mūsų ateitį.“