Agnė Vaitkevičienė: iš laboratorijos į biotechnologijų lyderes

Mokykloje p. Agnė biologija itin nesidomėjo – jai mielesni buvo tikslieji mokslai ir muzika. Tačiau užteko vieno pokalbio, ir viskas pasikeitė: vienuoliktokės susitikimas su mokslininku Adu Darinsku ir jo pasakojimas apie kamienines ląsteles, jų tyrimus, panaudojimo regeneracinėje medicinoje potencialą taip įkvėpė ir sudomino, kad mergina savarankiškai pasiruošė baigiamiesiems biologijos egzaminams ir įstojo į pirmuoju numeriu pasirinktas molekulinės biologijos studijas, kurios vėliau tapo tramplinu į inovacijų verslą.

Tapti inovatoriumi ir kūrėju, žinoma, negali iš karto. Tam reikia žinių. Todėl pradžioje studijomis mergina buvo kiek nusivylusi.

„Kai ateini mokytis tikėdamasis tyrinėti genus ar aiškintis sudėtingus molekulinius mechanizmus, o tenka mokytis zoologijos, botanikos, gaudyti ir tyrinėti drugelius, atrodo, kad mokaisi netikslingai. Tačiau nuo to laiko šios krypties studijos yra pasikeitusios, dabar jos tikslesnės ir suteikia daug žinių apie naujausias biotechnologijas“, – pasakoja p. Vaitkevičienė, kuri mokymosi džiaugsmą vėl pajuto trečiame kurse, kai reikėjo atlikti praktiką.

„Susiradau tą patį mokslininką dr. Darinską, dirbantį Vilniaus universiteto Imunologijos institute, ir užsispyriau, kad būtinai noriu atlikti laboratorinius tyrimus su kamieninėmis ląstelėmis ir iš to rengti baigiamąjį darbą“, – savo pirmą prisilietimą prie regeneracinės medicinos prisimena p. Agnė.

Tuomet prasidėjo jos žinių kelias, o kartu atėjo ir supratimas, kad mokslininko darbas – ne jai: įdomiau buvo gauti žinių, kaip mokslą perkelti į praktiką.

Iš mėgintuvėlio į realybę

Medicinoje kelias iš mokslo į praktiką, anot p. Vaitkevičienės, yra labai ilgas, bet labai įdomus. 2014-aisiais su dviem partneriais įkūrusi įmonę „Froceth“, tuo keliu p. Agnė ėjo tikslingai, žinių sėmėsi ir Lietuvoje, ir užsienyje. Mokydamasi Barselonos universitete, atliko praktiką ir ligoninėse, ir viename didžiausių Ispanijos audinių bankų, kuriame buvo kuriamos naujos ląstelių technologijos ir pažangūs preparatai.

Svarbiausia, sako p. Agnė, kad jai teko savomis akimis pamatyti, koks yra atradimų kelias iš laboratorijos į klinikinę praktiką.

Jai itin praverčia ir bioteisės studijos: jos suteikė pagrindus, naudingus biotechnologijų versle, nes įgyvendinant mokslo inovacijas svarbu išmanyti reguliavimo reikalavimus, darbo ypatumus gydymo įstaigose.

Naujų inovatyvių idėjų jai ir jos kolegoms dažnai kyla tiesiogiai bendraujant su gydytojais. Juk šie, sako p. Agnė, praktikoje kasdien susiduria su sudėtingomis ligomis sergančiais pacientais, kuriems gydyti kartais nėra efektyvių būdų.

„Taigi sėdame ir diskutuojame, ką naujo galima sukurti ląstelių lygmeniu. Mokslininkai turi žinių apie biotechnologijas, gydytojai – apie mediciną. Jas sujungęs, užpildai visas spragas ir gali sugalvoti idėją“, – atskleidžia p. Vaitkevičienė, kurios įmonė kol kas vienintelė gamina pažangios ląstelių terapijos vaistinius preparatus, individualiai pritaikytus pacientui.

Ponios Agnės duomenimis, šiemet „Froceth“ sukurtais preparatais buvo gydoma apie keturiasdešimt žmonių, tačiau gydymas pažangiomis terapijomis yra kompleksinis – susideda iš daugelio dalių, ir teigti, kad tik viena kuri nors priemonė padėjo pasveikti, negalima.

Šiandien tai įmanoma tik genų inžinerijoje – p. Agnė užsimena, kad „Froceth“ ateityje galbūt darbuosis ir šioje srityje, kuri leidžia perprogramuoti žmogaus genetinę informaciją siekiant išgydyti. Ji pasakoja, kad kol kas Europos medicinos agentūroje registruotas vienintelis vienos didelės farmacijos kompanijos sukurtas genų inžinerijos preparatas, skirtas labai retai genetinei ligai ADA-SCID gydyti.

„Kūdikiai gimsta su šia genetine liga, dėl kurios organizmas negamina tam tikrų baltymų, kurie būtini limfocitų, imuninės sistemos ląstelių, gamybai. Todėl naujagimiai negali apsisaugoti nuo kasdienių infekcijų ir gyvena ne ilgiau nei vienus metus. Tačiau mokslininkai sukūrė genų inžinerijos preparatą, kuris ištaiso šią genetinę klaidą, ir kaulų čiulpuose natūraliai pradeda gamintis sveikos ląstelės. Kūdikiai yra išgydomi. Tai įstabi sritis“, – apie šią itin retą ligą kalba p. Agnė.

Visai kas kita – dažnos, tačiau ne taip lengvai išgydomos ligos, kuriomis galime susirgti netikėtai.

„Froceth“ šiuo metu vystoma pažangi ląstelių terapija, anot p. Agnės, orientuota į tokias įgytas, o ne įgimtas, sudėtingas ligas kaip vėžys. Dėl įvairiausių priežasčių ląstelės gali sutrikti ir pradėti nekontroliuojamai daugintis ir kenkti organizmui.

Anot p. Agnės, šiam susirgimui įtaką daro mūsų imuninės sistemos silpnumas, nes visų sveikų žmonių organizme yra tokių „pamišusių“ ląstelių, kurios dėl įvairiausių aplinkos ir genetinių faktorių sutrinka ir pradeda keistai elgtis. Tačiau imunitetas jas pažaboja: nuolat dirba naikindamas tokias ląsteles ir neleisdamas joms išplisti tiek, kad tai taptų liga. Bet jeigu imuninė sistema yra pažeista arba susilpnėjusi, pavyzdžiui, dėl lėtinių ligų, kurias gydydamas imunitetas yra labai užsiėmęs, gali atsirasti vėžys.

„Imunoterapija, arba ląstelių terapija, veikia įvairiai. Įprastai ji leidžia perprogramuoti imuninę sistemą, kad ši vėl imtų naikinti vėžines ląsteles“, – sudėtingos ląstelių terapijos esmę paprastai aiškina p. Agnė.

Tačiau vien ląstelių terapijos nepakanka – kadangi ligos poveikis organizmui labai didelis, gydymui irgi reikia didelių pajėgų, tad svarbi ir chemoterapija, hormonų ar kita biologinė terapija.

Žinomi užsienyje

Iš maždaug 40-ies šiemet „Froceth“ ląstelių terapijos preparatais gydytų ligonių didelė dalis – užsieniečiai, į Lietuvą atvykę būtent dėl šios pažangios naujovės, tarp jų – net Kinijos piliečiai.

Lietuvių tarp pacientų kol kas nedaug, ir tam yra kelios priežastys.

Pirmoji, kaip sako P. Agnė, – toks gydymas tinka ne visiems, nes konkretūs ląstelių terapijos preparatai, gaminami įmonės, gelbsti tik esant „kietajam“, navikiniam, vėžiui, o kraujo vėžiui iš naujausių biotechnologijų tiktų kitos priemonės, pavyzdžiui, genų inžinerijos.

Bet ir navikų atveju ląstelių terapija reikalinga ir tinkama ne visuomet: kartais pakanka standartinės terapijos, o kartais iš viso nelabai kas gali padėti.

Vis dėlto, jei liga nustatoma laiku ir gydytojas mano, kad ląstelių terapija tinkama, Lietuvoje galioja LR sveikatos apsaugos ministerijos patvirtinta ligoninės išimtis, dėl kurios šalies pacientai gali naudoti šią terapiją nelaukdami jos registracijos.

Ponia Agnė paaiškina, kad įprastai visi vaistiniai preparatai pradedami naudoti tik po to, kai yra užregistruojami: prieš tai turi būti atlikti klinikiniai tyrimai. Tačiau Lietuvoje, kaip ir kitur pasaulyje, yra sudaryta sąlyga ypač pažangių naujų sričių, inovatyvaus mokslo pasiekimus taikyti pacientams nelaukiant dešimtmečio, o klinikiniai tyrimai atliekami nuosekliai.

Tiesa, ne visi Lietuvos gydytojai tokią išimtį, kuri irgi yra gana nauja, vertina palankiai – kai kurie dar nelinkę ląstelių terapijos skirti savo pacientams ir žada laukti oficialios tokių preparatų registracijos.

Požiūris keičiasi

Ponia Agnė atkreipia dėmesį, kad pasitaiko klaidingų nuomonių, esą ląstelių terapija susijusi tik su kamieninėmis ląstelėmis. Vėžiui gydyti naudojamos paties sergančiojo imuninės sistemos, o ne kamieninės ląstelės, pabrėžia pašnekovė ir patikina, kad kamieninės ląstelės be reikalo vertinamos prieštaringai.

„Prieš kokius septynerius metus man teko skaityti paskaitas, ir kiekvieną kartą girdėdavau, kad kamieninė ląstelė – tai embrioninė ląstelė, vadinasi, tai siaubas. Toks požiūris keičiasi, nes embrionines ląsteles moksle dažnai pakeičia kitos ląstelės. Amerikoje, Didžiojoje Britanijoje embrioninės kamieninės ląstelės padauginamos mėgintuvėlyje, niekas naujų embrionų nebenaudoja. Jau turimos kamieninės ląstelės galės būti naudojamos amžinai, nes jos dauginasi nepertraukiamai ir taip sukuriamos ląstelių linijos, kurios yra saugomos biobankuose“, – aiškina p. Agnė. Jos teigimu, šioje srityje taip pat esama įdomių naujovių. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad ir suaugusio žmogaus kamieninės ląstelės turi daug potencialo ir gali būti naudojamos regeneracijai ar kitų tipų ląstelėms sukurti, audiniams, organams formuoti. Yra ir kitų mokslinių atradimų. Japonijos mokslininkai sugebėjo iš odos paimti paprastų odos ląstelių – ne kamieninių – ir paversti jas kamieninėmis. Taigi kamieninės ląstelės nebeturi jokio neigiamo atspalvio, teigia p. Vaitkevičienė. Nors jos išsilavinimas ir darbo sritis leistų ją vadinti mokslininke, p. Agnė sako, kad įmonėje mokslininko vieta jau užimta, o jos darbas – kitoks.

„Įmonėje yra mokslininkas. Taip pat verslininkas – investuotojas. O aš – ta grandis, kuri rūpinasi mokslinių tyrimų perkėlimu į praktiką. Tai mano stiprioji pusė“, – teigia pašnekovė.

Idėjos Lietuvai

Ponia Agnė savo stipriąsias savybes ketina naudoti toliau. Ir galvoja ne tik apie įmonės, bet ir apie visos Lietuvos ateitį.

„Nors Lietuva yra gana nedidelė šalis, jos mokslininkai yra ir visuomet buvo labai stiprūs. Tačiau tik dabar pradeda būti matomi ir vertinami užsienyje, todėl mano vizija – stiprinti biotechnologijų sektorių. Didžiuojamės savo informacinėmis technologijomis, esame lazerių šalis, tačiau būtina plėsti ir daug žadantį biotechnologijų sektorių. Didelė dalis mano kurso draugų dabar dirba užsienyje. Ir nuolat domisi, kada biotechnologijos sustiprės, kad galėtų grįžti į Lietuvą. Jie man rašo laiškus ir klausia – kada? O aš manau, kad jau greitai“, – prognozuoja p. Agnė. Jos nuomone, biotechnologijų srityje svarbūs žmonės, jų bendravimas, nes čia niekada nebūsi vienas karys lauke. Ir tokio bendravimo, bendradarbiavimo atsiradimą ji teigia vis aiškiau pastebinti.

„Tokie mokslininkai kaip profesorius Virginijus Šikšnys, taip pat stiprūs ir ambicingi jaunieji mokslininkai yra Lietuvos ateitis. Reikia kartu dirbti, sujungti savo pajėgas“, – teigia pašnekovė.

„Ląstelių terapija – tik viena biotechnologijos sričių, bet yra ir kitų, kuriose dirba genetikai, fizikai, chemikai, biochemikai, biologai. Kad sukurtų ką nors inovatyvaus, jie turi bendrauti, jungti disciplinas. Be to, svarbu, kad biotechnologai kalbėtųsi su verslininkais. Tokia tendencija stebima visame pasaulyje. Reikia mokėti sukurti vertę, pritraukti investicijų“, – teigia p. Agnė.

Individualus gydymas

Pašnekovė tikisi, kad ir jos komandai pavyks užmegzti ryšių su užsienio mokslininkais, kad svetur bus vykdomi tyrimai, galbūt atsiras ir laboratorijų filialai. Be to, įsitvirtina naujas veiklos modelis, pagal kurį į Lietuvą atvažiuoja vis daugiau pacientų iš užsienio. Viena priežasčių – kad Lietuvoje taikomas individualus gydymas. Ponia Agnė neabejoja, kad tai — medicinos ateitis.

„Individualizuotas gydymas reiškia, kad imame sergančio žmogaus ląsteles arba audinius ir pagal jo diagnozę laboratorijoje sukuriame kažką, ką suleidus atgal vyktų reakcija. Tai ne cheminiai vaistai. Tu imiesi šalinti priežastį paties žmogaus organizmo ląstelėse, modifikuoji jas. Tai personalizuota medicina. Ji orientuota į žmogų“, – p. Agnė mano, kad ateityje visos ligos bus gydomos individualiai.

„Mokslas leis nustatyti, kas žmogui tinka, o kas ne, atrasti jam geriausią gydymo būdą, netgi individualiai pritaikyti mitybą, gyvenseną, kuri padėtų nesusirgti“, – kalba p. Vaitkevičienė, kuriai didžiausia paskata – noras padėti žmonėms.

„Kartais sulaukiu gydytojų, o kartais ir pacientų klausimų, ar galime jiems kaip nors pagelbėti. Jei dar negalime, tuomet pradedame galvoti, kaip tai padaryti. Mus visus tai varo į priekį. Tai „užkuria“ inovacijas“, – apie savo komandos dvasią kalba p. Agnė.

Vaikai ir muzika

Mokslus Lietuvoje ir užsienyje baigė ir įmonę su dar dviem partneriais jauna moteris įkūrė augindama du mažus vaikus.

„Nuo vaikystės buvau įpratusi prie daug veiklos, moku viską derinti. Antrą kartą motinystės atostogų išėjau tik pusmečiui, bet kai turi savo įmonę, gali viską pakankamai lanksčiai organizuoti. Mano vaikai dažnai ateina į įmonę, žaidžia. Čia jie turi savo kamputį“, – pasakoja trejų metų dukrą Liepą ir šešerių sūnų Joną Ąžuolą auginanti moteris.

Savo vaikus ji jau pratina prie mokslo: sūnus žino visų žmogaus organų pavadinimus, supranta, kas yra imuninė sistema, kaip ji kovoja su virusais ir bakterijomis.

„Svarbiausia – paaiškinti paprastai, vaikui suprantama kalba. Sūnus žino, kad kraujyje gyvena kareivukai — limfocitai, kurie gina jį nuo blogiukų – bakterijų, virusų. Šiems kareivukams, kad būtų stiprūs, reikia energijos, todėl svarbu sveikai maitintis“, – savo pedagoginius sugebėjimus atskleidžia p. Agnė. Ji prisipažįsta, kad iš tiesų mėgsta mokyti, ir neabejoja, kad būtų gera mokytoja. Ir ne tik biologijos, bet ir muzikos.

Pašnekovė yra ir nuo 2003 m. veikiančio Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto muzikinio teatro įkūrėja ir ilgametė vadovė.

„Su studentų atstovybe ieškojome veiklos studentams, ir man kilo mintis įkurti muzikinį teatrą. Muzika visada buvo mano širdyje“, – pasakoja p. Vaitkevičienė. Jos įkurtas teatras šiuo metu vis dar rengia pasirodymus, o per visą laiką jo veikloje dalyvavo, grojo, dainavo daugiau kaip 300 jaunų žmonių. Tarp jų – ir p. Agnės vyras Vytenis, su kuriuo čia ir susipažino.

„Jis grojo bosine gitara. Aš buvau režisierė, rašiau spektakliams scenarijus, aranžavau muziką. Susipažinome ir toliau muzikuojame“, – juokiasi p. Agnė. Ji pasakoja, kad jų namuose nuolat skamba muzika, šeima laisvalaikiu sau rengia gyvo garso koncertus – groja įvairiais muzikos instrumentais, dainuoja, vaidina.

O jei geras oras – keliauja į gamtą, kurią šeima ne šiaip sau mėgsta, o ir sieja su ja savo ateitį. Ponas Vaitkevičius, pašnekovės vyras, po geografijos studijų nutarė ūkininkauti: prie Molėtų kuria avių ūkį, netrukus ten gyventi planuoja visa šeima.

Ponia Vaitkevičienė tam turi tvirtą argumentą: turi nebelikti sienų ir atstumų, turi nebebūti svarbu, kur gyveni, kur dirbi.

„Ispanijoje atlikau praktiką vienoje Taragonos ligoninių, intensyvios terapijos skyriuje. Ji yra už 100 km nuo Barselonos. Vienas chirurgas šį atstumą važinėdavo kiekvieną rytą, o juk chirurgo darbo diena prasideda kiek kitokiu laiku nei daugelio kitų. Bet jam tai nebuvo kliūtis. Jau tada supratau, kad atstumai neegzistuoja“, – sako p. Agnė, ketinanti toliau dirbti Vilniuje ir važinėti į darbą iš Molėtų rajono.

Kur mokysis vaikai, sako, dar nenuspręsta, tačiau neabejoja, kad Molėtuose galima taip pat sėkmingai tobulėti kaip ir sostinėje, nes viskas priklauso ne nuo pastato ir jo vietos, o nuo mokytojo. Ir, žinoma, noro mokytis: „Lygiai taip pat ir aš pradėjau mokytis biologijos. Mokiausi pati, nes buvo didelis noras. Ir man puikiai pavyko.“