Rašytoja Hyeonseo Lee apie pabėgimą iš Šiaurės Korėjos
Hyeonseo Lee (g. 1980) įlekia į ramų tradicinį korėjiečių restoraną, iš Seulo gatvės vidun įleisdama žiemiškai šalto oro gūsį. Ji nė kiek neprimena merginos porcelianiniu veidu, kurios įvaizdis peršasi iš žiniasklaidos nuotraukų. Veikiau tai miniatiūrinis uraganas ir neįtikėtinai stiprios valios moteris, arba, kaip pati save vadina, „užsispyrėlė“. Būdama vos septyniolikos, dabar 36-erių Lee pabėgo iš gimtosios Šiaurės Korėjos į Kiniją tiesiog pereidama užšalusią Jalu upę. Vėliau dešimtmetį kentėjo kinų sąvadautojų ir gangsterių priekabes, įkyrius mergintojus, informatorius ir policijos tyrėjus, kol galiausiai dar kartą pabėgo ieškoti prieglobsčio ir naujų namų, dabar jau į Pietų Korėją.
Tuo merginos bėdos ir nuotykiai nesibaigė. 2009 m. ji grįžo į Kiniją, norėdama padėti mamai ir broliui slapta išvykti iš Šiaurės Korėjos. Galiausiai jai teko vaduoti artimuosius iš kalėjimo Laose. Dabar Hyeonseo Lee yra viena žinomiausių savo tautos atstovių pasaulyje, perkamiausių knygų autorė, oratorė, kovotoja su Kinijoje klestinčia prekyba sekso vergais iš Korėjos. Dabar, kai Šiaurės Korėja kuria branduolinį ginklą ir bando ilgojo nuotolio raketas, o Donaldas Trumpas abejoja Amerikos prisiimtų saugumo įsipareigojimų sąjungininkams Azijoje tikslingumu, ko gero, pats tinkamiausias laikas kalbėti apie uždarą, paranojišką Šiaurės Korėjos valstybę ir simbiotinius jos ryšius su kaimyne supervalstybe Kinija.
Apie tapatybę ir tiesą
Į restoraną „Sosonjae“, kurio pavadinimas išvertus reiškia „paprasto maisto namai“, Lee atbėga 15 min. pavėlavusi. Buvome sutarę vakarienės susitikti 17 valandą. Tai ganėtinai anksti net pagal korėjietiškus standartus, taigi negaliu skųstis, kad pašnekovė vėluoja. Ji nusimeta paltą, ir mes užsisakome kompleksinę vakarienę. Iš pradžių ragaujame daržovių blynelius ir „Japchae“, rytietiškų makaronų ir saldžiųjų bulvių salotas, pagardintas sezamų aliejumi.
Pirmiausia teiraujuosi apie tapatybę ir tiesą. Ši tema tiesiog persekioja pabėgėlius iš Šiaurės Korėjos, o Pchenjano propagandininkai ja nepaliauja manipuliuoti nuo pat tada, kai paaiškėjo, kad vienas iš žinomiausių Šiaurės Korėjos išeivių savo atsiminimuose melavo ar sutirštino spalvas aprašydamas ir taip siaubingą asmeninę patirtį.
Pasak tų, kurie Lee istoriją išgirdo pirmieji ir padėjo ją papasakoti visam pasauliui, ši moteris kitokia vien todėl, kad atvirai reiškia meilę tėvynei, piešia įprastą jaukų šeimos gyvenimą šalies šiaurėje, viešų egzekucijų siaubą, beprasmį Kim dinastijos garbinimą ir XX a. 10 dešimtmetyje užklupusį badą. Lee vaizduoja Šiaurės Korėją ne tik kaip šalį, kurioje valstiečiai miršta iš bado ar skundžia kaimynus, bet ir kaip šalį, kurioje žmonės įsimyli, draugai (nelegaliai) renkasi pasižiūrėti užsienietiškų vaizdo įrašų, o jauna mergina negali atsidžiaugti naujais bateliais.
Lee pripažįsta, kad kai kurie prisiminimai jai „be galo skausmingi“, ypač kai kalba pasisuka apie vargais negalais pavykusį pabėgimą iš sekso vergijos viename iš Šenjango viešnamių Šiaurės Rytų Kinijoje. Arba – apie šiurpų kelią, kurį teko įveikti mėginant iš Šiaurės Korėjos slapta išsivežti savo šeimą ir per visą Kiniją nuvežti į laisvąjį pasaulį.
Moteris sako esanti gimusi po laiminga žvaigžde, o gal net patyrė krikščionių Dievui pavaldų stebuklą.
„Mano gyvenime tiek daug „kas, jeigu...“ akimirkų. Kas būtų nutikę, jeigu Kinijos policija būtų mane ne tik sugavusi, bet ir grąžinusi į gimtąją šalį? Kas, jeigu kinų gangsteriai būtų mane išprievartavę? Kas būtų nutikę, jeigu man išvežus šeimą iš šalies... – jos balsas prislopsta. – Iki dabar nei su mama, nei su broliu nekalbame, ką tada patyrėme.“
Prieš kelis mėnesius viena panašaus likimo dezertyrė mėgino slapta išsivežti tėvus iš Šiaurės Korėjos tuo pačiu keliu, kaip Lee – per Kiniją. Juos sugavo Kinijos policija ir išsiuntė atgal į Šiaurės Korėją. Mama nusižudė dar prieš autobusui kertant sieną – prarijo nuodų. Tėčio likimas nežinomas.
Mergina septyniais vardais
Lee – mergina septyniais vardais (autobiografinėje jos knygoje rašoma, kaip jai pavyko likti neatpažintai Kinijoje, išmokti kalbą ir gyventi prisidengiant vis kita tapatybe). Tikrojo jos vardo, ko gero, nepavyks sužinoti, nebent išauš diena, kai abi Korėjos susijungs (viskas, ką pavyksta išpešti, kad tai „mergaitiškas vardas“). Tikrąjį vardą privalu laikyti paslaptyje siekiant apsaugoti Kim Jong Uno režimo gniaužtuose likusius gimines ir draugus. Moteris pasirinko vadintis Hyeonseo ir primygtinai reikalauja, kad net mama į ją taip kreiptųsi. Šį vardą sudaro keli reikšminiai žodžiai – „saulės šviesa“ ir „sėkmė“.
„Jeigu namuose jie mane vadins senuoju vardu, pripras ir suklys kreipdamiesi prie kitų žmonių. Mama sako, kad stengiasi mano vardą ištrinti iš atminties. Žinoma, mes negalime tiesiog užmiršti vardo, bet galime priprasti.“
Grėsmė išties reali. Pietų Korėjos nacionalinė žvalgybos tarnyba (angl. NIS) įspėjo Lee, kad Pchenjano agentai gali mėginti ją pagrobti – taip yra nutikę kitiems Pchenjano ir Pekino kritikams – ir paversti jos atvejį pamokančiu pavyzdžiu Šiaurės Korėjoje.
Lazdelėmis į marinuotus lapus atsargiai vyniojame mėgstamiausią Lee patiekalą – virtos kiaulienos gabaliukus su šviežių mažųjų krevečių ir ridikėlių troškiniu „Kimchi“ – ir valgome.
„Todėl NIS man liepė kiekvieną kartą prieš einant į kviestinį renginį pasitikrinti, ar toks renginys iš tikrųjų vyks. Dar jie prisakė niekada nevykti į Pietryčių Aziją ir į Kiniją“, – sako ji. Kai 2015 m. pasirodė Lee knyga, per išvyką į Niujorką NIS ją informavo, kad Pchenjanas ambasadoms užsienyje išsiuntė pranešimą, kuriame apkaltino Lee šmeižiant Šiaurės Korėją ir įsakė „ką nors daryti“.
Kalbėti 25 mln. vardu
Po 1953 m. Korėjos karo gimė tik dvi kartos, bet į šiaurę nuo 38-osios lygiagretės pusbadžiu gyvenančios tautos atstovai vidutiniškai keletu colių žemesni už tuos, kurie gyvena klestinčiuose pietuose. Lee taip pat ne kartą teko išgyventi alinamą badmetį. Tačiau ir būdama vos 5 pėdų ir 2 colių ūgio – „labai maža“ – Lee, kaip pati sako, visada buvo ryžtinga ir sumani, o išgyventi jai labiausiai padėjo masinantys Kinijos žiburiai, nuo kurių skyrė tik upė, vėliau – siekis susirasti savo šeimą. Dabar jos misija – viešai kalbėti visų 25 mln. balso neturinčių Šiaurės Korėjos gyventojų vardu.
„Manau, turiu stiprybės, kurios galbūt neturi kiti, – sako Lee, prisimindama 2013 m. TED konferencijoje perskaitytą savo pranešimą, kuris ją pavertė žvaigžde. Šis TED įrašas buvo žiūrėtas 7 mln. kartų, o Lee knyga verčiama bent į 18 kalbų. – Pranešimas TED konferencijoje atskleidė tas mano savybes, kurių ir pati nežinojau turinti. Kalbu ne apie herojaus mąstyseną, bet apie tam tikrą atsakomybės jausmą. Viską, ką sakau, sakau ne savo vardu. Kalbu komunistinės Šiaurės Korėjos žmonių vardu ir atstovauju jiems.“
Nuolatiniai pasirodymai viešuose renginiuose visiškai išsekino Lee. Ji teigia „kankinanti save“ ir „patirianti proto agoniją“ bei jausmą, kad nėra iki galo tinkama užduočiai, kurios ėmėsi, atlikti: „Anksčiau žmonės man nuolat kartojo, kad man reikia atostogų, atostogų ir dar kartą atostogų, tačiau nesupratau, ką jie norėjo tuo pasakyti.“
Apie gyvūnų teises
Kad pralinksmėtume, griebiamės maisto. Valgome didžiulį, neapsakomai skanų nevirtą krabą, kurio gliti mėsa marinuota padaže, darytame pagal slaptą restorano receptą.
XX a. 10 dešimtmečio badą išgyvenusiems šiaurės korėjiečiams maistas yra skaudi tema. Šimtai tūkstančių, gal net milijonai jų mirė iš bado. Lee pabėgo iš šalies, kai nelaimė pasiekė apogėjų. Teiraujuosi, ar jau priprato, kad gali valgyti ką ir kada nori.
„Maistas yra tai, kas mane labiausiai liūdina, – sako Lee ir primena, kiek daug užsisakyto ir nesuvalgyto maisto paliekame lėkštėse. – Mums tai niekis, tačiau žmonės Šiaurės Korėjoje negauna ne tik tokių ištaigingų patiekalų, bet ir dubenėlio paprasčiausių ryžių, todėl daug jų mirė iš bado... Mums nepasisekė. Gimėme netinkamoje šalyje, kurią valdo netinkamas lyderis.“
Prieš aštuonerius metus įsikūrusi Pietų Korėjoje, kur klesti aukštosios technologijos, Lee nustebo iš televizijos ir interneto sužinojusi, kad yra toks dalykas kaip „žmogaus teisės“ ir net „gyvūnų teisės“. Staiga ji pasilenkia per stalą ir parodo man katino nuotrauką, išsisaugotą išmaniajame telefone.
VERSLO TRIBŪNA
Šventinis laikotarpis – Kūčios, Kalėdos ir Naujieji metai – ypatingas metas. Tai laikas, kai prie stalo renkasi šeimos nariai, artimieji ir bičiuliai. Mėgaujamės ramiu laiku, šventinėmis tradicijomis ir gera nuotaika. Taip pat tai laikas, kai sukame galvas, kuo nustebinti verslo partnerius ir kolegas. Apie kitokį požiūrį į šventinį stalą ir dovanas mintimis bei patarimais dalijasi jau dvidešimt metų mūsų šalyje veikiančios įmonės “Prike Lietuva” vyno ekspertas ir sertifikuotas someljė Albertas Koncijalovas ir elektroninės parduotuvės „PrikeShop“ vadybininkė Dovilė Liachovičiūtė.
Kaune, dešiniajame Nemuno krante, baigtas statyti prestižinis, premium klasės dviejų daugiabučių projektas „Upės apartamentai“ (Brastos g. 10A/C). Projekto vystytojas UAB „KTG Asset Management“ praneša, jog statybos ir gerbūvio darbai užbaigti, o pirmieji naujakuriai jau gyvena erdviuose apartamentuose, mėgaujasi naujais laisvalaikio ritualais vaizdingame, apželdintame kieme bei atranda naujas bendruomenei sukurtas erdves.
Lietuvoje vis dažniau atsiranda iniciatyvų, jungiančių istoriją ir šiuolaikinį požiūrį į verslą. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Ilzenbergo dvaras, kur ūkininkavimas, turizmas ir maisto gamyba veikia pagal savitą filosofiją: partnerystę su versliais ir talentingais žmonėmis, turinčiais idėjų ir drąsos jas įgyvendinti. Dabar dvaras ieško naujo partnerio vyno veiklai.
Vilniuje miesto gyvenimo centre „Europoje“ atsinaujinęs „Lemon Gym“ kelia čia besikuriančio sporto, grožio ir sveikatingumo „hubo“ kartelę dar aukščiau. Sporto klubų tinklas modernizuoja esamus klubus, atveria naujus ir siūlo paslaugas, kurių iki šiol sporto klubų narystėse nebuvo. Vienas ryškiausių to pavyzdžių – atnaujintas ir dar didesnis „Lemon Gym“ klubas „Europoje“. Per paskutinius kelerius metus į klubo atnaujinimą, praplėtimą, naujų paslaugų įvedimą buvo investuota beveik 400 tūkstančių eurų.
„Nuotrauka daryta praeitą savaitę Niujorke. Tai mano draugų katė, gimtadienio proga ji dažniausiai gauna nuostabių sušių. Ji labai mėgsta sušius.“
Katė? Nenorėjau patikėti. „Taip, ji mėgsta sušius. Kai pamatau tokias nuotraukas, man pasidaro be galo liūdna. Šiaurės Korėjoje žmonės už maistą moka gyvybe, o laisvame pasaulyje net katinai ėda brangius sušius.“
Taip, bet taip elgtis nėra labai protinga, ar ne? „Nekritikuoju nei katės, nei jos šeimininkų, – sako pašnekovė. – Tikrai ne. Tiesiog pamačiusi tai negaliu neprisiminti, kaip Šiaurės Korėjoje žmonės gyvena.“
Prisiminimai veržiasi lauk nepaliaujamu srautu. Kai kurie geri, tačiau dauguma blogų: savo akimis negalinti patikėti, kad mato prarastą ir vėl atrastą mamą, kuri Laoso kalėjimo kiemu bėga dukters link; Jalu upe žemyn plaukiantys iš bado mirusių žmonių palaikai; karučiai mirusiesiems išvežti, kad Kinijos turistai nepamatytų gėdingos Šiaurės Korėjos nesėkmės; nusilpęs, bet dar gyvas žmogus, užmestas ant negyvėlių krūvos, nes vis tiek greičiausiai neišgyvens, ir pro šalį važiuojančio kino vairuotojo juokas tai pamačius. Lee rankos nirtulingai sukioja ilgą juodų karolių vėrinį, tarsi mėgindamos užspausti užplūdusius prisiminimus.
„Kartais mirusieji būdavo taip ir paliekami gulėti, todėl visur tvyrojo irstančių palaikų kvapas, ypač po tiltu netoli traukinių stoties, nes po tiltu ne taip matyti.“
Kinijos vaidmuo
Pasiūlau atšvęsti gerus prisiminimus, Lee ir šeimos susijungimą (jos brolis studijuoja Kolumbijos universitete, Niujorke) ir užsisakyti vietinio ryžių likerio „Soju“. Lee atmeta mano pasiūlymą kaip pernelyg prastą, ir mes užsisakome visą butelį korėjietiško gervuogių vyno. Man, anglui, šis saldaus skonio gėrimas primena juodųjų serbentų gėrimą „Ribena“.
Mums reikia girdėti tokius skausmingus pabėgėlių liudijimus, kuriais dalijasi Lee (beje, beveik neprisilietusi prie vyno), kad suvoktume Šiaurės Korėjos gyventojų realybę ir esminį Kinijos vaidmenį remiant Kim režimą. Lee nenori kalbėti apie kitus dezertyrus, kaip antai kankinimų auką Shin Dong Hyuką ar išgarsėjusią jauną pabėgėlę Yeonmi Park, kurių pasakojimai aptikus netikslumų pradėti narstyti po kaulelį. Viskas, ką Lee šiuo klausimu pasakė, tebuvo „man dėl to labai pikta“, nes atskleisdami tokius „apgavikus“ padedame režimui ir griauname pasitikėjimą tais, kurie tegali papasakoti grynų gryniausią tiesą.
Lee istorija svarbi tuo, kad ji išmano vidines Kinijos elgesio priežastis. Per Korėjos karą komunistiniai šalies lyderiai parėmė Kim Il Sungą, tačiau šiandien jie nerimauja dėl jo anūko Kim Jong Uno branduolinių siekių. Be to, Kinija prieštarauja susijungimui, nes baiminasi, kad JAV karinių pajėgų laivai atsidurs Jalu upėje.
Komunistinės Pekino vyriausybės elgesio su pabėgėliais iš Šiaurės Korėjos žiaurumo ir abejingumo lygis skiriasi, atsižvelgiant į vyraujančius geopolitinius vėjus. Net Pietų Korėjoje gyvenantiems šiaurės korėjiečiams neapsakomai sunku susikurti sėkmingą gyvenimą šioje itin modernioje visuomenėje dėl smegenų plovimo, kurį nuolat patirdavo nuo gimimo, ir visiško išorinio pasaulio neišmanymo. (Kaip savo knygoje rašė Lee, pietiečiai šiauriečius vadina „išprotėjusiu seneliu palėpėje, arba tema, kurios geriau neliesti“.)
„Mes, pabėgėliai, visada tampame bokso kriauše, – sako ji, kai ragaujame didelį griežinėlį traškios ir sultingos kriaušės. – Kinijos, Pietų Korėjos ir Šiaurės Korėjos politinio bokso kriauše. Dabar visi atsakymai – Kinijos rankose. Kinija turi atsakymą ir susijungimo klausimu. Taigi, jeigu Kinija nori pribaigti Šiaurės Korėją, jai tereikia nutraukti teikiamą paramą ir per savaitę ar 10 dienų ši panirs į visišką chaosą. Norėčiau, kad jie paspaustų labiau, tačiau jie to nedaro... Žinoma, su Šiaurės Korėja nelengva tvarkytis. O Vakarai, taip pat Pietų Korėja, yra susidarę klaidingą Šiaurės Korėjos vaizdą. Jie mano, kad Šiaurės Korėja yra silpna, o Vakarų spauda tyčiojasi iš Brangiojo lyderio šukuosenos. Tačiau kol mes šaipėmės, jie dar labiau ištobulino branduolinių raketų sistemą, ir šiandien tai yra reali grėsmė. Nežinau, ar Trumpo administracija realiai dar gali ką nors pakeisti.“
Sekso vergai iš Šiaurės
Lee trokšta, kad Korėja susijungtų. Ji nori grįžti į gimtąjį miestą prie Jalu upės ir nerimauja, kad Pietų Korėjos jaunimui gerokai mažiau negu jų tėvams rūpi, kad tai kada nors įvyktų. „Prieš daug metų žmonės netikėjo, kad Vokietija kada nors susijungs, – viltingai sako ji, – tačiau staiga tai įvyko.“
Artimiausias jos tikslas yra įsteigti NVO, kuri užkirstų kelią prekybai neviltyje atsidūrusiomis šiaurės korėjietėmis, kurios parduodamos į Kiniją kaip nuotakos ar sekso vergės. Lee vertinimais, apie 30.000–40.000 iš 200.000 Kinijoje besislapstančių Šiaurės Korėjos pabėgėlių yra paversti sekso vergais. „Esu moteris, visa tai patyrusi savo kailiu, todėl privalau tapti jų balsu. Noriu padaryti galą sekso vergijai Kinijoje, nors žinau, kad tai pasiekti sunku. Galbūt vieną dieną taps įmanoma.“
Kas yra laisvė
Paklausiu Lee, ką pabėgusi iš gimtosios šalies ji sužinojo apie Šiaurės Korėją, tačiau tuojau pat suprantu, kad tai netinkamas klausimas. Šiaurės korėjiečiai bėga iš gimtojo krašto, nes suvokia, kad jų šalyje dedasi negeri dalykai. Giliausiai įsirėžia įkaltas melas apie likusį pasaulį.
„Esame išmokę, kad amerikiečiai yra didžiausi mūsų priešai ir kad visos žmonijos atmatos gyvena Amerikoje“, – sako Lee. Ji nustebino mamą ir brolį draugyste su amerikiečiu Brianu, už kurio prieš ketvertą metų ištekėjo.
„Pietų Korėja buvo pristatoma kaip vargingiausia valstybė, kurios gatvėse knibždėte knibžda elgetų. O labiausiai šokiravo Korėjos karas, kurį, kaip teigiama, sukėlė priešės – Amerika ir Pietų Korėja. Mums nepasakojama, kad iš tiesų šį karą pradėjo Šiaurės Korėjos režimas. Mano mamai smegenys buvo plaunamos ištisus 60 metų, ir ji vis dar kartoja: „Įrodyk.“
Pietų Korėjoje Lee sužinojo ir apie tai, ką vadiname laisve. „Galimybė kvėpuoti Pietų Korėjos oru daro mane laimingą, nors gyvenimas čia išties nelengvas. Jaučiu, kad sėdėti kavinėje, gerti arbatą ir žiūrėti pro langą į žydrą dangų yra laimė. Tikra laimė. Per visus 17 metų, kuriuos gyvenau Šiaurės Korėjoje, ir per 10 metų slapstymosi Kinijoje nė karto neturėjau galimybės patirti tokios akimirkos. Nemanau, kad daug žmonių gerdami arbatą galvoja: „Tai ir yra laisvė. Tai gyvenimo džiaugsmas.“ Tačiau aš taip galvoju.“
Pirmą kartą per dvi valandas ji nusijuokia.
