„Lofto“ įkūrėjai Diawaros – apie pamokas, padėjusiems jiems ir verslui augti

FOTOGALERIJA „Lofto“ įkūrėjai – Živilė ir Viktoras Diawaros (11 nuotr.)

Sutuoktiniai prieš septynerius metus Vilniaus Naujamiestyje surado 1993 m. bankrutavusią „Elfos“ radijo imtuvų gamyklą ir 500 kv. m erdvę pavertė šiuolaikiniu kultūros centru, visuomenei geriau žinomu „Lofto“ pavadinimu.

Pagrindinė „Menų fabriko“ veiklos kryptis yra patalpų nuoma ir renginių organizavimas, tarp jų – koncertai, konferencijos, parodos, mugės, seminarai, filmų peržiūros ir festivaliai už „Lofto“ ribų.

„2010-aisiais įvyko 30, 2012 m. – apie 100, o 2015 m. „Menų fabrike“ surengta per 200 renginių. Patys organizavome apie 50, kitus rengė žmonės, kuriems išnuomojome patalpas“, – sako Živilė Diawara, „Lofto“ strategijos vadovė.

Viktoras Diawara, „Menų fabriko“ direktorius, priduria, kad jau kuris laikas taksi vairuotojams nebekyla klausimų, kodėl žmonės vakarop prašo juos vežti į Švitrigailos gatvę, ir tai džiugina.

Kiekvienais metais „Loftas“ populiarėja, kasmet jį aplanko apie 100.000 žmonių, žinios apie jį plačiai išplito ir už Lietuvos ribų. Pripratinti tautiečius, anot p. Živilės, prie industrinių erdvių, kurios labai populiarios užsienyje, nebuvo lengva. Vieni lankytojai ploja delnais ir džiaugsmingai prisiekia sugrįžti. Antri keiksnoja garsą, barmenus, organizatorius ir nesiruošia antrąsyk ten kelti kojos.

Verslas yra kupinas iššūkių, bet „Menų fabriko“ steigėjai mėgsta savo darbą ir nė akimirkos nėra pasigailėję sprendimo jį pradėti, kad ir 2009-aisiais, ekonominės krizės priešakyje.

Riziką numatė

Živilė tikina, kad stačia galva į nežinomybę nepuolė, nors daugiafunkcės erdvės idėja tikėjo besąlygiškai.

Prieš įkurdama „Loftą“ Diawarų šeima apsvarstė visus „už“ ir „prieš“. Atliko išsamią rinkos, konkurentų ir potencialių klientų analizę. Įsitikinę, kad rinkoje yra niša, judėjo toliau. Gamyklos erdvė atrodė klaikiai. Apleistos industrinės patalpos skendėjo šiukšlėse, grindys išdaužytos ir tepaluotos. Aplinkui mėtėsi daug metalo laužo ir viską gaubė storas dulkių sluoksnis.

„Sutvarkėme, bet euroremonto nedarėme“, – pabrėžia Viktoras.

VŽ svečiai nusprendė „Lofto“ nepaversti išlaižyta pobūvių sale ar klubu ir išlaikė buvusios gamyklos žavesį: nedangstė iš sovietmečio likusių metalinių konstrukcijų, nežemino lubų, tik išklojo naujas betono grindis. Žodžiu, kūrė urbanistinį stilių.

„Daugiausia dėmesio kreipėme į turinį, o ne į interjerą“, – sako p. Živilė.

Veiklos pradžioje kultūros centro viduje nebuvo baro ir tualetų, lauke stovėjo tik kilnojamieji „Toi Toi“, tačiau didelių trukdžių lankytojams tai nesukėlė. Žinia apie naują vietą greitai išplito socialiniame tinkle. Pirmasis vakarėlis buvo surengtas tik „Facebook“ draugams, į jį susirinko beveik tūkstantis žmonių. Tuomet neprireikė papildomų investicijų į reklamą. „Tai mums buvo ženklas, kad Lietuvoje yra mus palaikančių žmonių, ir stumtelėjo į priekį“, – sako „Menų fabriko“ strategė.

Kaip diena ir naktis

Trapi nuolat besišypsanti šviesiaplaukė ilgus metus krimto ekonomikos mokslus ir ėjo aukštas vadovaujamas pareigas, o maištaujantis muzikantas vaikystėje giedojo bažnyčioje ir mokykloje mokėsi dešimtukais. Šiukštu negalima pasitikėti išankstinėmis nuostatomis.

Živilė ir Viktoras – dvi priešingybės. Tačiau puikiai sutaria jau 15 m., augina du vaikus – 6-erių Kiprą ir 4-erių Izabelę. Pora tikina kasdien vienas iš kito išmokstantys ko nors naujo.

„Dabar net naktį pabudęs galiu pasakyti, kad kiekvienas renginys prasideda ir baigiasi sąmata, o Živilė susitaikė su mintimi, jog ne viską gyvenime galima apskaičiuoti“, – šypteli „Menų fabriko“ įkūrėjas. Dabar – plačiau apie skirtingą dviejų asmenybių patirtį.

Kontrastinga vaikystė

Viktoras Diawara gimė Vilniuje. „Antakalnio ligoninėje, o ne Afrikoje, kaip daug kam atrodo“, – lepteli jis. Muzikanto tėvas Gaoussou yra rašytojas iš Malio, o mama lietuvė – literatūrologė.

Pasak p. Viktoro, šeimos gyvenime dramų netrūko – tėvas ilgą laiką negalėjo atvykti į Lietuvą ir tik tarptautiniam rašytojų klubui PEN įsikišus šeima gavo leidimą gyventi Malyje: „Ten nuvykome, kai man buvo vieni metai.“ Anot jo, vaikystę Afrikoje lydi tik geriausi prisiminimai. Tada dar visai vaikas p. Viktoras basas karstėsi po medžius, laipiojo namų stogais, žvejojo ir ilgai plūduriavo baseine.

Malyje vyrauja atogrąžų klimatas, ten sausa ir karšta. Žiemos mėnesiais temperatūra nenukrinta žemiau kaip 20 laipsnių šilumos.

Mama – geriausia draugė

„Mama mus skatino mąstyti europietiškai ir dėjo visas pastangas, kad su seserimi užaugtume kultūringais, išsilavinusiais žmonėmis“, – teigia pašnekovas.

Ir patikina, kad sąmoningas ir sveikas tėvų požiūris į vaikų auklėjimą padeda ateityje išvengti nereikalingo susikaustymo bei kompleksų. „Mes neturėjome jokių paslapčių, drąsiai kalbėjome visomis įmanomomis temomis“, – galva linksi muzikantas.

Abu Viktoro tėvai studijavo Maskvos Maksimo Gorkio literatūros institute, ten ir susipažino, tad nuo mažumės vaikams įskiepijo meilę kalbai. Muzikanto gimtoji – prancūzų, tačiau jis kalba vokiškai, angliškai, lietuviškai ir supranta rusiškai.

Perprasti lietuvių kalbą gyvenant Afrikoje nebuvo paprasta, dėsto pašnekovas, tačiau motyvas, sugalvotas mamos, mokymosi procesą gerokai palengvino: „Ji sakydavo, kad tai bus slapta mūsų kalba, kurios niekas nesupras. Gerai prisimenu, kaip skaitydavau žodžius „Eglė“, „sniegas“, „Jonas“, o draugai kieme spardydavo kamuolį. Tada galvodavau, už ką man taip. O šiuo metu nesigailiu.“

Išsilavinimas – prioritetas

Muzikanto mama sūnų leido į tarptautinę mokyklą, kur mokėsi ambasadorių, diplomatų ir verslininkų atžalos. Ponas Viktoras už tai jai yra labai dėkingas: „Ji visus savo pinigus investavo į mano ir sesers išsilavinimą.“

Anot verslininko, jis iš mokyklos grįždavo į visai kitą pasaulį. Berniukas kieme turėjo draugų, kurie nemokėjo užrašyti net savo vardų, retas turėjo batus ir įprastai padėdavo tėvams ūkyje.

Vėliau p. Viktoro mama dešimtmetį išsiuntė gyventi į Vokietiją. Iš išeivijos lietuvių gavęs stipendiją mokslui ir pragyvenimui, jis pradėjo lankyti katalikišką Vasario 16-osios gimnaziją. Joje mokėsi lietuvių vaikai iš viso pasaulio – Australijos, Prancūzijos, Pietų Amerikos. „Net du buvo iš Afrikos – aš ir mano sesuo“, – juokiasi verslininkas.

Vaikinui dėl maištingo būdo ir smalsumo keletą kartų grėsė būti išmestam iš mokyklos. Jo manymu, vadovybę sulaikydavo tai, kad jis aktyviai dalyvavo užklasinėje veikloje – buvo mokyklos prezidentas, diskžokėjas, ilgą laiką puikavosi geriausiai besimokančių mokinių sąraše.

„Jis mokėsi puikiai iki dešimtos klasės, kol dar buvo padoru gerai mokytis“, – juokiasi Živilė.

Kad ir kaip būtų, gyvenimas Vokietijoje p. Viktorui nebuvo rožėmis klotas. „Nuo dešimties iki devyniolikos tėvus mačiau vos tris kartus, nes jie paprasčiausiai neturėjo pinigų, kad aš per kiekvienas atostogas galėčiau grįžti jų aplankyti. Vien bilietas kainavo tiek, kiek tėvai per kelis mėnesius uždirbdavo Afrikoje. Bet mane tai užgrūdino, tapau savarankiškas ir nuo trylikos tėvų neprašiau nė cento“, – gyvenimą bendrabutyje prisimena muzikantas.

„Bulvių karalius“

Prakalbus apie pinigus, p. Viktoras pasakoja puikiai prisimenantis, kad jo tėvai atlyginimų kartais negaudavo 6–8 mėnesius, todėl maistą parduotuvėje pirkdavo skolon. „1986-aisiais Afrikoje buvo klaikiai prasta padėtis. Sausra, kariniai konfliktai. Anksti supratau, kad pinigai ant medžių neauga, todėl stengiausi užsidirbti“, – kalba „Menų fabriko“ direktorius.

Pirmasis, tada dar 14 metų paauglio, uždarbis buvo vienas JAV doleris. Šį jam grojant gatvėje į gitaros dėklą įmetė karys iš Amerikos. Po metų p. Viktoras iš muzikanto tapo, kaip pats save vadina, bulvių karaliumi, nes įsidarbinęs tradicinių vokiškų valgių restorane kasdien nuskusdavo apie 250 kg bulvių. Už valandą virtuvėje vaikinas gaudavo dvylika markių: „Dirbdamas savaitgaliais sutaupydavau daugiau nei mano tėvai per mėnesį.“

Menas ir skaičiai

VŽ viešnia gimė ir augo Vilniuje konservatyvioje šeimoje. Jos tėtis – mokslininkas, mama – inžinierė. Ponia Živilė turi 10 m. vyresnę seserį. Anot jos, sutarti jos pradėjo tada, kai ši išėjo iš tėvų namų.

„Menų fabriko“ strategės žodžiais, tėvai ją labai griežtai auklėjo. Kuo pasireiškė tas griežtumas? – klausiu. „Būdavo visaip, pavyzdžiui, pirmą kartą devintoje klasėje su draugais šventėme Naujuosius, o tėvai man liepė grįžti dvyliktą valandą. Tada buvau labai pikta, nes kartu su tėvais teko žiūrėti televizorių, kažkokį „siaubiaką“. Iki šiol prisimenu“, – beria žodžius verslininkė.

Vaikystėje ir paauglystėje p. Živilė turėjo daug užklasinės veiklos: lankė dizaino mokyklą, prieš tai – dailės ir šokių, žaidė tenisą, dar ir mokėsi kalbų.

Grįžtame prie dizaino temos, kuri pašnekovei, rodos, labai mėgstama: „Pati pradžia buvo darželyje. Lankiau privačią dizaino mokyklą, buvo puikūs dėstytojai iš Dailės akademijos, vienas jų – Audrius Klimas.“

VŽ pašnekovei sekėsi viskas – matematika, fizika, istorija, biologija, tačiau ji svajojo tapti kostiumo dizainere arba architekte, nes buvo įsitikinusi, kad puikiai piešia: „Nemėgau tik akvarelės, ši technika reikalauja kantrybės. Taigi paskutinė naktis prieš darbų peržiūrą. Krapštausi su akvarele, vis nesiseka, kaip tyčia baigėsi popierius ir gavau naudoti iš seniau užsilikusį vatmaną. Jo paviršius – slidus ir šiai piešimo technikai netinkamas. Susinervinusi pakišau jį po tekančiu vandeniu ir išdžiovintą kitą dieną pateikiau vertinimui. Gavau dešimtuką ir nuo to laiko nusprendžiau nedaryti „chaltūrų“, atsigręžiau į tiksliuosius mokslus.“ Taigi p. Živilė Vilniaus universitete įgijo ekonomikos magistro laipsnį. Ji neslepia, kad tokiam jos pasirinkimui įtakos turėjo tėvai.

Studijų metais ją vis dėlto traukė menai, todėl mergina lankėsi visuose renginiuose, vykusiuose Vilniuje, – kino festivaliai, mados, koncertai, teatras, modernūs šokiai, performansai – nebuvo nieko, ko ji nebuvo mačiusi. Taip p. Živilė malšino meno alkį ir turėjo tūkstantį ir vieną būdą, kaip į renginius patekti nemokamai.

„Už viską gyvenime tenka mokėti. Gal todėl ir „Loftą“ įkūrėme. Savo karmą atidirbau“, – juokiasi ji.

Tėtis išmetė iš darbo

Pirmasis p. Živilės darbas buvo pas tėtį IT įmonėje paskutiniais studijų metais.

„Jis pirmą darbo dieną man liepė sukurti tinklalapį įmonei, o kai pasakiau, kad nemoku, tėkštelėjo ant stalo storą programavimo knygą ir liepė mokytis. Pradžioje buvo šokas, bet išmokau, vėliau dar ir kelias „chaltūras“ padariau. Tiesą sakant, tuo metu šiek tiek imitavau darbą, dirbau studentiškai, todėl vieną dieną tėtis mane atleido ir liepė eiti mokytis dirbti į pasaulį“, – šypsosi moteris.

Tada pyktelėjusi ir dar nežinojusi, kaip teisingai jis pasielgė, ji pradėjo pirmojo tikrojo darbo medžioklę. Žmogui be patirties rasti darbą biure, tęsia moteris, labai sunku. Pramynusi visų tuomet Vilniaus reklamos agentūrų slenksčius, ji nesulaukė jokio darbo pasiūlymo.

Nori – pasiimk

Po ilgų paieškų „Lofto“ strategė susirado darbą – UAB „Gaumina“ ji startavo kaip projektų vadovo asistentė. Įmonė užsiima interneto kampanijų, tinklalapių, portalų, e. komercijos sistemų, virusinių vaizdo klipų, animacijų, prezentacijų, žaidimų kūrimu. Tarp didžiausių jos klientų – „Švyturys“, „Teo“, „Akropolis“, „MG Baltic“, „Bank of Ireland“, „Nestle“, 7UP, „Microsoft“ ir daug kitų.

VŽ viešnia sparčiai kilo karjeros laiptais, neilgai trukus tapo Kūrybos skyriaus vadove. Darbas jai patiko, bet 2006 m. ji išgirdo apie į Lietuvą įžengiančią „MTV Networks Baltic“.

Anot p. Živilės, visi jos aplinkos žmonės žinojo, kad ten – jos svajonių darbo vieta. Kartą viename iš „Forum Palace“ restoranų ji pietavo su draugėmis ir pastebėjo prie gretimo staliuko sėdinčius besikuriančio MTV darbuotojus, konkrečiau, programos direktorių ir viso filialo Lietuvoje vadovę.

„Draugės mane erzino ir ragino eiti pas juos. Na, aš atsistojau ir nuėjau. Prisistačiau, įteikiau savo vizitinę kortelę, papasakojau, kuo užsiimu, ir pasakiau, kad noriu su jais dirbti“, – šypteli p. Živilė. Rodos, tokia drąsa padarė įspūdį, nes tą patį vakarą moteris sulaukė skambučio, susitiko su Mariumi Veseliu, tuometiniu „MTV Networks Baltic“ generaliniu direktoriumi, ir gavo pasiūlymą dirbti MTV rinkodaros vadove trims Baltijos šalims – ir sutiko.

Trys patarimai

MTV klestėjo, čia ji taip pat kilo karjeros laiptais, viskas puikiai sekėsi, tačiau po pusantrų metų ji gavo pasiūlymą grįžti į „Gauminą“... šį kartą kaip įmonės, kurioje tuo metu dirbo apie 100 darbuotojų, direktore. Apsispręsti buvo sunku, tačiau tokie pasiūlymai kasdien nesimėto. Ilgai svarsčiusi p. Živilė sutiko. Patirties nemažai. Ką galite patarti? – klausiu.

Pasak „Menų fabriko“ strategės, ji ne kartą nusivylė darbuotojais, įdarbintais perskaičius jų gyvenimo aprašymus internete, todėl talentų ieškodavo pati – filmų festivaliuose, meno krypties studijų baigiamųjų darbų peržiūrose: „Visur nešiojausi bloknotą, kuriame rašiausi visų man patinkančių darbų autorių vardus ir pavardes. “

VŽ viešnia prisimena, kad tik įsidarbinusiai į MTV jai teko vos per savaitę parengti metinius rinkodaros ir biudžeto planus: „Širdis nukrito į kulnus, nemiegojau, nevalgiau ir per tą sutrikimo laikotarpį suvokiau, kad reikia nepasididžiuoti ir kreiptis pagalbos į geriau išmanančius.“ Tada p. Živilei padėjo jos bičiulis, amžiną atilsį Vytautas Eimulis, neseniai metęs darbą Radijo centre ir išmokęs ją svarbiausių rinkodaros pradmenų ir triukų.

„Reikia įdarbinti žmones, kurie tam tikras sritis išmano daug geriau nei jūs. Kitu atveju kam tada samdyti?“ – klausia „Lofto“ strategė.

Anot jos, mes, lietuviai, esame be jokios priežasties užsikompleksavusi tauta. Tik darbo reikalais skraidydama po svetimas šalis ir susipažinusi su kolegų iš didelių ir ekonomiškai stiprių šalių darbais, ji atsikratė lietuviško kuklumo.

„Mes esame ypač kūrybingi, nes riboti resursai mus priverčia pamayti visiškai netikėtus kampus. Išėjimas iš komforto zonos daro stebuklus“, – aiškina ji.

Dirbti saikingai

VŽ pašnekovai mėgsta savo darbą, tačiau abu sutinka, kad atsipūsti ir pakeisti aplinką yra būtina.

„Tikrai nereikia skristi kur nors už tūkstančių kilometrų. Skanus maistas, jaukus tinginiavimas, žiūrint mėgstamą serialą, daro stebuklus“, – pokalbį baigia p. Živilė.