Niujorke gyvenantis Žilvinas KempinAS: esu sėkmingas menininkas

Publikuota: 2016-12-30

„Nuo 2000-ųjų suvokiau, kad esu sėkmingas menininkas. Nežinomas, bet sėkmingas. Tikrai, pirmiausia tampi sėkmingu, paskiau visi sužino apie tave. Bet pats sužinai pirmas“, – šypsosi beveik dvidešimtmetį Niujorke gyvenantis Žilvinas Kempinas, pasaulyje vienas žinomiausių dabarties lietuvių kūrėjų. Vilniaus šiuolaikinio meno galerijoje „Vartai“ atidaryta jo instaliacijų paroda buvo proga pasikalbėti – apie kūrybą, sėkmę ir Niujorką.

Žilvinas Kempinas parodų rengia nedaug, po kelias per metus. Tokias kaip ši – dar rečiau, nors eksponuojami joje tik septyni objektai. Menotyrininkai sako, kad pasitelkęs fizikos dėsnius jis žaidžia šviesos, oro, metalo ir net žiūrovo judėjimu erdvėje. Aš apžiūriu parodą, kartodama žodžius: laikas, gravitacija, šviesa, tamsa, judėjimas. Tokie pirmiausia ateina į galvą ir sukasi joje kaip įkyri melodija.

Lapkritį Ž. Kempino paroda vyko Birmingame (Didžioji Britanija), „Aikon“ galerijoje, į kurią, rašoma, rinkosi tūkstančiai žiūrovų. Pakeliui į Vilnių jis užsuko į Naująją Zelandiją – ten eksponavo darbus grupinėje parodoje. Jo darbus perka garsūs muziejai ir kolekcininkai. Jis atpažįstamas. Labiausiai – iš savo kinetinių objektų, kuria juos iš magnetinių juostelių.

Apie magnetines juosteles

Klausiu, ar tose garso ir vaizdo juostelėse, į kurias mano kartos žmonės rašydavo muziką ir kino filmus, yra koks nors turinys.

„Nieko nėra, jos tuščios. Bet tai netrukdo žmonėms įsivaizduoti, kad kas nors įrašyta“, – šypteli jis. Tikėtina, kad visai jauni, bet parodas jau lankantys žmonės gali nė nežinoti, kas yra tos magnetinės juostelės. Vyresniesiems tai emocija. Praėjęs laikas.

„Taip, tai mūsų kartos atributas. Jos funkcija buvo ką nors įrašyti, įamžinti, o ji pati, paradoksas, išnyksta iš vartosenos, – sako p. Žilvinas.

– Vėlgi, kaip jūs sakote, tos juostelės yra tarsi mano ženklas, ir aš žinau, kad niekas už mane to geriau nepadarys. Tai yra faktas, todėl aš noriu jas maksimaliai išnaudoti. Aišku, dirbu ir su kitomis medžiagomis, bet ši man įdomi iki šiol. Manau, anksčiau ar vėliau prie jos grįšiu, tada vėl nutolsiu...“

Apie interpretacijas

Svarstau, kad kvaila klausti menininko, ką jis norėjo savo darbu pasakyti.

„Tikrai, taip negalima, tai visiškai nelegalus klausimas, – juokiasi pašnekovas. – Ar tik ne Alfonsas Andriuškevičius bus pasakęs, kad šviesoforas turi aiškias reikšmes: raudona, geltona, žalia, bet mene yra truputį kitaip – abstrakčiau, ir patiems reikia tas reikšmes atsirinkti. Galbūt kiti menininkai turi konkretesnių tikslų ir kuria vadinamuosius pranešimus. Aš pasitelkiu intuiciją, turiu savo idėjų, tačiau neturiu tikslo jų afišuoti. Žinoma, yra suma dalykų, kurie vienaip ar kitaip išlenda darbuose, bet vienareikšmiškai negalėčiau pasakyti, kad jie reiškia tą arba kitą. Aš galiu interpretuoti savo darbus, nes esu perėjęs 10 metų akademinio pasirengimo interpretuoti meną, bet man nesinorėtų to daryti, nes taip užkirsčiau kelią kiekvieno individualiai interpretacijai.“

Apie dviračius

„Vartuose“ pristatomi naujausi ir ankstesni Lietuvoje dar nerodyti p. Žilvino kūriniai. Vieni naujųjų – piešiniai dviračiu. Menininkas pasakoja, kad ištepęs dažais dviračio padangas važinėjo ant popieriaus ir taip „liejo“ asketiškas akvareles, paskiau – ant paruoštos drobės. Taip radosi tapybos darbai.

„Pasivažinėjimai dviračiu yra mano darbo su linija tęsinys, – man buvo įdomu paženklinti savo paties judėjimą erdvėje, jo dinamiką, cikliškumą. Tai judesio įrašas. Pasirinkau ne pėdsakus, nes tai yra taškai, o liniją“, – sako menininkas.

Linijų jo darbuose apstu. Ir garsioji instaliacija tunelis „Tūba“, su kuria Ž. Kempinas 2009 m. atstovavo Lietuvai Venecijos bienalėje, buvo ne kas kita kaip iš įtemptų vaizdo juostelių – linijų – sukurtas 26 m ilgio perregimas tunelis, rodytas XVI a. renesansiniame Scuola Grande della Misericordia pastate.

„Joks nufotografuotas ar nufilmuotas vaizdas neperteikia jausmo, kylančio žengiant perregimu tuneliu iš lygiagrečiai ištemptų juostų“, – sakė tuomet kuratorė Laima Kreivytė.

Apie gravitaciją

Pašnekovas dažnai kartoja žodį „gravitacija“, tačiau sako, jog su niekuo ypatingu tai nėra susiję. Anot p. Žilvino, gravitacija tiesiog yra viena iš tų nematomų jėgų, kuriomis – oro cirkuliacija, elektra, šviesotamsa – jis naudojasi kurdamas instaliacijas: „Tai nelabai apčiuopiamos medžiagos, tarsi balansuojančios tarp materijos ir ne. Viena tokių man yra gravitacija.“

„Laikas, gravitacija, šviesa, judėjimas – tai tam tikri mūsų gyvenimo parametrai, ribos... Jie lemia mūsų kaip būtybių egzistavimą, o mes, menininkai, turime tai separuoti, ir kiekvienas pasirenkame savo paletę. Mano paletėje yra šie dalykai, kiti pasirenka kitokius“, – sako pašnekovas.

Apie šiuolaikinį meną

Kai tarsteliu, kad iki Venecijos bienalės ir 2012-aisiais gautos Nacionalinės kultūros ir meno premijos p. Žilvinas Lietuvoje nebuvo itin žinomas, jis vėl nusijuokia: „Kaip galiu gauti Nacionalinę premiją, jei esu nežinomas. Manau, kad visi, kurie jas gauna, yra gana žinomi.“

Lapsus linguae, – galvoje turėjau „nežinomi plačiajai visuomenei“, ne krūvelei šiuolaikinio meno žinovų. Lietuvoje apie jo kūrėjus vis dar kalbama gana rezervuotai: patys sau išsidirbinėja. Nors pasaulyje šiuolaikinis, arba modernusis, menas jau seniai priimtas, suvirškintas ir geidžiamas. Ir koks paradoksas – turime krūvą tame pasaulyje žinomų puikių lietuvių menininkų, vyresnių ir dar visai jaunų.

„Aš manau, viena priežasčių yra ta, kad esame maža populiacija. Gal truputį supaprastinu, bet taip yra. Nedaug žmonių čia gyvena, labai nedidelis procentas iš jų daro meną, toks pat nedidelis procentas domisi tuo menu ir jį suvokia. Kitose šalyse senesnė šiuolaikinio meno kultūra, pas mus viskas prasidėjo palyginti neseniai, Latvijoje, Estijoje dar prasčiau. Bet nenoriu šnekėti pesimistiškai – palyginti su esama padėtimi, Lietuvoje yra nepaprastai gero šiuolaikinio meno.

Susidaro uždaras ratas. Kitiems to meno tarsi ir nereikia. Gal reikia gražių, madingų drabužių, ir tai nieko blogo – jiems neprivadovausi, nepašviesi.

Vėlgi, mes darom, ką galim: aš darau savo parodas, „Vartų“ galerija jas pristato, kaip ir kitų lietuvių menininkų, kiek įmanoma plačiau. Bet galerija negali... atvilkti žmonių, kuriems tai neįdomu, taip niekada ir nebus. Bet susidomėjimas kyla, buriasi kolekcininkų grupės, jie kaskart ateina į parodas. Kuo daugiau jų bus, tuo įdomesnis šiuolaikinis menas taps ir kitiems“, – kalba p. Žilvinas.

Apie kolekcininkus

Anot p. Žilvino, kolekcininkai yra didelė šiuolaikinio meno veiklos dalis, nes jie sukelia „visą tą metabolizmą“ – galerijos be jų susidomėjimo neišsilaikytų.

„Ir menininkai negalėtų išsilaikyti. Lietuvoje gal ne taip, bet užsienyje tai labai susiję. Taip, aš kalbu tik apie šiuolaikinio meno kolekcininkus. Mano pasaulyje kitų nėra, nes jie nesidomi šiuolaikiniu menu“, – sako p. Žilvinas, kai paminiu kelias pavardes.

„Žinoma, juokauju, – tuoj pat priduria. – Vėlgi didesnė kolekcininkų įtaka, kokia dabar juntama pasaulyje, – ne visada geras dalykas. Nes vystosi tam tikros tendencijos, prasideda menininkų žaidimai – flirtavimas su kolekcininkų skoniu, net šaipymasis iš jų.“

Tikriausiai turite galvoje Damieną Hirstą?

„Taip, ir jį. Jis labai ciniškai elgiasi. Viena vertus, tie žmonės melžia kolekcininkus, kita vertus – jiems pataikauja, ir išeina tokia simbiozė, kad kartais baisu“, – sako p. Žilvinas.

Apie Kęstutį Zapkų

Menotyrininkė Laima Kreivytė yra sakiusi, kad 1993 m. iš Amerikos į Vilniaus dailės akademiją atvažiavęs menininkas Kęstutis Zapkus praskriejo akademijoje kaip kometa ir apvertė viską aukštyn kojom. Kaip tik tais metais p. Žilvinas mokėsi akademijoje, tad klausiu, ar toji kometa ir jam turėjo įtakos.

„Be abejo. Mes buvome jį pasikvietę dėstyti penktam kursui, jis pristatė mums šiuolaikinį meną. Sykį jis atsitempė savo mamos senovinį lagaminą, pilną iškarpų iš žurnalo „Art in America“, ir sako: pasirinkit per daug negalvodami, kas kam patinka. Kiekvienas išsirinkome po keletą iškarpų, galbūt net nežinodami kodėl, ir kiekvienas komentavome, kodėl patiko būtent tos. Tuomet jis, turėdamas didžiulį žinių bagažą, pradėjo terapiją – pasakojo kiekvienam apie patikusį menininką, svarstė, kodėl jis galėjo patikti, tai buvo savotiška psichoanalizė.

Taip, iš tikrųjų jis mus priartino prie šiuolaikinio meno, pamatėme, kad ten nėra nieko svetimo ir baugaus, nesuvokiamo, priešingai, yra sąsajų su kiekvieno mūsų gyvenimu, suvokimu. Tai mus ir padrąsino, ir suteikė žinių. Sykiu tai buvo didelis informacinis sprogimas – mes diskutavome tarpusavyje, aiškinomės, ir visa tai labai stipriai stimuliavo kūrybingumą.

Nes kai tau atsiveria lagaminas... ir apskritai, kai griuvus sovietų sienai atsiveria visas pasaulis ir gauni milžinišką kiekį informacijos tuo metu, kai esi labai imlus ir jau gana prasilavinęs, nes penktas kursas jau vis tiek – dideli grybai, tampi gana chuliganiškas, kad griebtum ir drąsiai dirbtum. Tai mus labai paskatino“, – kalba p. Žilvinas.

Apie sėkmingą menininką

Pirmąsyk į Niujorką p. Žilvinas išvyko 1997-aisiais. Nebuvo užsibrėžęs nuveikti ką nors konkretaus – važiavo norėdamas pirma pamatyt, pajaust miestą.

„Labai daug buvau girdėjęs apie Niujorką – ir iš Zapkaus, ir kiti zapkiukai jau buvo ten nuvažiavę: Aidas Bareikis su Julium, Sandra, Ieva Martinaitytė... Man tiesiog buvo smalsu. Kitas dalykas – norėjau keisti savo gyvenimą, buvau tam pasirengęs. Lietuvoje nebuvo neįdomu, bet čia mačiau visas galimas perspektyvas, o kas ten – nežinojau.

Po metų, kai ten jau gyvenau, įstojau į Hunterio koledžą. Sėkmė atėjo vėliau – nuo 2000-ųjų suvokiau, kad esu... sėkmingas menininkas. Nežinomas, bet sėkmingas. Taip. Pirmiausia tampi sėkmingu menininku, paskiau visi sužino apie tave. Bet pats sužinai pirmas“, – nusikvatoja p. Žilvinas.

Ir iš ko suvokėte, kad tapote sėkmingas?

„Tiesiog pajunti, kad yra dalykų, kurie tave veža, kuriais pats tiki, vadinasi, tai gali ir kitus patraukti. Kūryboje, mene yra tam tikri dėsniai. Kokie? Nenoriu per daug konkretizuoti, bet kai pamatai, kad tie dėsniai atsikartoja naujomis formomis, supranti, kad tai yra kai kas naujo ir kad tai yra tikra. Ir kad gali ta kryptimi judėti tolyn“, – kalba pašnekovas.

Negaliu neprikąsti liežuvio: matyt, neužtenka žinoti, kad esi sėkmingas. Reikėjo tapti žinomam ir kaip nors tai turėjo atsitikti. Kaip?

„Tiesiog mini pedalus, kol pagaliau tai atsitinka“, – skėsteli rankomis.

Prisimenu ne taip seniai vieną jauną ir ambicingą ekonomistą, kuris dirbo Londone, Amsterdame, pasakojus, kad grįžo į Lietuvą, nes užuot ten buvęs vienu iš tūkstančių, pasirinko čia būti vienu iš šimtų ar dešimčių. Niujorke tokių kaip p. Žilvinas – irgi ne vienetai. Prašau jo papasakoti, ir be juokų, ar buvo sunku įsitvirtinti.

„Kai atvažiavau į Niujorką, man pasirodė, kad kas antras žmogus yra menininkas. Dauguma jų... kitaip mąstė, gal todėl. Kalbant rimtai, taip, buvo sunku, bet niekam nereikalingas lengvas grobis ar lengva sėkmė. Tai ne loterija. Tu turi užsidirbti, užsitarnauti, kitaip tariant, tokie sunkumai ar iššūkiai turi tau patikti. Jeigu nepatinka, tuomet darai ką nors kita. Vėlgi, jeigu kalbame apie abstrakčią sėkmę, aš nežinau... Bet, kalbant apie meną, apie menininko sėkmę, tiesiog eini savo keliu, tokiu, kokį jį susikuri, – per daug aplink nesidairydamas, kur lengviau. Eini ten, kur tau įdomu.

Aš išvykau, nes man svarbu buvo pamatyti, kad aš nieko nekartoju, nekopijuoju. Kartais kildavo idėjų, minčių, kurias norėdavau realizuoti, bet pamatydavau, kad panašūs dalykai jau sukurti. Ne tik man, daug kam taip atsitinka – kažkokie susidubliavimai. Išvažiavau smalsumo vedamas, tai buvo viena priežasčių. Kita vertus, kaip minėjau, norėjau pakeisti savo gyvenimą – Lietuvoje jau buvau pragyvenęs beveik 30 metų, norėjau pamatyti kitą pasaulio pusę, perlipti į visai kitus bėgius.

Kai atvykau į Niujorką, buvo labai sunku. Žinote, kaip visa tai pakėliau? Žiūrėjau į viską kaip į filmą, o aš buvau jo herojus. Turėjau savo identitetą, man nebuvo sunku dirbti bet kokį darbą. Tačiau tai buvo filmas, kurį tiesiog žiūrėjau tarsi iš šalies ir mėgavausi juo. Bet iš tiesų tai gali daryti, kai esi jaunesnis. Vyresnio amžiaus žmogų tai per daug vargintų, be to, vėliau esi suvaržytas kitų dalykų, susaistytas kitomis patirtimis. Tokią prabangą sau gali leisti jaunesnis“, – kalba p. Žilvinas.

Kelių serijų buvo tas filmas?

„Nemažai serijų, buvo linksma. Žiūrėjau jį, kol tapau profesionaliu menininku“, – nusijuokia pašnekovas.

Apie naivumą

Jam pačiam, iki tampant tokiu, su savo darbais belstis, rodytis, siūlytis neteko.

„Laimė, neteko, – linkteli menininkas. – Man tiesiog padėjo sėkmė, tokia, kokią aš pats tarsi išprovokavau. Mokydamasis koledže žinojau, kad vienintelė galimybė būti pamatytam viešumoje yra dalyvauti „Open studio“, jos rengiamos du kartus per semestrą: tuomet atviros durys visiems, ir kas nori, gali ateiti ir pažiūrėti. Naiviai įsivaizdavau, kad kas nors ateis iš miesto, pamatys mano darbus ir mane pakvies. Visiškai naivu, bet, juokingiausia, – taip ir atsitiko.“

Ar tuomet jau buvote supratęs, kad esate sėkmingas menininkas?

„Taip, jau buvau, galbūt dėl to taip ir įvyko, tie dalykai traukia vienas kitą. Mano darbus pamatė vienas kuratorius, visiškai atsitiktinai. Tiesą sakant, jis net nebuvo kuratorius. Paklausė, ar norėčiau dalyvauti parodoje, pasakiau – taip. Jis pakvietė kitą kuratorių, tas – trečią. Trečiasis pamatė mano diplominį darbą paskutinę dieną, paskutinę valandą, užėjo pas mane į studiją, jam patiko ir kitas darbas. Pakvietė rodyti darbų į vieną galeriją, dabar tai MoMA filialas. Tiesa, frustracijų buvo, nes tai užtruko dar kelis mėnesius“, – pasakoja p. Kempinas.

Apie Niujorką

Į Vilnių p. Žilvinas atskrido iš Naujosios Zelandijos, jo kūriniai buvo eksponuojami grupinėje kinetinių darbų parodoje „Lin Line“ meno centre.

„Į atidarymą atvažiuoti negalėjau, veikiau kažką kita, bet paskiau jie vis dėlto pasikvietė mane į diskusijas. Dabar to meno centro direktorius yra Simone’as Reesas, kuris dirbo Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, kuravo Venecijos bienalę, kitaip tariant, jis mane tarsi pažinojo, dėl to jam buvo lengva komunikuoti ir malonu mane pakviesti. Man taip pat. Žodžiu, paskutinę parodos dieną pristačiau savo darbus ir pasilikau kelioms dienoms pažiūrėti šalies – pasivažinėjau dviračiu“, – pasakoja p. Žilvinas.

Vėl tas dviratis. Taip, nusijuokia pašnekovas, jam patinka važiuoti dviračiu, ir Niujorke juo važinėja.

Kai paklausiu, ką Niujorke jis veikia, kai nekuria, koks yra JO Niujorkas, p. Žilvinas svarsto: „Hm... Dažniausia tai namai–studija, studija–namai.“

Kam nors gali pasirodyti, kad taip gyventi Niujorke nuobodu, jeigu nepasakytum – nusikaltimas.

„Taip išeina, nes ne tiek daug ir būnu Niujorke. Aš nemažai keliauju, gal kitais metais stengsiuosi labiau likti savame mieste, namuose ir darbuotis studijoje. Žinoma, pažiūriu parodas. Bet man tas miestas jau labai pažįstamas, nebeliko anksčiau buvusios distancijos. Tai yra mano namai, vieta, kur aš ilgiausiai gyvenau per visą savo gyvenimą“, – kalba menininkas. Paskiau visai netikėtai priduria: „Vėlgi aš nebuvau čia nežinomas. Turėjau parodų, kūriau scenografiją Oskaro Koršunovo spektakliams. Tai paskatino mane toliau studijuoti, nes nenorėjau atsakinėti interviu į klausimus apie šį ir tą, nes aš pats nežinojau atsakymų, man reikėjo juos susiieškoti, išsiaiškinti. Tai va, išvažiavau jų ieškoti į Niujorką.

O kai išvažiuoji, nebegali grįžti, nes nesinori grįžti tuščiomis rankomis kaip turistui, norisi ką nors padaryti.

Kitas dalykas – čia gyvena mano tėvai, sesuo, draugai, daug žmonių, aš net nesijaučiu išvažiavęs iš Lietuvos, tiesą sakant, turiu labai stiprų ryšį su Lietuva dėl daug priežasčių. Aš ten tik gyvenu. Nors tas gyvenimas dviejose laiko juostose, kartais trijose ar net keturiose man yra trupučiuką šizofreniškas.“

Turime baigti pokalbį. Jo filmuoti atvyko LRT komanda.

Žilvinas Kempinas

Gimė 1969 m. Plungėje, nuo 1998 m. gyvena Niujorke.

Studijavo Vilniaus dailės akademijoje, vėliau Hunterio koledže Niujorke.

2009 m. atstovavo Lietuvai 53-iojoje Venecijos bienalėje.

2007 m. laimėjo Calderio prizą ir rezidenciją Calderio studijoje.

Personalines parodas surengė tokiose institucijose kaip Leme (San Paulas), Yvon Lambert (Niujorkas), Baltic Contemporary Art Centre, Gateshead (Jungtinė Karalystė), Spencer Brownstone Gallery (Niujorkas), Kunsthalle Wien (Viena), Šiuolaikinio meno centre (Vilnius), Palais de Tokyo (Paryžius), P.S.1 Šiuolaikinio meno centre (Niujorkas) ir t. t.

Svarbiausios grupinės parodos: MoMA (Niujorkas); 53-ioji Venecijos bienalė, 6-oji Liverpulio bienalė (Jungtinė Karalystė); Transmediale.10 (Berlynas); Yvon Lambert (Paryžius, Niujorkas) Lunds Konsthall (Lundas, Švedija); Nam June Paik Art Center (Jonginas, Korėja), Manifesta 7, Bolzano (Italija); SFMOMA (San Fransiskas, JAV); MUDAM (Liuksemburgas) ir t. t.

2012 m. Žilvinas Kempinas tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu už minimalistinės šiuolaikinio meno kalbos įtaigą ir jos tarptautinį rezonansą.

Šaltinis: www.galerijavartai.lt

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Filipinai uždaro Borakajaus salą, Tailandas – DiCaprio išpopuliarintą rojų

Civilizacija vėl atsuka nemaloniąją savo veido pusę – šiukšlėse skęstančių pietryčių Azijos pakrančių...

Laisvalaikis
2018.04.24
Aidas Puklevičius: meldžiu mane pažinti, feisbukai Premium

Vienas nuostabiausių pažangaus jaunimo (tiesą sakant, ir mažiau pažangaus senimo) bruožų – šventas noras...

Verslo klasė
2018.04.22
Naujoji prabanga: kai reikia nedaug, bet gerai 2

Jei sklendžiate prabangių daiktų pasaulyje, tikriausiai pastebėjote kelerius pastaruosius metus vis...

Laisvalaikis
2018.04.22
Londono pamokos: gandai apie popieriaus mirtį buvo perdėti

Londono knygų mugėje dalyvavę Lietuvos leidėjai džiaugiasi įkėlę koją į anglakalbių šalių literatūros rinką,...

Laisvalaikis
2018.04.22
Atatürkas: joks turkiškos kasdienybės elementas nėra atsietinas nuo jo vardo Premium

Šiuolaikinės Turkijos Respublikos įkūrėjas Mustafa Kemalis Atatürkas miręs jau 80 metų, tačiau šiandien...

Verslo klasė
2018.04.22
E. Parulskis: B kategorijos piešimas ir plojimai už parkavimą Premium 1

Šiandien, kovo pabaigoje, filmukai su namų augintinių „piešimu“ yra pasiekę piką, bet aš nesu tikras, ar...

Verslo klasė
2018.04.21
Mirė populiarusis Dj Avicii 9

Sulaukęs vos 28-erių mirė populiarusis Dj Avicii, švedas muzikos prodiuseris iš Švedijos Timas Berglingas.

Laisvalaikis
2018.04.20
Priešo teritorijoje. Odė vienam žurnalui Premium 2

Kovo 9-ąją išėjo paskutinis britų muzikos žurnalo NME numeris. Internetas jo neatstos.

Verslo klasė
2018.04.20
LMTA studijų miestelio vizija įgauna konkretumo 2

Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) ir UAB „Paleko Archstudija“ baigė pasirengimo naujojo LMTA...

Laisvalaikis
2018.04.20
Mirė poetas Mykolas Karčiauskas

Balandžio 20 d. mirė Mykolas Karčiauskas – Lietuvos rašytojų sąjungos narys, poetas, prozininkas, vertėjas.

Laisvalaikis
2018.04.20
Brolių dvynių Laurinavičių portretas: apie bendrą kelią, vienodas karjeras ir brolišką užnugarį 2

Brolių dvynių keliai dažnai būna labai panašūs. O Algimantas ir Antanas Laurinavičiai išskirtiniai net...

Laisvalaikis
2018.04.20
Komisija siūlo nukelti Petro Cvirkos paminklą Vilniuje 4

Vilniaus savivaldybės komisija siūlo nukelti sostinės centre stovintį rašytojo Petro Cvirkos paminklą dėl jo...

Laisvalaikis
2018.04.19
Trauktis nebėra kur: paskelbta privataus MO muziejaus atidarymo diena 13

Paskelbta MO muziejaus Vilniuje, kurį projektavo pasauline ar­­chi­tektūros žvaigžde va­di­na­mo architekto...

Laisvalaikis
2018.04.19
Paukštelis ir eilėraščiai apie skausmą ir ilgesį Premium

Adomas rašė eilėraščius. Šiais laikais niekam nereikalingus, anot lietuvių kalbos mokytojos. Bet...

Verslo klasė
2018.04.18
Prancūzijos nacionalinio ordino kavalierė Rasa Starkus: kovosiu už savo šeimą ir savo šalį 7

„Neslėpsiu: mane vynas išmokė istorijos, geografijos, kalbų, tolerancijos, bendrauti su žmonėmis. Per vyną...

Laisvalaikis
2018.04.18
Architekto D. Libeskindo namuose Milane atidaryta vieša paroda 2

Malonus sutapimas prieš Danieliui Libeskindui šią savaitę atvykstant į Vilnių paskelbti MO muziejaus...

Laisvalaikis
2018.04.16
Parodų kuratorius – apie analoginį pasaulį, privatumą, „Facebook“ skandalą 1

Didysis brolis stebi ir kontroliuoja kiekvieną mūsų žingsnį, o kelio atgal nebėra. Taip teigia parodų...

Laisvalaikis
2018.04.15
„Lufthansa“: kaip gervė, pakilusi iš pelenų

Didžiausia Europoje ir ketvirta pasaulyje aviacijos bendrovė „Lufthansa“ jau seniai iš vien oro linijų įmonės...

Verslo klasė
2018.04.15
Karalių miestas Gardinas be vizos

Bevizis režimas su Gardino sritimi turi pritraukti turistų į užsislapsčiusią mūsų kaimynę, tačiau tai gali...

Verslo klasė
2018.04.15
Francis Baconas kovoja su netikromis naujienomis

Britų leidykla „HarperCollins“ junginį „fake news“ (angl. netikros naujienos) paskelbė 2017-ųjų žodžiu.

Verslo klasė
2018.04.14

Verslo žinių pasiūlymai

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau