Pakvaišusio skulptoriaus šedevras granite: Rašmoro kalnas
Pakerėtas – skamba išdidžiai. Būtent taip 1925 m. rugsėjį jautėsi Gutzonas Borglumas, kai pirmą kartą lipo į 1 745 metrų aukščio granito uolą, pavadintą Rašmoro kalnu. Jis netruko pastebėti, kad uola nepanaši į jokią kitą esančią netoliese. Paviršius – gaubtas ir lenktas, lyg jame jau būtų atvaizduoti veidai, kuriuos Pietų Dakotos valstija užsakė iškalti masyvioje uoloje.
Iš viršaus žiūrovui atsiveriantis vaizdas į penkias valstijas ir tūkstančius kilometrų besidriekiančius miškus bei laukus buvo įspūdingas. Uola – puikioje vietoje.
„Niekas, be Visagalio, negali man sukliudyti atlikti darbą“, – nusprendė skulptorius Borglumas.
Jam tikrai prireiks viso jį užplūdusio entuziazmo. Kurdamas milžinišką keturių garsiausių JAV prezidentų paminklą jis susidurs su didžiulėmis neįprastomis kliūtimis. Byrantys akmenys, didžiausia ekonomikos krizė per visą JAV istoriją ir artėjantis pasaulinis karas – tai tik kelios bėdos, kurias Borglumui teko įveikti per 16 metų, kai kūrė vieną žinomiausių JAV nacionalinių vertybių.
Turistai turėjo išgelbėti valstiją
Niekas nė įsivaizduoti negalėjo, kad Rašmoro kalnas bus pasirinktas nacionaliniam paminklui kurti. Maždaug prieš 50 metų kalnas net nepriklausė JAV. Vadovaujantis 1868 m. sutartimi, ši teritorija turėjo amžinai priklausyti vietos indėnų sijų gentims.
Tačiau „amžinybė“ truko tol, kol šiose apylinkėse buvo rasta aukso: tuomet ėmė plūsti naujakuriai ir apylinkės tapo baisiaisiais Laukiniais Vakarais. Naujuose miestuose žmogžudystės, plėšimai, prostitucija tapo kasdienybe, o gatvėse ir aludėse siautėjo tokie veikėjai kaip Laukinis Bilas-Hickokas ir Džeinė Katastrofa-Canary.
Kai XX a. trečiojo dešimtmečio viduryje Borglumas atvyko į Pietų Dakotą, visa tai jau skendėjo užmarštyje. Tiesą sakant, valstijoje buvo nuobodoka, ji buvo nuskurdusi. Kasyklose aukso nebeliko, o turistai, užplūdę kelius naujais automobiliais, aplenkdavo Pietų Dakotą, nes, be gražaus gamtovaizdžio, ji vargiai ką galėjo pasiūlyti.
„Turistams greitai pabosta gražūs kraštovaizdžiai, reikia ko nors daugiau, kad vieta taptų įspūdinga“, – argumentavo Doane’as Robinsonas, Pietų Dakotos valstijos istorikas.
Jis pasiūlė sukurti didelę skulptūrą kalnuotoje vietovėje ir nedelsdamas ėmėsi ieškoti gabaus skulptoriaus. Vienas iš menininkų, su kuriais susisiekė Robinsonas, buvo Gutzonas Borglumas. Jis jau buvo pelnęs vardą pompastiškomis ir patriotinėmis savo skulptūromis.
„Jūsų pasiūlymas labai sudomino. Fantastiškas planas. Neatsisakykite jo“, – atsakė Borglumas į Robinsono užklausą 1924 m. rugpjūtį siųstoje telegramoje.
Borglumui teko įkeisti namą
Kresnas, nuplikęs, vešliais ūsais ir įtaigiu žvilgsniu Borglumas atrodė ryžtingas ir valingas. Nei Robinsonas, nei Pietų Dakotai atstovaujantis senatorius Peteris Norbeckas neabejojo, kad jis yra tinkamas žmogus.
„Borglumas yra vienas iškiliausių skulptorių pasaulyje. O gal net iškiliausias“, – teigė Norbeckas spaudos konferencijoje.
Skulptorius buvo pasirengęs „sukurti monumentalų darbą, kuris stovės amžinai“.
Borglumas padarė senatoriui gerą įspūdį ne tik meniniais sugebėjimais. Skulptorius garsėjo ryšiais su turtingais ir žinomais žmonėmis, įskaitant prezidentus. Pirmą kartą lankydamasis Pietų Dakotoje jis aiškiai užsiminė, kad galėtų gauti pinigų Rašmoro kalno projektui, kuriam finansavimo dar nebuvo skirta.
Borglumas atsainiai užsiminė turintis daugybę draugų su „keletu milijonų laisvų dolerių“.
Netrukus paaiškėjo, kad menininkas apžiojo per daug: dauguma laiškų, kuriais jis prašė paramos, liko neatsakyti. Kad apskritai galėtų pradėti darbą, Borglumui teko įkeisti savo namą.
Lėšų rinkimas įgavo pagreitį tik tuomet, kai vietinis Kongreso narys įkalbėjo prezidentą Calviną Coolidge’ą atvykti atostogauti į Pietų Dakotą, o Borglumas jį įtikino pasakyti kalbą per 1927 m. darbų pradžios ceremoniją.
Užsidegusi patriotizmu ir entuziazmu Pietų Dakota netruko surinkti 42 tūkstančius JAV dolerių. Ši suma padarė įspūdį Coolidge’ui, ir jis grįžęs į Vašingtoną Rašmoro kalno projektą įtraukė į nacionalinį biudžetą.
Dirbant reikėjo stiprių nervų
Skulptūroje, kurią Borglumas pradėjo kurti 1927 m. spalį, turėjo būti pavaizduoti keturi prezidentai – George’as Washingtonas, Thomas Jeffersonas, Abrahamas Lincolnas ir Theodore’as Rooseveltas. Visus reikėjo atvaizduoti iki juosmens, kad atrodytų, jog jie kyla iš kalno.
Rudenį Borglumas ant kalno pastatė ištisą miestelį su virtuvėmis, valgyklomis ir išvietėmis darbininkams. Pašiūrėse tilpo kalvė, aštuoni keltuvai ir didelių pneumatinių grąžtų kompresoriai.
Kalno viršūnėje stovėjo Borglumo biuras ir namas, kuriame turėjo apsigyventi vadinamasis rodytojas – specialiai išmokytas darbininkas, pasitelkęs išmoningą sistemą, turėjo rūpintis, kad skulptūra būtų kalama tiksliai pagal modelį.
Pirmoji turėjo būti iškalta Washingtono galva. Darbininkai pirmiausia dinamitu išsprogdino didelius uolienos gabalus. Sprogmenys buvo rišami ir dėliojami rytais, o darbininkams išėjus pietauti – detonuojami. Po pietų procedūra buvo kartojama.
VERSLO TRIBŪNA
Darbostogų organizavimo komanda „OnWorkation by AirGuru“ pradeda išskirtinį bendradarbiavimą su „Workation Village“ – specializuotu darbostogų kompleksu Šiaurės Italijoje. Ši partnerystė atveria naujas galimybes Baltijos šalių įmonėms, kurios ieško būdų derinti darbą su komandos stiprinimu ir autentiška patirtimi.
XXI a. mokslininkų atrastas reiškinys. Utenizacija – tai visuomenės narių polinkis gerinti savo emocinę ir psichologinę būseną, persikraustant gyventi ir dirbti į Uteną. Kai kurie mokslininkai utenizacijai priskiria ir pastebimai išaugusį verslų susidomėjimą plėtra bei investicijomis Utenos krašte.
Darbą pradėjo pirmoji specializuota vaikų odontologijos klinika Lietuvoje „Neodenta Kids“. Ji atidaryta Kaune, Brastos g. 22. Pasitelkę naujausias technologijas ir modernią įrangą profesionalūs vaikų odontologai čia teikia įvairias paslaugas: dantų šalinimo ir gydymo, burnos higienos, vaikų dantų atstatymo keramikiniais vainikėliais ir kt. Tai tik pirmas žingsnis į „Neodenta Kids“ vaikų odontologijos klinikų tinklą visoje Lietuvoje. Metų pabaigoje Kaune, Savanorių pr., duris atvers antroji „Neodenta Kids“ klinika, o 2026 m. pavasarį – ir pirmoji Vilniuje, kuri įsikurs naujausiame ir moderniausiame sostinės rajone „Sakai“.
Jau dešimtus metus iš eilės vykstančiame „Acme grupės“ renginyje „Gerų darbų mugė“ šiemet surinkta rekordinė suma – 327 tūkst. eurų, skirta labdaringai veiklai. Suaukotos lėšos bus naudojamos tęsti pradėtus ir inicijuoti naujus projektus, sprendžiančius švietimo, sveikatinimo bei kitas visuomenei aktualias problemas.
Suformavus veidus ir pradėjus kitą darbų etapą, darbininkai su pneumatiniais grąžtais pašalino nereikalingas uolienas – apie 15 centimetrų. Grąžtai svėrė apie 40 kilogramų ir smarkiai vibravo. Norėdamas suvaldyti grąžtą darbininkas laikydavo tarp kojų ir įremdavo į uolieną. Kai darbininkas atsilošdavo, atrodydavo, kad jis kybo ore, – jį laikydavo tik 1,5 centimetro storio keltuvo lynas. Vieni apsiprato tokiomis sąlygomis dirbti, o kitus kaustė baimė.
„Padirbęs tris ar keturias dienas, pabudau naktį ir įsikibau į lovą. Daugiau nieko kito negalėjau padaryti, nes maniau, kad krintu nuo kalno“,– pasakojo darbininkas.
Washingtonas pritraukė turistų
Dirbama buvo lėtai, bet užtikrintai, akmenyje pamažu ryškėjo Washingtono veido bruožai. 1930 m. liepos 4 dieną Borglumas pakvietė į pirmą inauguraciją Rašmoro kalne.
Paaiškėjo, kad paminklu labai domimasi, – per keletą mėnesių čia atvyko dešimtys tūkstančių smalsuolių. Paskatintas tokio žmonių susidomėjimo, Borglumas pareiškė, kad kitos skulptūros bus baigtos dar 1934 m., tačiau viskas ėjosi ne pagal planą. 1931 m. atsirado daugybė kliūčių.
Pagal pirminį skulptūros projektą Lincolnas turėjo būti pavaizduotas Washingtono kairėje, o Jeffersonas – dešinėje. 1931 m. vos pradėjus kalti Jeffersoną, Borglumas išvyko atostogauti ir paliko darbą savo padėjėjams. Grįžusio jo laukė nemaloni staigmena. Kol jis buvo išvykęs, patikimasis padėjėjas Hugo Villa gėrė vyną ir linksminosi su moterimis. Darbai ėjosi sunkiai: iškalta Jeffersono kakta buvo pernelyg plokščia, o nosis – 15 centimetrų per trumpa.
Borglumas įsiuto ir tikino, kad klaidos matyti kelių kilometrų atstumu. Villa buvo apkaltintas „šiurkščiomis klaidomis“ ir „nepaklusnumu“, o įpykęs Borglumas pradėjo kalti naują Jeffersono skulptūrą – šįkart Washingtono dešinėje. Nepavykusi figūra netrukus buvo susprogdinta.
Paaiškėjo, kad ir naujoje vietoje iškalti Jeffersoną kyla keblumų. Pradėjęs kalti prezidento nosį Borglumas pastebėjo didelį įtrūkimą ties dešine šnerve. Bijodamas, kad įtrūkime rinksis drėgmė, o žiemą užšals ir sunaikins prezidento nosį, skulptorius nusprendė pasukti visą veidą keliais laipsniais į šiaurę – pakreipti, kad nosis nebūtų įtrūkusi.
Krizė išgelbėjo Rašmoro kalną
Netrukus paaiškėjo, kad Borglumas turi didesnių bėdų nei Jeffersono nosis. Prieš metus, 1930 m. spalį, žlugo Niujorko vertybinių popierių birža ir kurį laiką trukę geri laikai staiga baigėsi. Daug įmonių bankrutavo, milijonai žmonių neteko darbo, ateitis tapo neaiški.
Jau per Washingtono galvos inauguraciją kritikai reiškė nepasitenkinimą, kad vyriausybė skyrė lėšų paminklui. Jeigu tokie brangūs projektai bus įgyvendinami sunkmečiu, „žiūrėsime ne į dailius ir raminančius kalnus, bet būsime priversti akis į akį susidurti su JAV nacionalinio banko direktoriumi“, – pareiškė susirūpinęs žurnalistas.
Tai sulaukė atgarsio, o Rašmoro kalno projektui skirtos lėšos netruko ištirpti. 1931 m. rudenį Borglumui teko konstatuoti, kad statybų komisija teturi 500 JAV dolerių ir 16 tūkstančių JAV dolerių skolą. Netrukus darbai visai sustojo.
Ironiška, tačiau ekonominis sunkmetis išgelbėjo Rašmoro kalną. 1932 m. JAV prezidentas Herbertas Hooveris, norėdamas atgaivinti šalies ekonomiką, nusprendė skirti pinigų viešiems statybos darbams.
Rašmoro kalnui buvo skirta 100 tūkstančių JAV dolerių. Be to, federalinė valdžia paskelbė aplink Rašmoro kalną esančią teritoriją nacionaliniu parku ir užtikrino tolesnį vyriausybės finansavimą šiam projektui.
1933 m. pavasarį, po pusantrų ramių metų, darbai Rašmoro kalne buvo tęsiami.
Užsitikrinus finansavimą, keblumai toli gražu nesibaigė. Didžiausių bėdų kėlė pats Borglumas. Sunkiu charakteriu garsėjantis skulptorius vienus Rašmoro kalno darbininkus atleido, kitiems nuolat grasino.
Be to, Borglumas buvo įpratęs švaistyti jam patikėtas lėšas. Skulptorius netvarkė projekto buhalterijos ir pats turėjo asmeninių finansinių sunkumų.
Neatsakingai išlaidavo
Johnas Bolandas, komisijos, atsakingos už finansinius Rašmoro kalno klausimus, pirmininkas, ilgą laiką dangstė Borglumą. Tačiau kai 1938 m. prireikė atnaujinti sutartį su Borglumu, o Kongresas pateikė nepatogių klausimų, jis nebegalėjo nuslėpti teisybės.
„Tikroji bėda ? ne kiek Borglumas uždirba, bet kiek pinigų išleidžia. Pagal pajamas jis yra vienas geriausiai uždirbančių šalies specialistų, bet jam visada trūksta pinigų“, – atskleidė Bolandas.
Nors Borglumas išlaidavo, Bolandui pavyko įkalbėti Kongresą pratęsti su skulptoriumi sutartį. 1939 m. pavasarį Borglumui buvo paskirtas didžiausias per visą istoriją biudžetas, tad jis galėjo pasisamdyti didžiausią kada nors Rašmoro kalne dirbusių darbininkų brigadą.
Darbai vyko sparčiai. Lincolno skulptūra buvo inauguruota 1937 m. rugsėjį, o 1939 m. liepą atėjo paskutinio prezidento Theodore’o Roosevelto eilė. Inauguracija vyko sekmadienį, lankytojų skaičius pranoko lūkesčius: tądien prie Rašmoro kalno išsirikiavo trys tūkstančiai automobilių, susirinko 12 tūkstančių žmonių. Borglumas tapo visiems pažįstamas, jo atvaizdas net buvo panaudotas galvos skausmą malšinančių vaistų reklamai. Po nuotrauka, kurioje Borglumas buvo vaizduojamas kabantis prie Lincolno nosies, buvo rašoma: „Nuolatinis gręžimas ir daugybė problemų kelia galvos skausmą. Jis sako: „Aš visada vartoju „Bromo-Seltzer“ nuo galvos skausmo. Jis ramina nervus ir gydo skrandį.“
Paminklas tapo susibūrimų vieta
Borglumui iš tikrųjų prireikė vaistų, nes ėmė negaluoti. 1940 m. jis buvo paguldytas į Kolorado Springso ligoninę ir „jam buvo atlikta nesudėtinga operacija, kad jaustųsi geriau“, sakė jo žmona Mary. Tačiau sklido gandai, kad Borglumo būklė yra kritiška, nes kai jis grįžo namo, žmona pasamdė slaugytoją vyrui prižiūrėti.
Borglumą ne tik kamavo negalavimai, bet ir spaudė federalinė valdžia, finansavusi Rašmoro kalno paminklą. Ji reikalavo, kad pats skulptorius baigtų kalti veidus, ir primygtinai prašė, kad paviešintų savo biudžetą bei galutinį darbų planą.
Borglumas vengė atsakinėti į klausimus, bet 1941 m. vasarį paaiškėjo, kad pinigai baigėsi, tad jam teko dar kartą vykti į Kongresą ir prašyti paramos.
„Neabejoju, kad tauta sutiks paskirti bet kokią sumą, kokia tik bus reikalinga šiam darbui baigti“, – pareiškė Borglumas prieš Kongresui jį nutraukiant. Tautos išrinktieji buvo pavargę nuo tokių šnekų. Po kelių dienų skulptoriaus plaučiuose susidarė krešulys. Tąkart jis išgyveno, bet po dviejų savaičių priepuolis pasikartojo ir Borglumas mirė.
Visi manė, kad paminklo statyba bus nutraukta. Bet Borglumo sūnus Lincolnas pareiškė baigsiantis tėvo pradėtą darbą. Tačiau griežti biudžeto suvaržymai neleido įvykdyti pirminio plano. Lėšų nepakako prezidentų biustams iškalti, tad Lincolnas tiesiog patobulino jau iškaltus veidus.
Paminklas buvo baigtas 1941 m. spalio 31 dieną. Vos po penkių savaičių JAV stojo į Antrąjį pasaulinį karą, atgijo patriotizmo idėjos. Daugeliui amerikiečių nepajudinamai tvirta uola su keturiais prezidentais tapo stiprių ir susivienijusių JAV simboliu. Netrukus daugybė turistų ėmė plūsti ir tebeplūsta į Pietų Dakotą. Kasmet daugiau nei milijonas žmonių aplanko Rašmoro kalno paminklą.
