„Iliustruotoji istorija“: Stalino mirties stovyklos

Publikuota: 2016-08-21
Josifas Stalinas (Joseph Stalin). „Vikimedia“ nuotr.
Josifas Stalinas (Joseph Stalin). „Vikimedia“ nuotr.
 

Sovietų Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas visur matė priešus. Net moterys, vaikai ir paliegę seneliai galėjo būti išsiųsti į lagerius tolimiausiuose ir atšiauriausiuose Sąjungos užkaboriuose. Gulage žmogaus gyvybė buvo nieko verta – tremtiniai dirbdavo tol, kol mirdavo.

Markui Perevalovui yra šimtas treji ir jis nebegali stovėti. Jis nukaršęs, nesuvokia, kas dedasi aplink, nešneka. Aštuoniasdešimt penkerių Jevdokija Kotelnikova beveik taip pat nusenusi: nebepastovi, nešneka. Iki pusės nuoga ji primena sudžiūvusią mumiją.

Šie du senoliai vienas kito nepažįsta, bet abu ištiko tas pats likimas. Juos – nepageidaujamus elementus – sulaikė NKVD, nors byloje nenurodyta, kuo šie seni žmonės nusikaltę. Viena aišku: kartu su 6144 liaudies priešais 1933 metų gegužę jie buvo ištremti į mažytę Nazino salą Obės upėje, Vakarų Sibire.

Tremtiniams liepta apgyvendinti negyvenamą salą ir įdirbti įšalusią žemę, tačiau jų atvykimui visiškai nebuvo pasiruošta. Neparūpinta nei įrankių, nei grūdų, nei maisto, nei drabužių, nei stogo virš galvos, o kai dieną po atvykimo ėmė snigti, tremtiniai neturėjo kaip susikurti laužo ir pasišildyti. Tą dieną saloje mirė 295 žmonės.

Kasdien mirusiųjų skaičius Nazino saloje augo. Vienus pakirto ligos, šaltis ir badas, kiti buvo nužudyti dėl skylėto megztinio ar poros numintų batų ir suvalgyti.

Stiprieji žudė silpniausiuosius, 1933 m. gegužės 31 dieną sargybinis praneša, kad pastebėta apie tuziną kanibalizmo atvejų. Viena iš aukų – jauna moteris, kuri buvo pririšta prie tuopos, jai nupjautos krūtys, perpjauta krūtinės ląsta, išimta širdis, plaučiai ir kepenys.

Tuos, kurie desperatiškai bandė pabėgti, nušaudavo sargybiniai. Vasarai baigiantis, iš buvusių 6144 tremtinių gyvi tebuvo likę 2000. Komunistų partija priversta pripažinti, kad bandymas kolonizuoti Nazino salą – arba Kanibalų salą, kaip ji dabar vadinama, – didžiulė klaida. Saloje išgyveno beveik vien jaunimas, vėliau jis buvo perkeltas į kitas koncentracijos stovyklas Sibire.

Saugumas sulaiko atsitiktinius žmones

1917 metais bolševikams įvykdžius perversmą ir užgrobus valdžią, revoliucijos vadas Leninas įkūrė pirmąsias koncentracijos stovyklas ir režimo priešininkus uždarė už spygliuotos vielos. Tačiau kai 1926 metais į valdžią atėjo Josifas Stalinas, koncentracijos stovyklų skaičius ėmė labai sparčiai augti. Visus gyventojus, kuriuos įtarusis Stalinas laikė priešais ir socialiai pavojingais elementais, reikėjo pašalinti iš visuomenės. Tam jis sukūrė platų koncentracijos stovyklų tinklą, kasmet jį vis plėtė. Maždaug 20-iai milijonų gyventojų buvo lemta patekti į koncentracijos stovyklų sistemą – gulagą, arba „Glavnoje upravlenije ispravitelno-trudovych lagerej“ (Vyriausioji pataisos darbų stovyklų valdyba – red. past.).

Sovietų Sąjungą reikėjo industrializuoti

Įkūręs gulagą, Stalinas užsitikrino milžinišką vergų armiją, ji turėjo įgyvendinti vado svajonę – paversti Sovietų Sąjungą stipria pramonine valstybe. Tolimiausiuose neapgyvendintuose Sąjungos kampeliuose buvo gausu gamtinių išteklių, pavyzdžiui, anglių ir aukso, ir tremtiniai katorgiškomis sąlygomis dribo kasyklose. Jie taip pat tiesė geležinkelius ir kelius, kasė kanalus, statė naujas gyvenvietes ir gamyklas. Žmonės buvo ištremti į Nazino salą, kurioje žemė niekada nebuvo dirbama ir į kurią žmonės laisva valia niekada nebūtų atsikėlę, bet valdžia nusprendė, kad saloje reikia plėtoti žemdirbystę.

Stalino parankiniai iš NKVD suimdavo žmones netikėtai: ramiai miegantys piliečiai staiga išgirsdavo prie lauko durų besiartinančius žingsnius. Žmones suimdavo dėl bet kokios priežasties – neigiamos pastabos, pokšto apie Staliną, ryšių su jau suimtu asmeniu, dėl to, kad žmogus tikintis arba dėl to, kad benamis.

Žmonės žudomi pagal nustatytas kvotas

Daugiausia žmonių pateko į koncentracijos stovyklas nuo 1936 iki 1938 metų, kai Stalinas ėmė vykdyti represijų kampaniją Didysis teroras. Iki šios kampanijos būdavo suimami ir deportuojami politiniai priešai ir valstiečiai, kurie priešinosi priverstinei žemės ūkio kolektyvizacijai, o pradėjus kampaniją, valymas grėsė visiems visuomenės sluoksniams.

1937 metų liepos mėnesį Stalinas įvedė kvotas, kiek žmonių reikia represuoti. Pavyzdžiui, pagal šias kvotas reikėjo įvykdyti mirties bausmę 2 tūkst. Baltarusijos gyventojų, o 10 tūkst. – paskirti nuo aštuonių iki dešimties metų darbo stovyklos.

Valymo kampanijos tikslas buvo pašalinti neištikimybe valstybei, kariuomenei ir partijai įtariamus asmenis, tačiau teroras pasiekė visas visuomenės grupes, Stalino vadinamas kenkėjais ir nuodingomis piktžolėmis.

Į šias grupes patekdavo žmonės, turintys nuosavą namą arba daugiau negu keturias karves, į darbą pavėlavę darbuotojai, svarbias rungtynes pralaimėję futbolininkai arba gyventojai užsienietiškomis pavardėmis. Jeigu suimdavo žmogų, užimantį aukštas pareigas komunistų partijoje, šis paskui save nusitempdavo daugybę nekaltų žmonių. Jeigu suimtasis iki arešto laisvalaikiu užsiimdavo alpinizmu, kitus alpinistus taip pat suimdavo, nes jie turėjo tą patį pomėgį.

Didžiojo teroro metais masiniai suėmimai buvo tokie nenuspėjami ir dažni, kad dienraščio „Izvestija“ darbuotojai nebekabindavo lentelių su pavardėmis ant kabinetų durų. Redakcijoje žmonės keitėsi labai greitai: NKVD suimdavo darbuotoją dar nespėjus pagaminti lentelės su jo pavarde.

Tremtinius grūsdavo į narvus

Suimtieji nežinodavo, kuriam laikui jie sulaikyti, kur juos veža, o grūsdavo juos visus į kalėjimą. Ten jų laukdavo ilgas tardymas, jį pradėdavo standartine fraze: „Papasakokite apie savo kenksmingą veiklą ir prisipažinkite, kad esate tautos priešas.“

Jeigu sulaikytieji atsisakydavo pripažinti savo kaltę, tardytojai prisipažinimus išgaudavo kankindami. „Mane vertė gultis ant pilvo, gumine lazda daužė per padus ir nugarą. Skausmas buvo nepakeliamas, aš rėkiau ir verkiau. Atrodė, kad ant manęs pila verdantį vandenį“, – apie savo kančias kalėjime rašė 65 metų vyras.

Kitas kalinys matė, kaip toje pačioje kameroje įkalintam maždaug penkiasdešimties metų amžiaus vyrui buvo liepta stovėti šešias su puse paros be maisto, gėrimo ir miego.

Iš kalėjimo kameros kelias vedė tiesiai į atokiuose Sąjungos kampeliuose esančias koncentracijos stovyklas. Didžioji dalis iš visų 476 gulago kompleksų buvo SSRS pakraščiuose, todėl kelionė trukdavo apie mėnesį.

Dideli sunkvežimiai veždavo kalinius į geležinkelio stotis, jose nesibaigiančios eilės vagonų laukdavo prievarta atgabenti keleiviai. Iš išorės vagonai atrodė kaip įprasti trečios klasės vagonai, tačiau jų viduje buvo įtaisyti metaliniai narvai. Tremtinius į narvus sugrūsdavo taip, kad jie vargiai galėdavo pajudėti.

Tremtiniams vežti taip pat buvo naudojami gyvuliniai vagonai. Nors jie buvo gerokai prastesni, juose buvo kiek patogiau dėl to, kad tremtiniai galėjo nusilengvinti pro grindyse esančias skyles. Keleiviniuose vagonuose vežami tremtiniai turėjo maldauti prižiūrėtojų, kad nuvestų į tualetą.

Didžiausia ilgos kelionės blogybė buvo ne perpildyti purvini vagonai, bet maisto ir geriamojo vandens trūkumas. Racioną sudarė sudžiūvusios duonos riekė ir truputis sūdytos žuvies.

Suimtasis per dieną gaudavo ne daugiau negu vieną puodelį vandens – net karštomis vasaros dienomis, kai traukinio stogas įkaisdavo kone iki raudonumo. Pakeliui tremtiniai mirdavo nuo ligų ar skysčių trūkumo, kai kuriuos nušaudavo prižiūrėtojai.

Ypač daug mirdavo mažų vaikų. Kelionės metu niekas nesulaukdavo jokios medikų pagalbos. Karščiuojantys kūdikiai rėkdavo, kol mirdavo, o motinoms telikdavo bejėgiškai žiūrėti.

Su jais elgėsi kaip su vergais

Mirtinai išsekinti kelionės, tremtiniai atvykdavo į koncentracijos stovyklas. Tuos, kurie turėjo jėgų pažvelgti aukštyn, pasitikdavo vartų iškaba su šūkiu, kaip antai: „Geležiniu kumščiu vedame žmoniją į laimę“ arba „Darbas išlaisvina“.

Kai atvykusius naujus tremtinius suskaičiuodavo, vyrus ir moteris vesdavo praustis, paskui nuskusdavo visą kūną. Toliau tremtinius rūšiuodavo ir išduodavo uniformas. „Visiems, buvusiems kieme, buvo įsakyta nusirengti. Kai sušukdavo pavardę, tas žmogus turėjo išeiti į priekį, prieiti prie gydytojų komisijos, kad šie patikrintų sveikatą. Gydytojai nustatydavo raumenų masę timpteldami užpakalio odą, – pasakojo vienas vyras ir palygino procedūrą su vergų turgumi. Pagal sveikatos būklę tremtiniai būdavo suskirstomi į kategorijas: „tinka sunkiam darbui“, „tinka lengvam darbui“ ir „netinkamas darbui“. Į paskutinę kategoriją patekdavo tik luošiai, ligoniai ir senoliai, visi kiti darbui tiko. Netinkamus darbui tremtinius nuvesdavo į švarią ir šviesią kamerą, jei prižiūrėtojas būdavo gailestingas, ten jie galėjo išlikti gyvi.

Visi tremtiniai buvo apgyvendinami primityviuose bendruose barakuose. Dėl guolio būdavo nuožmiai kovojama: žmonės grumdavosi ir žudydavo vienas kitą, kad netektų gulėti ant purvinų ledinių grindų. Barakus apšildydavo krosnys, tačiau pastatai buvo visiškai nesandarūs ir šaltomis Sibiro žiemomis kaliniai dažnai prišaldavo prie grindų.

Vienintelis metas atgauti jėgas būdavo trumpas nakties miegas, daugiau laiko poilsiui nelikdavo. Paprastai darbo diena trukdavo iki 16 valandų, be to, prie jų reikia pridėti dar tas valandas, kurias tremtiniai sugaišdavo eidami į darbo vietas ir grįždami. Ryte ir vakare visi būdavo šaukiami į rikiuotes, kad vyresniaisiais paskirti tremtiniai visus suskaičiuotų. Jeigu kas nors mirdavo per darbo dieną ar naktį, tremtiniai turėdavo atvilkti kūną į rikiuotę, kad bendras skaičius sutaptų.

Tremtinių darbas buvo pavojingas gyvybei

Skirtinguose lageriuose kaliniai dirbdavo nevienodus darbus, tačiau jiems bendra buvo viena – tremtiniai buvo nežmoniškai išnaudojami. Kadangi dauguma į lagerius atvykdavo nusilpę po įkalinimo ir varginančios kelionės traukiniu, nuo alkio ir išsekimo alpdavo pirmą darbo dieną. Taip nutiko ir Aleksandrui Vaisbergui, kuris buvo nusiųstas į kasyklą: „Kai nukritau, prie manęs kaip įsiutęs bulius puolė prižiūrėtojas. Jis mane spardė, mušė, pataikė į veidą, aš gulėjau ant žemės pusiau paralyžiuotas, nusėtas mėlynėmis, veidu sruvo kraujas.“

Sunkiausiomis sąlygomis tremtiniai dirbo kasyklose arktinėse srityse. Nuo lubų ir sienų nuolat lašėjo ledinis vanduo, kirtėjai vos per kelias minutes virsdavo vaikščiojančiais varvekliais.

Apie darbo sąlygas aukso kasykloje rašė Varlamas Šalamovas: „Norint sugniuždyti sveiką ir stiprų žmogų tereikėjo 20–30 dienų: pakako prie šešiolikos darbo valandų per dieną be išeiginių pridėti badą, suplyšusius drabužius ir naktis skylėtose brezentinėse palapinėse, kai lauke 60 laipsnių šalčio.“

Tremtiniai bandydavo išsigelbėti

Bandydami išsisukti nuo darbo kasyklose, tremtiniai tyčia žalodavosi. Vieni nusikirsdavo pėdą ar ranką arba rūgštimi pasitrindavo akis. Kiti išeidavo dirbti apsirišę koją šlapia skepeta, o kai grįždavo, koja būdavo nušalusi. Kai kurie vyrai prisikaldavo sėklides prie suoliukų ar kelmų, kad patektų į ligoninę.

Rąstų rūšiavimas buvo toks pat alinantis darbas kaip ir kasyklose. Sieliai upėmis buvo plukdomi į didžiulius baseinus, po juos tremtiniai visą dieną braidydavo sniegui sningant. „Vos po 30–40 minučių visas kūnas būdavo permirkęs ir skendėdavo garuose. Smakrą, lūpas ir blakstienas dengė šerkšnas, o šaltis smelkėsi į kaulus, nes trūko drabužių“, – pasakojo Isaakas Filštinskis.

Lageriuose, esančiuose į šiaurę nuo speigračio, turėjo būti neleidžiama dirbti, jeigu temperatūra nukrisdavo žemiau nei 50 laipsnių šalčio, tačiau šios taisyklės buvo paisoma retai, nes tik lagerio komendantas turėjo termometrą. Spiginant tokiam šalčiui tremtiniams nusilupdavo oda, nes jie laikydavo metalinius įrankius plikomis rankomis. Be to, atlikti gamtinius reikalus tokiame šaltyje buvo mirtinai pavojinga. Žmonės taip pat mirdavo nuo viduriavimo – daugelis mirtinai sušaldavo ten, kur pritūpdavo, o jų kūnus rasdavo tik pavasarį, nutirpus sniegui.

Milijonų širdyse sužibo viltis

Dažnam tremtiniui mirtis reiškė išsivadavimą, o tiems, kurie liko gyvi, 1953 metų kovo 5 diena atnešė viltį sulaukti laisvės.

Tą dieną buvo paskelbta apie Josifo Stalino mirtį, o kai ši žinia buvo perskaityta lageriuose, žmonės ėmė šaukti iš džiaugsmo. Tremtiniai mėtė kepures į orą ir rėkė „valio“, skruostais riedėjo džiaugsmo ašaros, jie glėbesčiavosi ir sveikino vienas kitą, lyg būtų prisikėlę iš mirusiųjų.

Kaip tremtiniai ir tikėjosi, Stalino mirtis turėjo lemiamą įtaką jų likimams: po kelių savaičių dauguma lagerių buvo uždaryta, daugiau negu vienas milijonas tremtinių paleista, o visa gulago sistema pertvarkyta ir apribota.

Tačiau milijonai žmonių laisvės nesulaukė: per 25 Stalino valdymo metus iš 18–24 milijonų į gulago sistemą patekusių tremtinių mirė 2–4,5 milijono.

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Paroda: A. Sutkaus fotografijos Kaune

Kaune, M. Žilinsko dailės galerijoje, atidaryta Antano Sutkaus fotografijų paroda „Pro memoria“, kurioje –...

Laisvalaikis
2019.07.18
Paskelbti mokslo premijų užsienio lietuviams laureatai

Už reikšmingus tarptautinius mokslo laimėjimus ir bendradarbiavimą su Lietuva užsienyje dirbantiems...

Laisvalaikis
2019.07.18
 Nuo savo būsto laiptų – į Baltijos jūrą  Verslo tribūna 5

 Romantiniai vaizdai iš filmų, kai jų herojai išėję pro savo būsto duris lipa į laivelį ir plaukią į jūrą...

Statyba ir NT
2019.07.18
Paskelbtos kitų metų Lietuvos mažosios kultūros sostinės 3

Kultūros ministerija paskelbė visas 2020 m. mažąsias kultūros sostines, nuo 2018 m. Lietuvos kultūros taryba...

Laisvalaikis
2019.07.17
Kodėl (ne)reikia griauti paminklo rašytojui Petrui Cvirkai Premium 20

Vilniaus savivaldybės užmojis nukelti paminklą rašytojui Petrui Cvirkai ir diskusijos dėl jo kelia ir kitą,...

Laisvalaikis
2019.07.17
Ant naujo 50 svarų banknoto – žmogus, iššifravęs „Enigmos“ kodus 13

Didžiosios Britanijos naujos 50-ies svarų kupiūros „veidu“ taps kompiuterijos mokslų pradininku vadinamas...

Laisvalaikis
2019.07.15
„Sidabrinių gervių“ šiemet nebus – organizatoriams iškilo finansinių sunkumų

Tradicinių kino apdovanojimų „Sidabrinės gervės“ šiemet nebus, nes jas organizuojanti Lietuvių kino akademija...

Laisvalaikis
2019.07.15
Prezidentas G. Nausėda: negaliu sau leisti kompromisų 10

„Negaliu sau leisti kompromisų“, – 2016-ųjų liepą VŽ sakė dabar jau Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas...

Laisvalaikis
2019.07.14
Nidoje prasideda Th. Manno festivalis

Liepos 13 d., šeštadienį, Nidoje prasideda XXIII Thomo Manno festivalis. Šių metų jo temą „Tėvynių Europa“...

Laisvalaikis
2019.07.13
P. Jurkevičius: noriu prezidento, pietaujančio prie balta staltiese uždengto stalo! Premium

Žiniasklaidos iškeltas klausimas – reikia, o gal nelabai Daukanto aikštės rūmuose restorano arba kavinės,...

Verslo klasė
2019.07.13
Ką veikti savaitgaliais, kad sektųsi gyvenime 5

Savaitgaliai skirti poilsiui, tačiau specialistai teigia, kad ne visi poilsio būdai žmogui yra naudingi.

Laisvalaikis
2019.07.13
A. Puklevičius: krizė skambina du kartus Premium 8

Neseniai teko prisėsti kompanijoje, kur keli iš pažiūros protingi žmonės, visi turintys aukštąjį...

Verslo klasė
2019.07.13
Vilniaus Didžiosios sinagogos teritorijoje – nauji archeologų atradimai 1

Vilniuje, Vokiečių gatvės kieme, šiemet tęsiami Didžiosios sinagogos archeologiniai tyrinėjimai pradžiugino...

2019.07.12
Verslininkas D. Giknius – apie šaulius, šamus ir išnaudotas galimybes Premium 6

Donatas Giknius vadovauja reklamos agentūrai „General Promotion Baltic“, su sesers šeima Kėdainių rajone...

Laisvalaikis
2019.07.12
A. Gailius: Th. Mannas nebuvo narsuolis, bet stengėsi elgtis padoriai Premium

Liepos 13–20 d. Ni­do­je vyksta XXIII tarp­tautinis Thomo Manno (1875–1955) festivalis. Šių metų jo tema...

Laisvalaikis
2019.07.11
Lietuvos pašonėje – laukiamiausias Europos melomanų vasaros festivalis Verslo tribūna

Klasikinės muzikos mėgėjus vasaros savaitgaliais kviečia kaimynai latviai – šalies sostinėje ir pajūryje...

Laisvalaikis
2019.07.11
Trijų pasaulio milijardierių turtas viršija 100 mlrd. USD 16

Turtingiausias europietis Bernardas Arnault įstojo į išskirtiniausią pasaulio klubą – žmonių, kuriems...

Laisvalaikis
2019.07.10
Kam atiteks Lukiškių kalėjimo kompleksas 18

Svarbiausia žinutė, tarsi pašto karvelis išskridusi iš uždarytame Lukiškių kalėjime vykusios diskusijos apie...

Laisvalaikis
2019.07.09
V. Adamkui suteiktas Neringos miesto Garbės piliečio vardas

Liepos 14-ąją, sekmadienį, Nidos Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčioje, rengiamos Neringos...

Laisvalaikis
2019.07.09
Mirė Saulius Vadišis, Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato vadovas

Liepos 7 d. po sunkios ligos mirė ilgametis Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato (VKKR) direktorius,...

Laisvalaikis
2019.07.08

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau