Lietuvos šokis užsienio rinkose – lygiavertis žaidėjas ar brangus vidutiniokas?

Publikuota: 2016-01-16
Menų spaustuvės spektaklis “Feel-Link”. 
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Menų spaustuvės spektaklis “Feel-Link”. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
 

2015 m. Lietuvos šokis buvo gausiai pristatomas užsienyje. Kuo Lietuvos kultūrai svarbus šokio eksportas, kokias galimybes ir sistemos trūkumus tai atveria, svarsto Menų spaustuvės tarptautinių projektų koordinatorė Gintarė Masteikaitė ir Lietuvos šokio informacijos centro (LŠIC) direktorius Audronis Imbrasas.

Septynios šokio organizacijos 10 spektaklių iš Lietuvos („Mozaika“, „Contemporary?“, „ID: D&G“, „Pasaulio sutvėrimas“, „Baltoji lopšinė“, „Sibilė“, „Monstras“, „Padaryk iš manęs jungiklį“, „Kelionė namo“, „Dior in Moscow“) 48 kartus parodė 14-oje valstybių. Spektakliai „Mozaika“ ir „Contemporary?“ buvo pristatyti ir didžiausiame pasaulyje – Edinburgo „Fringe“ – festivalyje. Pasižiūrėti Lietuvos šokio į Vilnių atvyko mažiausiai 25 skirtingų šokio festivalių ar scenų prodiuseriai, vadybininkai, choreografai, atstovavę 16 šalių. Atsižvelgiant į tai, kaip sudėtinga prisikviesti šiuos žmones, tai ypatingas laimėjimas, jau duodantis vaisių, o kitąmet Lietuvos šokėjams žadantis gastroles Airijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Kinijoje, Švedijoje, Bulgarijoje, Albanijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Italijoje, ir t.t.

Kaip manote, kas lėmė 2015 m. Lietuvos šokio proveržį į užsienyje?

A. Imbrasas: Dvidešimt metų stengėmės, kad šiuolaikinio šokio gyvenimas Lietuvoje aktyvėtų, kad mūsų kūrėjų spektaklius pamatytų ne tik mūsų pačių, bet ir užsienio publika. Daugelį metų siuntėme spektaklių įrašų nuorodas ir palaikėme kontaktus su festivalių organizatoriais, dalyvavome tuose ar kituose tinkluose. Tačiau pastarųjų poros metų akivaizdžiai teigiamą rezultatą lėmė ne tik LŠIC veikla, bet – visų pirma – išaugusi pačių spektaklių kokybė, taip pat – stiprėjantis šalies šokio subjektų vadybinis potencialas ir aktyvumas.

G. Masteikaitė: Reikia pripažinti, kad Lietuva nebėra ta šalis, kuri kaip dar nepažintas geopolitikos subjektas domintų Europos ar Amerikos šokio prodiuserius, kaip tai buvo praėjusio amžiaus dešimtajame dešitmetyje, vos atsidarius sienoms. Todėl smagu, kad mūsų šalis yra pažengusi ir savo kultūriniu lygiu, ir menine produkcija – Lietuvoje jau atsiranda darbų, kurie įdomūs užsienio festivalių organizatoriams, o tarptautinėje šokio rinkoje jau esame lygiaverčiai žaidėjai.

Čia reikėtų paminėti ir tinklaveikos (angl. networking) svarbą – daug metų, pvz., tarptautinėje šokio mugėje Diuselforfe, pastaraisiais metais ir scenos menų mugėje CINARS Monrealyje ar Kinijoje buvo nuosekliai pristatomas Lietuvos šokis, mezgamos pažintys, palaikomi nuolatiniai ryšiai su užsienio institucijomis ir festivalių rengėjais.

2016 m. Lietuvos šokį numatome pristatyti tarptautinėje scenos menų mugėje ir konferencijoje APAP Niujorke, taip pat Diuseldorfe ir Monrealyje, tai stiprina tarptautinius ryšius. Žinoma, dalyvavimas tokiuose renginiuose savaime neužtikrina mūsų kūrėjų darbų sklaidos užsienio festivaliuose. Tačiau dalyvavimas mugėse stiprina partnerystės ryšius ir didina Lietuvos šokio eksporto galimybes. Ilgametės bendradarbiavimo patirtys užtikrina pasitikėjimą. Per 20 m. LŠIC tarptautinėje šokio rinkoje įgavo patikimos organizacijos statusą.

Kas lemia, kad vieni kūrėjai su savo darbais kviečiami į užsienį, o kiti – ne?

A. Imbrasas: Pirmiausia ir pagrindinė prielaida – tų darbų kokybė ir aktualumas. LŠIC gauna įvairių užklausimų – kartais siunčiame visą metinį Lietuvos šokio rinkinį, kartais – keletą spektaklių, atitinkančių užklausą. Pasirinkimą daugiausia lemia kviečiančiųjų meninis skonis, finansiniai ištekliai, geopolitinė padėtis, kultūros tendencijos ir kontekstas toje šalyje.

Rečiau – įvairūs kiti interesai, kartais – atsitiktinumas. Svarbi šokio kokybė bei spektaklio idėjos, tai, kas dabar Lietuvoje akivaizdžiai pakilę. Reikia turėti omenyje, kad pasaulis labai įvairus, kiekvienoje vietoje veikia skirtinga logika – festivaliai ar šokio scenos Prancūzijoje ieško vienų dalykų, Lenkijoje – kitų, Kinijoje – trečių. Tai, kas vyksta Lietuvos šokio scenoje, imponuoja ukrainiečiams, baltarusams ar kinams, tačiau to, kas galėtų nustebinti prancūzus ar belgus, pas mus beveik neatsiranda.

G. Masteikaitė: Yra ir nišinių produktų. Pavyzdžiui, akivaizdi niša yra spektakliai vaikams nuo 0 iki 3 metų. Tokios produkcijos visame pasaulyje labai mažai ir kiekvienas geras spektaklis turi didžiulę paklausą. Šią nišą pildo šokio teatrai „Padi Dapi Fish“ ir „Dansema“ – jų sukurti spektakliai yra aukšto meninio lygio ir konkurencingi tarptautinėje rinkoje.

Kuo šokio produkcijos eksportas naudingas ir pačiai šokio industrijai, ir valstybei?

G. Masteikaitė: Visų pirma, į užsienį išvežami šokio darbai reprezentuoja Lietuvą, formuoja jos įvaizdį, pristato šalies kultūrą. Antra, gastrolės užsienyje plečia menininkų akiratį – jie pamato, patiria įspūdžių, užmezga naujų ryšių. Trečia, kultūros eksportas veikia kaip investicija, kuri grįžta kitose ekonominėse srityse.

A. Imbrasas: Į kultūros eksportą investuoja daugelis valstybių (kiek stebiu jas – ten nenaudojama „rėmimo“ sąvoka, nes tai yra investicijos). Tose valstybėse kultūros eksportas ko-finansuojamas, tikintis naudos ir kitose srityse. Ekonomine prasme, tai akvaizdžiai apsimoka: pvz, skiriant, 1.500 eurų 5 žmonių kelionei, jei mokama savo šalies kelionių agentūrai arba avialinijoms – dalis skirtųjų lėšų lieka savoje ekonomikoje, o trupės parsivežamas atlygis (honoraro ar bet kokia kitokia forma) yra papildomos nacionalinės ekonomikos pajamos. Jau nekalbant apie tai, kad tos investicijos grįžta per turizmo sektorių ar šalies reputacijos augimą. Taip skaičiuojama daugelyje šalių, bet ne Lietuvoje.

Lietuvos šokio rinka nedidelė – darbai parodomi nebent Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, kartais viename kitame mažesniame mieste. Žinome, kad menine prasme spektakliai subręsta juos rodant dešimtą ar penkioliktą kartą, tad vaizdžiai galima pasakyti, kad daugelis darbų Lietuvoje neišgyvena net vaikystės. Galimybė rodyti darbus užsienyje, be kita ko, praplečia vietinę rinką, todėl visos valstybės suinteresuotos sukurti sąlygas rodyti savo kūrėjų darbus svečiuose kraštuose.

Kaip manote, gal trūksta ir pačių menininkų iniciatyvos, kad bendradarbiavimo su užsienio organizacijomis būtų daugiau?

A. Imbrasas: Man keista, kad lietuviai kažko laukia, tikisi stebukladarių vadybininkų arba prodiuserių, kurie juos ims ir išsiųs į užsienį. Sakykime, viena puikių galimybių įgyti tarptautinės patirties ir įsijungti į tarptautinius tinklus yra užsienio rezidencijos, po kurias kursuoja estų ir lenkų šokėjai, bet mūsiškiai jomis nesinaudoja. Ne visos pilnai padengia rezidavimo išlaidas, bet yra įvairiausių galimybių – nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių trukmės, nuo tik dalinai finansuojančių atvykimo kaštus iki pilnai išlaikančiųjų. Ir kontaktai su tenykštėmis šokio rinkomis būna garantuoti.

G. Masteikaitė: Mūsų menininkai nesupranta tinklų užmezgimo, kontaktų svarbos. Jaunoji karta, tik pradedanti žaisti šiame lauke, po truputį tai įvertina. Nors yra ir išimčių, bet vyresnieji sėdi ir laukia, kol iš dangaus nusileis puikus pasiūlymas. Retas pristato savo darbus atviriems festivalių konkursams (angl. open call), kur siūlyti spektaklius kviečiami visi. Atrodo, kad Lietuvoje menininkai laukia vadybininkų, bet niekas nenori imtis savo paties vadybos. Užsienyje tai daro visi šiuolaikinio šokio šokėjai, bent jau pačioje karjeros pradžioje, kol gauna pirmuosius svarius finansavimus.

Gal menininkai nenori daryti to, kur jie nesijaučia tvirtai, profesionaliai?

G. Masteikaitė: Vadyba yra praktikos dalykas. Daugelyje valstybių jaunieji menininkai, kurie užsiima savo pačių vadyba, nebaigia jokių vadybos ar administravimo kursų. Jie ima ir daro, bando ir klysta. Galų gale mes visi, turintys daugiau patirties su meno projektais, atsakome į visų klausimus, priimame ir patariame. Mūsų durys atviros – ateini su klausimu, išeisi su atsakymu. Šiuo metu agentūra „Artscape“ moko rašyti paraiškas, visi kas norėjo, galėjo tuose mokymuose dalyvauti.

Ar veikia Lietuvoje kultūros eksporto mechanizmai?

A. Imbrasas: Viena pagrindinių problemų – Lietuvos kultūros politika ir neracionalūs jos sprendimai. Daugelis valstybių turi logiškai suformuluotus, racionalius kultūros eksporto mechanizmus. Pavyzdžiui, jei trupė kviečiama į festivalį, kuris moka honorarą, ji paprastai gauna bent jau paramą kelionei, priklausomai nuo kviečiančios šalies – apgyvendinimui ar dienpinigiams. Pas mus aiškiai apibrėžtų taisyklių nėra, į užsienį vykstančias trupes anksčiau Kultūros rėmimo fondas, dabar Lietuvos kultūros taryba finansuoja savotišku loterijos principu. Prieš keliolika metų patyrėm kuriozišką atvejį, kai Airos Naginevičiūtės spektaklį „Processus“ kvietė į vieną prestižiškiausių vietų – J. F. Kennedy‘o scenos menų centrą Vašingtone, tačiau pasirodymas neįvyko, nes po visų sprendimų paaiškėjo, kad Kultūros rėmimo fondas šiai kelionei paskyrė beveik visą to šaukimo šokiui skirtą kvotą, bet tai tebuvo tik geras trečdalis visos reikalingos sumos, o ir pats sprendimas buvo priimtas per vėlai – amerikiečiai pasikvietė trupę iš kitos šalies. Naujausias toks keistas sprendimas šiomis dienomis – Lietuvos kultūros taryba neskyrė paramos šokio teatro „Low Air“ spektaklio „Feel-Link“ viešnagei aštuoniose Prancūzijos scenose, nors tai gal pirmas kartas, kai spektaklį iš Lietuvos ne vienetiniam pasirodymui festivalyje, bet serijai spektaklių pakvietė bene stipriausia pasaulio šokio rinka... Kitos problemos – kiekvieną spektaklio pristatymą dera pritaikyti konkrečiam kontekstui – vieni dalykai akcentuotini Baltarusijoje, visiškai kiti – Vokietijoje. Verta adaptuoti ir spektaklių aprašus, o kartais – šiek tiek net ir pačius spektaklius.

Kitas dalykas, festivaliai dažniausiai perka produktus, padengdami tik dalį, o ne visus atsivežimo kaštus. Todėl daugelis valstybių taiko kultūros eksporto politiką. Kai valstybė neužtikrina dalinio finansavimo meno kūrinių pristatymui, vidutiniška lietuviška produkcija tampa neracionaliai brangesnė už kitų panašių šalių. Pavyzdžiui, Slovėnija ar Estija lengvai ir lanksčiai finansuoja savo kūrėjų darbų pristatymą užsienyje, tad užsienio festivalių organizatoriai labiau linkę rinktis jų, o ne lietuvišką produkciją. Jei suvoksime, kad tikrieji talentai (Sabonis, Urmana ar Špokaitė) gimsta kartą per daugelį metų ir būna profesiškai aktyvūs konkrečiu apibrėžtu laikotarpiu, o ne tada, kai valstybėje teoriškai padaugėja finansų, tai – itin aktuali problema. Lietuva nemoka, nesugeba išnaudoti savo kūrybinių galių, savo prigimtinio potencialo ir taip pralaimi tarptautinę konkurenciją net tais atvejas, kai teoriškai turėtų laimėti.

Ar vis dėlto visos eksporto problemos susiveda į pinigus?

A. Imbrasas: Tikrai ne – pirmiausiai reikia, kad būtų ką eksportuoti. Bet, jei kalbame apie kutūros eksporto politiką, Lietuvoje ši sistema yra yra labai nelanksti, grįsta atsitiktiniais trumpalaikiais sprendimais ir nesutvarkyta pagal analogiškas patirtis pasaulyje. Vakarų Europos šalyse festivaliai planuojami dviems ar net keliems metams į priekį. Kai gauname kvietimą, kviečiantieji nori žinoti mūsų galimybes, bet mes negalime pateikti atsakymų, nes Lietuvos finansavimo sistema ir jos cikliškumas visiškai prasilenkia su tarptautine praktika ir tai beveik nesikeičia visą dabartinės Lietuvos nepriklausomybės periodą. Susidaro įspūdis, kad subtiliai siekiama, jog visaverčiuose tarptautiniuose kultūros mainuose, ypač – su Vakarais, Lietuva negalėtų dalyvauti.

Taigi, reikia skubiai nustatyti kultūros eksporto gaires?

G. Masteikaitė: Lietuvos šokis užsienyje turi daug galimybių – yra kontaktų bazė, yra daug dirbančių žmonių, yra puikūs šokio produktai. Negalime sustoti. Šiuo metu atsiveria užsienio rinkos. Seniau buvo kviečiami vienetai, o dabar mūsų kūrėjai, turintys tarptautinėje rinkoje konkurencingą produktą, turi lygias galimybes su kitų šalių menininkais. Jie norime žaisti lygiavertiškai, privalome turėti tokias pat pastatymų, vietinės sklaidos, užsienio eksporto ir kt. finansavimo sąlygas, kokias turi ekonomiškai stabilios Europos valstybės.

A. Imbrasas: Greta Lietuvoje jau kuriančių choreografų kalasi ir labai įdomūs choreografijos talentų pumpurai M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje, įvairiose užsienio šalyse (pvz., Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje, Olandijoje, Suomijoje) reiškiasi prieš keletą metų iš Lietuvos dėl tų ar kitų priežasčių išvažiavę šokio kūrėjai. Mums, kaip šios sferos profesionalams, atrodo, kad nevertėtų praleisti šio srauto potencialo, turėtume panaudoti jį ir vietiniam kultūros vyksmui ir rezultatyviam eksportui.

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą 0
Saudo Arabijos restoranuose nebeliks atskirų įėjimų vyrams ir moterims

Saudo Arabijos restoranams ir kavinėms nebebus privaloma įrenginėti atskirus įėjimus skirtingos lyties...

Paslaugos
2019.12.09
Meno aukcionai rodo sveikos rinkos požymius Premium

Gruodžio 5 ir 6 d. Vilniuje vyko du meno kūrinių aukcionai, leidę pasitikrinti, kur link krypsta antrinė meno...

Laisvalaikis
2019.12.09
Meliuzinų šėlsmas Laisvydės Šalčiūtės parodoje Premium

Laisvydės Šalčiūtės paroda yra ne tai, ko jūs tikitės. Įėję į Vilniaus grafikos meno centro galeriją...

Laisvalaikis
2019.12.08
Vasaros g. 5: Anamnezė Premium

Anamnezė [gr. anamnesis – pri(si)minimas]: ligonio ir jo artimųjų gydytojui suteiktos žinios apie ligonį ir...

Verslo klasė
2019.12.08
Iliustruotoji istorija: 1983 m. savižudžio išpuolis Beirute  Premium 1

1983 m. spalį išsišiepęs vyras sunkvežimiu įvažiuoja į JAV jūrų pėstininkų korpuso pastatą Beirute, Libane.

Laisvalaikis
2019.12.07
S. Šimkutė: pabėgimas  Premium

Kartais norėdavosi pabėgti. Nuo šios minties paslėpsniais nusiridendavo kutenantis jaudulys, tačiau Tadui vis...

Verslo klasė
2019.12.07
Profesorė S. Jarmalaitė: vėžys nebėra mirtina liga Premium

Genetikos profesorė, biologijos mokslų daktarė Sonata Jarmalaitė, Nacionalinio vėžio instituto (VNI)...

Laisvalaikis
2019.12.07
Paskelbtas Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų trumpasis sąrašas 1

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė kūrėjų, pretenduojančių gauti 2019 metų...

Laisvalaikis
2019.12.06
Lietuvos urbanistai įvertinti globalios Europos konkurse Premium

Lietuvos urbanistų komanda PUPA (Public Urbanism Personal Architecture) tarptautiniame urbanistiniame...

Laisvalaikis
2019.12.05
MO nominuotas Europos metų muziejaus‘2020 apdovanojimui 2

Europos muziejų forumas (EMF) paskelbė geriausio Europos metų muziejaus 2020 (European Museum of the Year...

Laisvalaikis
2019.12.05
Interviu su pagrindiniu „Light Conversion“ akcininku: įmonė įkurta siekiant išlaikyti protus per pirmąją emigracijos bangą Premium 3

Lietuvišku Billu Gatesu kartais vadinamas dr. Romualdas Danielius – geidžiamiausio darbdavio Lietuvoje UAB...

Technologijos
2019.12.05
T. Karosas: versle kiekvieną dieną turi didesnę ar mažesnę krizę Premium 11

Versle praleistus 30 metų Tadas Karosas, holdingo „LTk Capital“ savininkas, vadina kosmosu, tebėra nusiteikęs...

Rinkos
2019.12.05
Vėl tęsiamas 2 mln. Eur vertės Reformatų sodo atkūrimo projektas Premium

Nuo gruodžio 4 d. bus tęsiami Vilniaus centre, Pylimo gatvėje, esančio Reformatų sodo atkūrimo ir sutvarkymo...

Laisvalaikis
2019.12.03
Kaip nugalėti baimę kalbėti viešai Premium

„Aš – ne aktorius“, – šis pasiteisinimas jus ramino ir saugojo nuo kalbėjimo viešai. Tačiau kartą atėjo...

Verslo klasė
2019.12.01
Iliustruotoji istorija: karalius, kuris mėgo aukštus vyrus Premium

Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I (1688–1740) buvo klasikinis prūsiškos tvarkos ir nuosaikumo...

Laisvalaikis
2019.12.01
„De Luxe“: kas yra madinga Premium

Praeitame amžiuje mados tendencijos buvo apibrėžiamos kas dešimtmetį ar bent penkmetį, o peržengusi šio...

Laisvalaikis
2019.12.01
Iliustruotoji istorija: pavojingiausias darbas Romoje – imperatoriaus

Įtakingiausiu Romos imperijos asmeniu svajojo tapti kiekvienas didikas. Tačiau tik kelioms dešimtims iš tų,...

Laisvalaikis
2019.11.30
J. Vilpišauskaitė: ilgas kelias, sustojęs laikas Tušetijoje Premium

„Nereikia laukti mirties, kad pamatytum rojų, tereikia nuvažiuoti į Tušetiją“, – sako kartvelai apie tolimą...

Verslo klasė
2019.11.29
Radvilos – arogantiški turtuoliai, dirbę Lietuvai Premium

„Radvilų giminės istorija yra tiesiog pavydėtina sėkmės istorija. Gudrūs politikai, protingi turto...

Laisvalaikis
2019.11.29
Lietuvos paviljono Venecijoje statistika: „Saulė ir jūra (Marina)“ skambėjo 398 valandas

Lietuvos paviljono 58-ojoje Venecijos meno bienalėje organizatoriai pasibaigus bienalei papasakojo apie...

Laisvalaikis
2019.11.28

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau