„Vilniaus festivalio“ vadovė R. Prusevičienė: pasėta sėkla buvo unikali

Rūta Prusevičienė, Lietuvos nacionalinės filharmonijos direktorė, „Vilniaus festivalio“ vadovė. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.

Paskutinį gegužės savaitgalį prasideda du didžiausi ir seniausi klasikinės muzikos renginiai Lietuvoje – Vilniaus festivalis ir Pažaislio muzikos festivalis. Pastarasis vyks 30-ąjį kartą, Vilniaus festivalis (VF) – 29-ą. Vilniaus festivalio, o sykiu ir Nacionalinės filharmonijos vadovė Rūta Prusevičienė pasakoja apie festivalį, jo finansavimą, pasaulines tendencijas ir ateinančius septynerius liesos karvės metus.

1996 m. pavasarį Gintautas Kėvišas, tuometis Nacionalinės filharmonijos direktorius, pristatydamas pirmąjį „Vilniaus festivalį“, pasakojo, jog svarbiausias atlikėjų atrankos kriterijus buvo „aukščiausias meninis lygis. Jokių nuolaidų, jokių kalbų apie tai, kad būtų kažkas pusėtino, tiesiog negalėjo būti“.

Iš tikrųjų, „Vilniaus festivalio“ kūrimo užmojis nuo kitų festivalių labai skyrėsi savo masteliu ir pastanga sugretinti stipriausias Lietuvos muzikines, kūrybines pajėgas su ryškiausiais pasaulio vardais: festivalio krikštatėviais tapo du didžiausi XX a. antros pusės menininkai – Mstislavas Rostropovičius ir lordas Yehudy Menuhinas, kurie su lietuviais visame pasaulyje atliko daugybę naujų kūrinių, naujų programų.